Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katytė juoda, katinas baltas" / "Crna macka, beli macor"

Sveiki,

Šįkart be jokių pasimaivymų sakau – serbų režisierius Emir Kusturica, jeigu nėra kino genijus, tai bent jau, žargonu sakant, „kažkas tokio“. Auksinės palmės šakelės savininkas už puikų filmą „Pogrindis“ (1995) sukūrė kitą nuodėmės vertą filmą – „Katytė juoda, katinas baltas“ (serb. Crna macka, beli macor) (1998), kuriame išlieka tas pats kaip ir „Pogrindyje“ savitas režisieriaus kino karnavališkumas – visur lakstantys čigonai su orkestro instrumentais, makabriškai besišaudantys vietiniai „čiabuviai“ nė iš tolo neatitinka realių žmonių, veikiau primena kvaištelėjusius Adamsus ar kokius nors komiksų personažus.

Filmas sodrus savo įvykiais – išteka dviejų mafijozų šeimos atžalos ir vienintelė problema – atšvęsti vestuves skolų ir įtakų apsuptyje. Visur gagenančios žąsys tampa „pantagriuelizmo“ simboliu, kitaip sakant, dar vienas puikus stilistinis-simbolinis hiperbolizavimo būdas. Meilės trikampiai, serbiška ir čigoniška nacionalizmo motyvai taip tinka Emir filmui, kad tiesiog siaubingai smalsu, o kaip jo filmai atrodo su angliakalbiais aktoriais ir visai kitoje valstybėje? 

Tiesa, filmas – absoliuti komedija, kone Kazio Borutos „Jurgio Paketurio kelionių“ humoro virtuvė, kur kulka kartais tampa ne mirtimi, o išraiškingos ir aistringos meilės išraiška. Filme, atrodo, visi karnavališkai šoka, nesvarbu, kokia tai bebūtų makabriška situacija, todėl juodojo humoro gerbėjai neturėtų praleisti tokios unikalios, nuoširdžiai kvatotis ir stebėtis Emiro kuriamu pasaulio sintezės. Išties filmas man labai patiko! Nusiimu kepurę ir lenkiu galvą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pogrindis" / "Подземље' (Podzemlje) / "Underground"

Sveiki, skaitytojai,

Ką Jums sako antraštė: „filmas pelnė Kanuose Auksinę palmės šakelę“? Tikriausiai mažų mažiausiai tai gero ir kokybiško kino rodiklis, tačiau, kaip žinia, netgi įvairūs apdovanojimai kartais palieka tik prėsko filmo įspūdį ir taip nesupranti – ar visiškai pats tampi bukas, ar kažko tame filme neįžvelgei? Viso šito lyg ir tikėjausi pasirinkęs serbų režisieriaus Emir Kusturica kino juostą „Pogrindis“ (serb. Podzemlje) (1995), kuris pelnė „Auksinę palmės šakelę“, taigi, vieną aukščiausių gero kino įvertinimų, tikriausiai, kur kas patikimesnių nei patys „Oskarai“. 

Pasakysiu taip: filmas mane gerokai šokiravo. Jį žiūrėdamas mainiausi kaip chameleonas, kadangi pradžioje kone čigoniškasis karnavalas pasirodęs filme mane net nupurtė: ar tikrai pasirinkau tinkamą filmą? Vėliau, sproginėjant Antrojo pasaulinio karo bomboms ir paleidžiant zoologijos sodo žvėris, pagalvojau: aha, jau šis tas vyksta... Tiesą sakant, filmas itin sodrus, prifarširuotas paradoksalių simbolių, tokių aštrių komedijinių situacijų, kad kartais artėjama prie kažkokio karinio filmo parodijos, bet vos tik susitaiko žiūrovas su kiču, žiūrėk, režisieriui pavyksta išsisukti ir paneigti, jog filmas absoliučiai lėkštas ir per metaforas grįžti prie esmingų karo egzistencinių klausimų. Žinote, tai ekspresyvus, intensyvus filmas, kiek crazy ir provokuojantis, kad neapleidžia keista nuojauta, ar šis filmas kartais ko nors neįžeidžia? Pasakojama istorija nuo Antrojo pasaulinio karo iki Jugoslavijos karo iš esmės papasakoja apie kartą, kuri ieško ramios nuosavos žemės, Pažadėtosios žemės. Visoje šioje karnavališkoje šventėje apie karą ir mirtį, režisierius tiesia simbolinį apie Rojaus ilgesį – mitinę ramybės ir taikos žemę, kuri tikriausiai, kaip ir filme vaizduojama, įmanoma kažkur pomirtiniame gyvenime.

Trijų valandų soti mišrainė, futuristinių gairių filmas padarė išties neišdildomą įspūdį: kėlė juoką, pasibaisėjimą, vertė mąstyti, atpažinti simbolius, prisiminti Balkanų regiono (kartu ir visos Europos) istoriją... Tiesiog tiek daug visko šiame filme ir viskas pateikta taip ekspresyviai, kad likau po seanso kaip po gero maratono. Labai rekomenduoju užkietėjusiems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela