Filmas: "Tėvas" / "Otac" / "Father"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pamažu vėl grįžau nuo komercinio kino prie nepriklausomo ir šįkart – kažkada kino festivalyje Scanorama praleistas serbų režisieriaus Srdan Golubović filmas „Tėvas“ (serb. Otac) (2020). Balkanų kinas iš esmės yra kitoks, kad ir kaip bebūtų susipriešinusios šios šalys po kruvinųjų Balkanų karų, jų kinas visada turi kažkokį sunkiai įvardijamą, bet jaučiamą, bendrąjį vardiklį – tą vėlei pagalvojau žiūrėdamas „Tėvą“. Skurdas, provincija, socialinė nelygybė, korupcija, moraliniai apsisprendimai – visa tai toli nuo Kusturicos čigoniškai karnavalinio pasaulio.

 

„Tėvas“ – niūrokas filmas, bet geras. Pradžia išties šokiruojanti ir daug žadanti. Vaikų nebegalinti išmaitinti motina, kuri namuose nebeturi nei vandentiekio, nei elektros ateina į buvusią vyro darbovietę ir grasina dėl neišmokėtos išeitinės vyro kompensacijos susideginti. Deja, jos žodžiais tikėti neįmanoma, nes ji apsipila benzinu ir pasidega... Toks žmonos poelgis sukrečia pagrindinį veikėją Nikolą, iš jo šeimos vietos inspektoriaus (?) paliepimu ir socialinės rūpybos komisijos sprendimu atimami vaikai. Tėvas negali su jais pasimatyti. Deja, čia veikia laukinė Serbija, vietos valdytojas naudojasi soc. rūpybos vaikais, nes už kiekvieną vaiką jis į kišenę gauna metinių išmokų procentus, o jo pažįstami teisme ir aplinkinėse institucijose garantuoja jo viršenybę ir neliečiamybę. Nikolas netrukus supranta, kad yra absoliučiai bejėgis susigrąžinti vaikus, nors ir sutvarkė namus, įvedė elektrą, vėl yra vandentiekis, deja, savivaldybės klerkams rūpi ne tai...

 

Šokiruoja Nikolo apsisprendimas pėsčiomis eiti 500 kilometrų į sostinę Belgradą, kad įteiktų pareiškimą vyriausybei. Nevalgęs, dvasiškai palūžęs jis leidžiasi į kelionę, kuri, beje, tampa didžiąja filmo dalimi. Man tai žmogiškumo išlikimo ir orumo išsaugojimo filmas, labai subtiliai ir kankinančiai perteiktas žmogaus sutryptas orumas ir patirtas neteisingumas, kuris verčia Nikolą elgtis be baimės. Įdomiausia, kad visi kelyje sutikti žmonės jį atkalbėjo (primena Kristaus gundymą dykumoje) nuo ėjimo į Belgradą, tačiau Nikolas nebeturi ko prarasti, jis juda iš psichologinio palūžimo, kartais, atrodo, kad inertiškai, nes tai vienintelė galimybė neišprotėti. Ir staiga šiame filme įvyksta stebuklas... tam tikras visiškai kitoks tėvystės suvokimo atskleidimas. Ilgą laiką dėl socialinio skurdo nesirūpinęs vaikais ir buitimi Nikolas turi gyvenimišką pamoką, suvokia, kad be šeimos nieko jis nebeturi. Filme supriešinami socialinis sisteminis „teisingumas“ su prigimtiniu tėvų ir vaikų ryšiais, akivaizdu, kad dažnu atveju institucijos, dirbdamos dėl sistemos, o ne dėl žmogaus, nuskriaudžia skurdo paliestas šeimas. Nikolo susitikimas su vaikais itin jautri scena visame filme, kurią verta empatiškai kiekvienam žiūrovui išgyventi savaip.

 

Nors filmas „Tėvas“ pabaigoje nepateikia galutinės istorijos baigties, tačiau baigiasi viltingai ir metaforiškai. Nikolas po klajonių grįžta į tuščius ir kaimynų išvogtus namus. Jam tenka iš kiekvieno susigrąžinti kėdes, stalą, televizorių, vaikų žaislus... Vėl susirinkti save ir išvogtą gyvenimą. Tai simboliškas veiksmas, apimantis naują Nikolo gyvenimo kryptį, dvasinį persitvarkymą. Toks ryžtingas išvogtų daiktų susigrąžinimas perteikia Nikolo pasiryžimą tęsti prasmingą vaikų susigrąžinimo kovą ir stoti visomis jėgomis prieš vietos korumpuotą valdžią. Filmas išties puikus, jautrus ir vertas daugelio žiūrovų, mėgstančių europietišką nekomercinį kiną.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Quo Vadis, Aida?" / "Quo Vadis, Aida?"

 Sveiki,

 

Praėjo jau geri 10 metų, kai „Kino pavasaryje“ kone pustuštėje salėje Forum Cinemas salėje 2010 metais režisierė iš Bosnijos ir Hercegovinos Jasmila Žbanić su komanda pristatė savo Balkanų dvasia pritvinkusią dramą „Pakeliui“ (2010). Tuokart kiek buvo nesmagu, kad daug diskusijų ir klausimų tikėjęsi svečiai praktiškai atsakė į kelis „kosmetinius“ klausimus ir tuo viskas pasibaigė. Buvo darbo diena, dienos metas, gal dėl to tiek mažai žiūrovų. Kas galėjo pamanyti, kad po dešimties metų vėlei „Kino pavasaryje“ (kiek kitokiomis sąlygomis) žiūrėsiu tos pačios režisierės filmą „Quo Vadis, Aida?“ (angl. Quo Vadis, Aida?) (2020), kuris pasakoja apie 1995 metais realius karo įvykius Balkane, kai serbų kariai įsiveržė į Bosnijos miestelį.

 

Dėmesio centre – buvusi mokytoja, karo sąlygomis tapusi vertėja iš (ir į) anglų kabą. Ji bendradarbiauja su Jungtinių Tautų taikos nariais. Netrukus į mažą miestelį įsiveržia serbai ir tūkstantinės minios patraukia į JT štabą, tačiau būstinėje ribotas plotas, todėl šimtai pakliūva į paviljoną, o dar didesnį dalis lieka šalia neįleidžiame. Be vandens, maisto ir tualetų jie gyvena itin aštriomis politinėmis sąlygomis. JT nariai ir bosnių atstovai bando užmegzti dialogą su okupantais ir čia vertėja, matydama, kad vyksta tiesioginis žmonių genocidas, bando išsaugoti savo vyrą ir du sūnus. Filmas išties nelengvas, jis neprimena tų amerikietiškų filmų su hiperbolizuotu trileriui būdingu aštrumu ir finaliniu heroizmu. Aida iš tikrųjų yra motina, kuri nesirenka, ji daro daugiau, nei leidžiama, ji žūtbūt reikalauja išgelbėti šeimą, tačiau JT nariai griežtai laikosi įstatymų. Paklaikusi nuo baimės prarasti šeimą, Aida tampa bebaime moraline didvyre, įkūnijanti visų motinų karo netekties skausmą. Ar jai lemta apsaugoti? Turint galvoje Holivudo filmą ir europietišką kiną, nesunku numanyti šios istorijos baigtį...

Visgi filmas emociškai aštriai paveikus. Jeigu turite neblogą empatijos jausmą, nesunku įsijausti ir galvoti: o ką aš vietoj Aidos daryčiau? Argi ne tą patį? Karo kontekste ir vaikų akyse nebelieka įstatymų, vienintelis įstatymas yra išlikti. Viename kadre, kuris vaizduoja 1993 metus, visi smagiai šoka, renkama Balkanų miss šukuosena, bendruomenės moterys šypsosi, o kitame kadare jos bando Aida įgrūsti savo vaikus, kad juos išgelbėtų, nors dar neseniai varžėsi dėl tokių banalybių kaip šukuosenos... Tai sudėtingi ir gana įtaigiai perteikti sprendimai, kurie kaip niekas kitas karo sąlygomis „pamatuoja“ tai, kas mums svarbiausia.

 

Apie serbų invaziją Jugoslavijos regione ir karus kalba anuomet labai didelį įspūdį padaręs kroatų režisieriaus Arsen A. Ostojic „Niekino sūnus“ (2008). Kas nematė, tam labai rekomenduoju. Na o „Quo Vadis, Aida?“ praplečia protu nesuvokiamą Balkanų karo tikrovę. Ir nors dialogai ir lyriniai nukrypimai buvo reikalingi, kaip teigiama filmo pradžioje, tačiau vis tiek apgaulingas „taikos“ manevras karo kontekste atrodo bauginantis, kai vežami vyrai autobusu be teismo sušaudomi prie sienos t. y. tarp asmeninės istorijos veriasi ir šokiruojantys politiniai karo sprendimai. Iš vienos pusės tai filmas apie karą, iš kitos – apie motinos besąlyginę meilę, dar iš kitos – kokie iki kraujo lemtingi JT ir kitų nacijų priimami sprendimai. Labai įsiminė man šįkart pagrindinės serbų aktorės Jasna Djuricic pasirodymas Aidos vaidmenyje. Norėčiau sakyti, kad tam tikri kine esantys kontrastai stebino, bet iš tikrųjų dėsningai patvirtino tą patį, ką regime ir Baltarusijoje: viename suole kažkada sėdėję mokiniai ar studentai vieną dieną tame pačiame mieste gali tapti kraugeriais žmogžudžiais tik dėl įsitikinimų ir politinių įsakymų. Gera, paveiki ir istorines žinias praplečianti suasmeninta istorija.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinės Kalėdos" / Lost Christmas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai artėja svarbiausios metų šventės, kurias mėgsta tie, kurie net savo gimtadienio negali pakęsti, norisi kažko, kas pakeltų ūpą. Komedijos meistrą Paul Feig laikai vienu juokingiausių pastarųjų dešimtmečių komedijos žanro kūrėjo. Jau ko vertas jo kultinis serialas „Biuras“ ar tokie filmų hitai, nuo kurių plyšo skruostai „Dvi kulkos, vienas šūvis“ (2013), „Sunokusios pamergės“ (2011) ar „Ji – šnipė“ (2015). Vienas naujesnių režisieriaus darbų – duoklė kalėdinio kino tradicijai „Paskutinės Kalėdos“ (angl. Last Christmas) (2019), kurį įkvėpė labai garsus pop muzikos atlikėjas George Michael. Jo dainos nuolat skamba šiame filme, pagal jo „Last Christmas“ frazes ir sukurtas alternatyvus šio filmo siužetas, kurį parašė legendinė britų aktorė Emma Thompson. Beje, aktorė už scenarijaus rašymą yra pelniusi „Oskarą“, ji čia atlieka paliegusios depresyvios motinos iš buvusios Jugoslavijos vaidmenį.

 

Filmas absoliutus kalėdinis hitas, tik gal ne toks linksmas, kokio tikėjausi. Atsižvelgiant, kaip režisierius geba parodijuoti, šis filmas atrodo pernelyg sąžiningas ir holivudiškai dirbtinai nuoširdus – viso, ko reikia šeimai prie televizijos ekranų. Depresiją serganti, išgerianti ir į vienadienius sekso santykius linkusi veikėja, dirbanti kalėdinių suvenyrų parduotuvėje, susitinka azijietį vaikiną Tomą Vebsterį, tačiau jų santykiai klostosi kaip kokiame romantiškame Brodvėjaus miuzikle. Galiausiai tampa aišku, kad čia kažkas ne taip ir optimizmo nestokojantis vaikinas arba pats serga depresija, arba turi kažkokią labai didelę paslaptį... Viso filmo gražumas galiausiai yra finalinėje tiesos pateikime, kurią daugmaž jau galima numatyti įpusėjus filmui. Tai ne tas Happy End filmas, bet savotiškas stebuklingas kalėdinis apsireiškimas, kuris pakelia nuotaiką, gydo, verčia tiesiog švęsti gyvenimą, netgi tada, kai atrodo viskas prisvilę...

 

Filmo „Sostų karų“ žvaigždutė Emilia Clarke suvaidinta veikėja nepaprastai trapi, plačios šypsenos žmogus, tiesiog elfiško naivumo mergina, kuri, manau, daug kam suteiks džiaugsmo. Kai kurie dejuoja dėl „neteisingos“ pabaigos, bet negi viskas turi baigtis per Kalėdas tarsi pasakoje ir iš serijos „Vienas namuose“? Visgi tai standartais, klišėmis, perdėtu naivumu sukurtas filmas, toks, kokio ir norėjau!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela