Filmas: "Tėvas" / "Otac" / "Father"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pamažu vėl grįžau nuo komercinio kino prie nepriklausomo ir šįkart – kažkada kino festivalyje Scanorama praleistas serbų režisieriaus Srdan Golubović filmas „Tėvas“ (serb. Otac) (2020). Balkanų kinas iš esmės yra kitoks, kad ir kaip bebūtų susipriešinusios šios šalys po kruvinųjų Balkanų karų, jų kinas visada turi kažkokį sunkiai įvardijamą, bet jaučiamą, bendrąjį vardiklį – tą vėlei pagalvojau žiūrėdamas „Tėvą“. Skurdas, provincija, socialinė nelygybė, korupcija, moraliniai apsisprendimai – visa tai toli nuo Kusturicos čigoniškai karnavalinio pasaulio.

 

„Tėvas“ – niūrokas filmas, bet geras. Pradžia išties šokiruojanti ir daug žadanti. Vaikų nebegalinti išmaitinti motina, kuri namuose nebeturi nei vandentiekio, nei elektros ateina į buvusią vyro darbovietę ir grasina dėl neišmokėtos išeitinės vyro kompensacijos susideginti. Deja, jos žodžiais tikėti neįmanoma, nes ji apsipila benzinu ir pasidega... Toks žmonos poelgis sukrečia pagrindinį veikėją Nikolą, iš jo šeimos vietos inspektoriaus (?) paliepimu ir socialinės rūpybos komisijos sprendimu atimami vaikai. Tėvas negali su jais pasimatyti. Deja, čia veikia laukinė Serbija, vietos valdytojas naudojasi soc. rūpybos vaikais, nes už kiekvieną vaiką jis į kišenę gauna metinių išmokų procentus, o jo pažįstami teisme ir aplinkinėse institucijose garantuoja jo viršenybę ir neliečiamybę. Nikolas netrukus supranta, kad yra absoliučiai bejėgis susigrąžinti vaikus, nors ir sutvarkė namus, įvedė elektrą, vėl yra vandentiekis, deja, savivaldybės klerkams rūpi ne tai...

 

Šokiruoja Nikolo apsisprendimas pėsčiomis eiti 500 kilometrų į sostinę Belgradą, kad įteiktų pareiškimą vyriausybei. Nevalgęs, dvasiškai palūžęs jis leidžiasi į kelionę, kuri, beje, tampa didžiąja filmo dalimi. Man tai žmogiškumo išlikimo ir orumo išsaugojimo filmas, labai subtiliai ir kankinančiai perteiktas žmogaus sutryptas orumas ir patirtas neteisingumas, kuris verčia Nikolą elgtis be baimės. Įdomiausia, kad visi kelyje sutikti žmonės jį atkalbėjo (primena Kristaus gundymą dykumoje) nuo ėjimo į Belgradą, tačiau Nikolas nebeturi ko prarasti, jis juda iš psichologinio palūžimo, kartais, atrodo, kad inertiškai, nes tai vienintelė galimybė neišprotėti. Ir staiga šiame filme įvyksta stebuklas... tam tikras visiškai kitoks tėvystės suvokimo atskleidimas. Ilgą laiką dėl socialinio skurdo nesirūpinęs vaikais ir buitimi Nikolas turi gyvenimišką pamoką, suvokia, kad be šeimos nieko jis nebeturi. Filme supriešinami socialinis sisteminis „teisingumas“ su prigimtiniu tėvų ir vaikų ryšiais, akivaizdu, kad dažnu atveju institucijos, dirbdamos dėl sistemos, o ne dėl žmogaus, nuskriaudžia skurdo paliestas šeimas. Nikolo susitikimas su vaikais itin jautri scena visame filme, kurią verta empatiškai kiekvienam žiūrovui išgyventi savaip.

 

Nors filmas „Tėvas“ pabaigoje nepateikia galutinės istorijos baigties, tačiau baigiasi viltingai ir metaforiškai. Nikolas po klajonių grįžta į tuščius ir kaimynų išvogtus namus. Jam tenka iš kiekvieno susigrąžinti kėdes, stalą, televizorių, vaikų žaislus... Vėl susirinkti save ir išvogtą gyvenimą. Tai simboliškas veiksmas, apimantis naują Nikolo gyvenimo kryptį, dvasinį persitvarkymą. Toks ryžtingas išvogtų daiktų susigrąžinimas perteikia Nikolo pasiryžimą tęsti prasmingą vaikų susigrąžinimo kovą ir stoti visomis jėgomis prieš vietos korumpuotą valdžią. Filmas išties puikus, jautrus ir vertas daugelio žiūrovų, mėgstančių europietišką nekomercinį kiną.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pogrindis" / "Подземље' (Podzemlje) / "Underground"

Sveiki, skaitytojai,

Ką Jums sako antraštė: „filmas pelnė Kanuose Auksinę palmės šakelę“? Tikriausiai mažų mažiausiai tai gero ir kokybiško kino rodiklis, tačiau, kaip žinia, netgi įvairūs apdovanojimai kartais palieka tik prėsko filmo įspūdį ir taip nesupranti – ar visiškai pats tampi bukas, ar kažko tame filme neįžvelgei? Viso šito lyg ir tikėjausi pasirinkęs serbų režisieriaus Emir Kusturica kino juostą „Pogrindis“ (serb. Podzemlje) (1995), kuris pelnė „Auksinę palmės šakelę“, taigi, vieną aukščiausių gero kino įvertinimų, tikriausiai, kur kas patikimesnių nei patys „Oskarai“. 

Pasakysiu taip: filmas mane gerokai šokiravo. Jį žiūrėdamas mainiausi kaip chameleonas, kadangi pradžioje kone čigoniškasis karnavalas pasirodęs filme mane net nupurtė: ar tikrai pasirinkau tinkamą filmą? Vėliau, sproginėjant Antrojo pasaulinio karo bomboms ir paleidžiant zoologijos sodo žvėris, pagalvojau: aha, jau šis tas vyksta... Tiesą sakant, filmas itin sodrus, prifarširuotas paradoksalių simbolių, tokių aštrių komedijinių situacijų, kad kartais artėjama prie kažkokio karinio filmo parodijos, bet vos tik susitaiko žiūrovas su kiču, žiūrėk, režisieriui pavyksta išsisukti ir paneigti, jog filmas absoliučiai lėkštas ir per metaforas grįžti prie esmingų karo egzistencinių klausimų. Žinote, tai ekspresyvus, intensyvus filmas, kiek crazy ir provokuojantis, kad neapleidžia keista nuojauta, ar šis filmas kartais ko nors neįžeidžia? Pasakojama istorija nuo Antrojo pasaulinio karo iki Jugoslavijos karo iš esmės papasakoja apie kartą, kuri ieško ramios nuosavos žemės, Pažadėtosios žemės. Visoje šioje karnavališkoje šventėje apie karą ir mirtį, režisierius tiesia simbolinį apie Rojaus ilgesį – mitinę ramybės ir taikos žemę, kuri tikriausiai, kaip ir filme vaizduojama, įmanoma kažkur pomirtiniame gyvenime.

Trijų valandų soti mišrainė, futuristinių gairių filmas padarė išties neišdildomą įspūdį: kėlė juoką, pasibaisėjimą, vertė mąstyti, atpažinti simbolius, prisiminti Balkanų regiono (kartu ir visos Europos) istoriją... Tiesiog tiek daug visko šiame filme ir viskas pateikta taip ekspresyviai, kad likau po seanso kaip po gero maratono. Labai rekomenduoju užkietėjusiems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela