Filmas: "Paskutinės Kalėdos" / Lost Christmas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai artėja svarbiausios metų šventės, kurias mėgsta tie, kurie net savo gimtadienio negali pakęsti, norisi kažko, kas pakeltų ūpą. Komedijos meistrą Paul Feig laikai vienu juokingiausių pastarųjų dešimtmečių komedijos žanro kūrėjo. Jau ko vertas jo kultinis serialas „Biuras“ ar tokie filmų hitai, nuo kurių plyšo skruostai „Dvi kulkos, vienas šūvis“ (2013), „Sunokusios pamergės“ (2011) ar „Ji – šnipė“ (2015). Vienas naujesnių režisieriaus darbų – duoklė kalėdinio kino tradicijai „Paskutinės Kalėdos“ (angl. Last Christmas) (2019), kurį įkvėpė labai garsus pop muzikos atlikėjas George Michael. Jo dainos nuolat skamba šiame filme, pagal jo „Last Christmas“ frazes ir sukurtas alternatyvus šio filmo siužetas, kurį parašė legendinė britų aktorė Emma Thompson. Beje, aktorė už scenarijaus rašymą yra pelniusi „Oskarą“, ji čia atlieka paliegusios depresyvios motinos iš buvusios Jugoslavijos vaidmenį.

 

Filmas absoliutus kalėdinis hitas, tik gal ne toks linksmas, kokio tikėjausi. Atsižvelgiant, kaip režisierius geba parodijuoti, šis filmas atrodo pernelyg sąžiningas ir holivudiškai dirbtinai nuoširdus – viso, ko reikia šeimai prie televizijos ekranų. Depresiją serganti, išgerianti ir į vienadienius sekso santykius linkusi veikėja, dirbanti kalėdinių suvenyrų parduotuvėje, susitinka azijietį vaikiną Tomą Vebsterį, tačiau jų santykiai klostosi kaip kokiame romantiškame Brodvėjaus miuzikle. Galiausiai tampa aišku, kad čia kažkas ne taip ir optimizmo nestokojantis vaikinas arba pats serga depresija, arba turi kažkokią labai didelę paslaptį... Viso filmo gražumas galiausiai yra finalinėje tiesos pateikime, kurią daugmaž jau galima numatyti įpusėjus filmui. Tai ne tas Happy End filmas, bet savotiškas stebuklingas kalėdinis apsireiškimas, kuris pakelia nuotaiką, gydo, verčia tiesiog švęsti gyvenimą, netgi tada, kai atrodo viskas prisvilę...

 

Filmo „Sostų karų“ žvaigždutė Emilia Clarke suvaidinta veikėja nepaprastai trapi, plačios šypsenos žmogus, tiesiog elfiško naivumo mergina, kuri, manau, daug kam suteiks džiaugsmo. Kai kurie dejuoja dėl „neteisingos“ pabaigos, bet negi viskas turi baigtis per Kalėdas tarsi pasakoje ir iš serijos „Vienas namuose“? Visgi tai standartais, klišėmis, perdėtu naivumu sukurtas filmas, toks, kokio ir norėjau!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasakiškai turtingi" / "Crazy Rich Asians"

Sveiki,

Azijos turtų pripumpuotas filmas „Pasakiškai turtingi“ (angl. Crazy Rich Asians) (2018), vos tik pasirodęs tapo tikra sensacija, nes puslapyje rottentomatoes.com tapo vienu geriausiai įvertintu filmu. Tiesa, iš pačių žiūrovų po kiek laiko apie filmą pradėjo sklisti kalbos, kad filmas gerokai pervertintas, na, o dabar, pavyzdžiui, IMDb bazėje jo reitingas siekia vos septynetą. Nepaisant visko, norėjosi kažko įnoringai spalvingo, kas atitiktų gerą pramoginį filmą, kurį žiūrėdamas nesijaustum absoliučiai bukas, nesuprasdamas lėkštų juokelių. Sakyčiau, „Pasakiškai turtingi“ pateisina tokius lūkesčius.

Spalvingame kone karnavaliniame filme daug pompastiškos prabangos. Istorijos principas kaip Pelenės pasakoje – turtuolio motina nepripažįsta amerikietės emigrantės ir nenori, kad ji taptų jo sūnaus žmona ir tą kuo ryškiausiai parodo savo manieromis. Daug prabangių kadrų tėra tik menkas atspindys, kaip kartais turtuoliai (ir nebūtinai azijiečiai) švenčia savo vestuves. Nepaisant azijietiškos kultūros niuansų ir gausybę šios rasės aktorių, filmas absoliučiai amerikietiško braižo ir primena netgi „Pagirios Las Vesgase“ stiliuką – daug alkoholio, linksmybių, paviršutiniška meilės istorija su paviršutiniškomis Pelenės problemomis: sudievintas motinos kultas, turtingųjų galia, į kurią neįsiliesi, jeigu esi skurdžius... Ir tas vėlgi cinkelis, kad amerikietiškoji vidutinė kultūra (laisvumas, paprastumas, ale nenoras puikuotis), kuo pasižymėjo pagrindinė veikėja, yra kur kas geresnis vertybinis variantas už išlepusius ir tik savo prabanga besimėgaujančius azijiečius. Žodžiu, filmas atrodo kaip ir užsakytos varžybos, kuris dar kartą patvirtina, kad prieš Ameriką negalima sakyti nė pusės blogo žodžio: Amerika – 1, Azija – 0. Rungtynės baigtos.

Žinoma, filmą pagyvina tas dinamiškas vaizdų kaitaliojimas, egzotiški vaizdai ir net patys aktoriai. Jeigu ta pati istorija būtų primesta vien tik amerikietiškai versijai su amerikiečių aktoriais, tada filmas nė per pusę su tokiomis pat scenomis neatrodytų toks geras, koks yra su tuo vargšės skurstančios Azijos žiūrovui į sąmonę įstrigusiu kontekstu, kuriame, pasirodo, dar yra ir tokių pakvaišusių turtuolių... Kultūrinis mąstymo laukas ir visos žinios apie socialinius niuansus dar kartą patvirtina, kiek daug mes gauna informacijos apie amerikietiškos viduriniosios ir turtingosios klasės socialinius gyvenimus ir kiek mažai apie Azijos. Todėl šiuo atveju dėl egzotikos nesiginčiju, filmas strategiškai apgalvotas, nes tikrai įdomiau žiūrėti apie azijiečius turtuolius nei apie turtuolius amerikiečius. Filmas linksmas, filmas pasakiškas, filmas hiperbolizuotai melodramatiškas, filmas prabangiame lukšte su tokiu paprastu turiniu, kad besimėgaujant staiga apima jausmas, kad ankstėliau tokių istorijų didaktiką kartojosi iš filmo į filmą, bet tie filmai neatrodė tokie puikiai nublizginti kai „Pasakiškai turtingi“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nedidelė paslauga" / "A Simple Favor"

Sveiki,

Kai nieko gero nesitiki, ima ir iššoka kas nors spalvingo ir stilingo iš plačiojo holivudinio tipažo filmų, kaip nutiko man aną vakarą, kai be didesnių lūkesčių su šeima nusprendžiau pažiūrėti „nieko neįpareigojančią“ juostą „Nedidelė paslauga“ (angl. A Simple Favor) (2018), kuri beregint prikaustė mano dėmesį. Režisierius Paul Feig man puikiai žinomas iš tokių vykusių komedijų kaip „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ bei „Ji – šnipė“. Šįkart režisierius kuria labiau intriguojantį trilerį.

„Nedidelė paslauga“, kad ir kaip beatrodytų holivudiniais šablonais nugrimuota istorija, turi savito režisūrinio savitumo ir žavesiu. Visų pirma – viskas stilinga, tvarkinga ir, kas svarbiausia – nenuspėjama. Dvi puikios Holivudo aktorės Anna Kendrick ir Blacke Lively – nenusibostančios ir savo sukirpimu „atstovinčios“ savo intriguojančius personažus. Žinoma, tokiame filme nesitikėkite nieko ypatingai natūralaus, tai žaidybinis trilerio tipažo filmas, kurios pagrindinė idėja – išlaikyti intrigą, tam tikrą paslaptį po šachmatų ėjimais grįstomis scenomis. Smagu, kad gana vidutiniška istorija, kurią dažnas režisierius tikrai būtų gana tobulai sudirbęs į neįdomią istoriją, Paul Feig rankose virto stilinga ir intriguojančia istorija.

Nors istorijos pabaiga gal kiek ir nuspėjama, makabriška, kiek netgi parodijuojanti nevykėlius, bet visumoje netgi toks sprendimas atrodo žaismingas ir labai tinkantis pačiai juostai. Prisipažinsiu, kad prieš žiūrėdamas net nepasidomėjau, kas režisierius, bet kai po to sužinojau, jog tai tas pats Paul Feig, dabar net neabejoju, kad jis tikrai puikus Holivudinio stilingo ir profesionalaus kino kūrėjas. Filmas man kažkodėl labai patiko, manau, jis turėtų visai neblogai susižiūrėti tiek masinio kino žiūrovams, tiek kino gurmanams, kurie gali ir moka mėgautis stilingu kiču, kuris beregint tampa kokybės ir meno rodikliu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela