Filmas: "Nepasirinkti keliai" / "The Roads Not Taken"

 

Sveiki,

 

Režisierė Sally Potter kažkada buvo mane nustebinusi filmu „Orlando“ (1992) su Tilda Swinton, sakyčiau, man tiko ir įtiko jos pokalbių filmas „Vakarėlis“ (2017), tad nutariau pasižiūrėti gana prieštaringai vertinamą filmą „Nepasirinkti keliai“ (angl. The Roads Not Taken) (2020), kuris ilgą laiką pralaukė mano filmų eilėje, kol prisiverčiau pažiūrėti, nes filmas neilgas, o ir norėjosi jį išgūrinti iš sąrašų.

 

Visgi skeptiški internautų komentarai ir atsiliepimai pasitvirtino pačia prasčiausia prasme. Filmą ištvėriau viso labo pusvalandį, o po to užbaigiau prasukinėdamas ir įsitikindamas, kad visgi nieko gero nei siužetiškai, nei režisūrine prasme filmas nežada. Filme pasakojama rašytojo Leo istorija, kuri susipynusi iš dviejų perspektyvų. Vienoje galimoje istorijoje jis su šviesiaplauke dukra Niujorke gyvena eilinę pamišėlio dieną, o kitoje istorijoje jis gyvena su žmona Doloresa Meksikoje ir keliauja aplankyti mirusio sūnaus kapo. Taigi, nors anotacija skelbia, kad Sally Potter nagrinėja savo amžiną feministinę temą t. y. vyro ir moters santykius, visgi neapleido jausmas, kad režisierė troško naujos įmantrios mindfuck pasakojimo formos. Žinote, Potter toli gražu nėra Nolanas ir biudžetas toli gražu nėra guminis, tad šioji pasirinkta vyro sumaišties forma absoliučiai neįtikino.

 

Graudu buvo žiūrėti tiek į nuostabius aktorius (Javier Bardem, Elle Fanning, Salma Hayek, Laura Linney), kurie darė, ką galėjo, tačiau filmo padrika ir nusibodusi forma neprilygo nei „Pasiklydę vertime“, nei „Desperado“ jungtims, net nepajutau tarpkultūrinių sąsajų, ką galbūt režisierė norėjo akcentuoti veikėjo dvikalbyste ir pan. Filmas kaip vienos dienos dėlionė, kelionė po Niujorką ir į Meksikos kapines – labai pretenzinga, tačiau labai paviršutiniška, neįdomu, padrika ir, sakyčiau, istorija nesiekia nei gelmės, nei analizės. Akivaizdu, kad skirtingu metu nufilmuotos scenos suklijuotos kaip poetiniai perėjimai, aplipinti įvairiais asociatyviais simboliais bei pasikartojimais (panašiai bandoma kaip filme „Valandos“), tačiau pagrindinio veikėjo sutrikimas ir erzina, ir nieko iš esmės nepasako. Sakyčiau, vienas silpniausių filmų, kokį teko matyti pastaruoju metu.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepą" / "Im Juli" / "In July"

Sveiki, kino žmonės,

Turkų režisierius Fatih Akin yra puikus tuo, kad nesibodi įvairių žanrų ir atskleisti pačias tamsiausias Europos kontingento tautų problemas – tą galėjo įsitikinti žiūrėdami jo filmą „Iš kitos pusės“ (2009) ar „Galva į sieną“ (2004) – pastarasis absoliučiai buvo pranokęs mano lūkesčius. Labai apsidžiaugiau, kad galėjau pamatyti ir dar vieną šio režisieriaus darbą „Liepą“ (vokieč. Im Juli) (2000), kuris iš kitų režisieriaus filmų išsiskiria lengvumu ir šviesumu.

Istoriją „Liepą“ pasakoja apie karštos vasaros kelionę iš Hamburgo į Stambulą, į kurią leidžiasi jaunasis matematikos mokytojas. Iš esmės tai romantinė painoka meilės istorija, kurios pagrindą sudaro keistos „besidubliuojančios“ merginos, kurios nulemia jaunojo mokytojo likimą. Jis leidžiasi į beprotišką kelionę pasitikėdamas vien likimu ir jo siunčiamais ženklais, todėl filmas iš esmės sudaro bohemišką įspūdį ir yra šiek tiek mistifikuotas. Bet būtent tas mistifikavimas, kai veikėjai patiki, kad reikia viską paleisti ir atsiduoti nešamam įvykių, ir žavi. Nestokojama ir saikingo, skoningo humoro, kuris ganėtinai skiriasi nuo Holivudinio lėkšto pateikimo. Dar įdomus dalykas tas, kad visa ta kelionė vyksta per senutę Europą, todėl per kalbas, įvairius miestus ir skirtingus tyrlaukius traukia ne tik veikėjai, bet ir dreifuojantis kontekstas, kas iš esmės filmą savaime praturtina.

Nors nuotykių kompozicija ganėtinai nuspėjama ir jau įsibėgėjus filmui darosi aiški jo atomazga, tačiau dėl to žiūrėti kažkodėl nepasidaro nuobodžiau. Nors tikslas ir aiškus, filmas įdomus dėl nenuspėjamų situacijų, pavyzdžiui, kelionė su nepažįstamuoju, kuris dar veža bagažinėje lavoną arba persikėlimas per upę, įsibėgėjus automobiliu ir šiaip smagūs tranzuojančiųjų nuotykiai ir klystkeliai.

Smagu filme matyti daugelį jau atpažįstamų europiečių aktorių, dalis jų iš kitų F. Akin kino projektų. Nors filmas kaip ir turkų bei vokiečių, jis iš esmės daugiatautinis tiek aktoriais, tiek įvairių kalbų gausa. Nežinau, man šis filmas vietomis iš tikrųjų labai patiko ir norėjosi tos mistikos, laisvumo, bohemiškumo vis daugiau... Kad filmas geras, tai yra faktas, bet palyginus jį su kitais režisieriaus darbais, jis neatrodo pats geriausias. Visgi labai rekomenduočiau kino gurmanams visgi pažiūrėti, ypač tiems, kurie nesibaimina romantišką naktį užsidegti suktinukę, kad praskaidrėtų sąmonė. Beje, filmo garso takelis man labai labai patiko kaip ir vienai iš herojų – senos dainos niekada nerūdija kaip ir pati meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katytė juoda, katinas baltas" / "Crna macka, beli macor"

Sveiki,

Šįkart be jokių pasimaivymų sakau – serbų režisierius Emir Kusturica, jeigu nėra kino genijus, tai bent jau, žargonu sakant, „kažkas tokio“. Auksinės palmės šakelės savininkas už puikų filmą „Pogrindis“ (1995) sukūrė kitą nuodėmės vertą filmą – „Katytė juoda, katinas baltas“ (serb. Crna macka, beli macor) (1998), kuriame išlieka tas pats kaip ir „Pogrindyje“ savitas režisieriaus kino karnavališkumas – visur lakstantys čigonai su orkestro instrumentais, makabriškai besišaudantys vietiniai „čiabuviai“ nė iš tolo neatitinka realių žmonių, veikiau primena kvaištelėjusius Adamsus ar kokius nors komiksų personažus.

Filmas sodrus savo įvykiais – išteka dviejų mafijozų šeimos atžalos ir vienintelė problema – atšvęsti vestuves skolų ir įtakų apsuptyje. Visur gagenančios žąsys tampa „pantagriuelizmo“ simboliu, kitaip sakant, dar vienas puikus stilistinis-simbolinis hiperbolizavimo būdas. Meilės trikampiai, serbiška ir čigoniška nacionalizmo motyvai taip tinka Emir filmui, kad tiesiog siaubingai smalsu, o kaip jo filmai atrodo su angliakalbiais aktoriais ir visai kitoje valstybėje? 

Tiesa, filmas – absoliuti komedija, kone Kazio Borutos „Jurgio Paketurio kelionių“ humoro virtuvė, kur kulka kartais tampa ne mirtimi, o išraiškingos ir aistringos meilės išraiška. Filme, atrodo, visi karnavališkai šoka, nesvarbu, kokia tai bebūtų makabriška situacija, todėl juodojo humoro gerbėjai neturėtų praleisti tokios unikalios, nuoširdžiai kvatotis ir stebėtis Emiro kuriamu pasaulio sintezės. Išties filmas man labai patiko! Nusiimu kepurę ir lenkiu galvą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela