Filmas: "Iš niekur" / "In The Fade"

Sveiki, skaitytojai,

 

Turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akin daugeliui, kaip ir man, įsiminė iš dviejų tikriausiai savo garsiausių filmų „Galva į sieną“ (2004) bei „Iš kitos pusės“ (2009). Tai režisierius, kuris, galima sakyti, nagrinėja savo kine Europos daugiakultūrines problemas, skiria dėmesį gausiai turkų diasporai Vokietijoje ir dėl savo temų, ir dėl gebėjimo įtaigiai ir daugiaprasmiškai pasakoti kino kalba, todėl režisierius yra vertinamas pasauliniu mastu. Jo filmas „Iš niekur“ (angl. In The Fade) (2017) man asmeniškai tapo trečiuoju jo matytu filmu.

 

Istorijoje pasakojama apie vokietę, kuri ištekėjo už buvusio narkotikų prekeivio turko. Šeima nusprendė iš esmės atsisakyti kriminalinio pasaulio, jiedu susilaukė sūnaus, tačiau vieną lemtingą laimingo gyvenimo dieną įvyksta teroristinis išpuolis ir moteris netenka vyro bei sūnaus. Galiausiai prasideda ilgas teismo procesas ir nuolatinė moters kova su pasikeitusia tikrove, todėl daromos klaidos ir dedamos neįtikėtinos pastangos išgyventi, susikurti naują prasmę. Istorijoje pateikiama atsinaujinusių nacių kaip neonacių kultūra, kuri garbina Hitlerį ir skelbia savotišką ideologinį ir realų pogrindžio karą kitataučiams. Manau, režisierius aiškiai įžvelgia paskutinį dešimtmetį itin stiprėjantį Europos tautų nacionalizmą, o šių politinių jėgų aukomis tampa ne tik kitataučiai, bet ir skirtingų tautų atstovų susikūrusios šeimos.

 

Šis filmas yra apie kerštą ir atpildą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė vokiečių gerai daug kam pažįstama aktorė Diane Kruger. Pastaroji buvo tokia juslinga ir įtaigi, tokia pritrenkiamai psichologizuota, įtempto ir sprogstančio vidinio skausmo bomba, kad beveik nekyla abejonių, jog tai vienas įtaigiausių ir stipriausių šios aktorės vaidmenų karjeroje, kurį prilyginčiau su jos pasirodymu A. Holland filme „Kopijuojant Bethoveną“ (2006). Iš tikrųjų filmas nagrinėja aštrias ribines situacijas bei savosios tiesos ir teisingumo įgyvendinimo galimybes. Biblijos pamokymas: atsuk savo priešui kitą skruostą, kai šis tau trenka, manau, šiam filmui labai tinka. Tik ką pasirinks pagrindinė veikėja, kai jos ateitis ir likimas priklauso nuo vieno lemtingo pasirinkimo? Sakyčiau, filmas įtaigus, aštriai jausmingas, verčia abejoti teisine sistema, tačiau filmas vertingas ir ne tik dėl savaime suprantamų žmogiškųjų faktorių, bet kaip ir politinis pasakojimas apie nematomus terorizmo padarinius. Geras filmas!

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepą" / "Im Juli" / "In July"

Sveiki, kino žmonės,

Turkų režisierius Fatih Akin yra puikus tuo, kad nesibodi įvairių žanrų ir atskleisti pačias tamsiausias Europos kontingento tautų problemas – tą galėjo įsitikinti žiūrėdami jo filmą „Iš kitos pusės“ (2009) ar „Galva į sieną“ (2004) – pastarasis absoliučiai buvo pranokęs mano lūkesčius. Labai apsidžiaugiau, kad galėjau pamatyti ir dar vieną šio režisieriaus darbą „Liepą“ (vokieč. Im Juli) (2000), kuris iš kitų režisieriaus filmų išsiskiria lengvumu ir šviesumu.

Istoriją „Liepą“ pasakoja apie karštos vasaros kelionę iš Hamburgo į Stambulą, į kurią leidžiasi jaunasis matematikos mokytojas. Iš esmės tai romantinė painoka meilės istorija, kurios pagrindą sudaro keistos „besidubliuojančios“ merginos, kurios nulemia jaunojo mokytojo likimą. Jis leidžiasi į beprotišką kelionę pasitikėdamas vien likimu ir jo siunčiamais ženklais, todėl filmas iš esmės sudaro bohemišką įspūdį ir yra šiek tiek mistifikuotas. Bet būtent tas mistifikavimas, kai veikėjai patiki, kad reikia viską paleisti ir atsiduoti nešamam įvykių, ir žavi. Nestokojama ir saikingo, skoningo humoro, kuris ganėtinai skiriasi nuo Holivudinio lėkšto pateikimo. Dar įdomus dalykas tas, kad visa ta kelionė vyksta per senutę Europą, todėl per kalbas, įvairius miestus ir skirtingus tyrlaukius traukia ne tik veikėjai, bet ir dreifuojantis kontekstas, kas iš esmės filmą savaime praturtina.

Nors nuotykių kompozicija ganėtinai nuspėjama ir jau įsibėgėjus filmui darosi aiški jo atomazga, tačiau dėl to žiūrėti kažkodėl nepasidaro nuobodžiau. Nors tikslas ir aiškus, filmas įdomus dėl nenuspėjamų situacijų, pavyzdžiui, kelionė su nepažįstamuoju, kuris dar veža bagažinėje lavoną arba persikėlimas per upę, įsibėgėjus automobiliu ir šiaip smagūs tranzuojančiųjų nuotykiai ir klystkeliai.

Smagu filme matyti daugelį jau atpažįstamų europiečių aktorių, dalis jų iš kitų F. Akin kino projektų. Nors filmas kaip ir turkų bei vokiečių, jis iš esmės daugiatautinis tiek aktoriais, tiek įvairių kalbų gausa. Nežinau, man šis filmas vietomis iš tikrųjų labai patiko ir norėjosi tos mistikos, laisvumo, bohemiškumo vis daugiau... Kad filmas geras, tai yra faktas, bet palyginus jį su kitais režisieriaus darbais, jis neatrodo pats geriausias. Visgi labai rekomenduočiau kino gurmanams visgi pažiūrėti, ypač tiems, kurie nesibaimina romantišką naktį užsidegti suktinukę, kad praskaidrėtų sąmonė. Beje, filmo garso takelis man labai labai patiko kaip ir vienai iš herojų – senos dainos niekada nerūdija kaip ir pati meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galva į sieną" / "Gegen die Wand" / "Head on"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Galva į sieną“ (On Head) (2004 m.). Mėgstu turkišką kiną! Tos juostos, kurios kalba apie šią tautą ir pasiekia Lietuvos kino forumus, visada būna nepaprastai geros ir stiprios. „Galva į sieną“ – tai neabejotinas perliukas, kuris sujaudins daugelį kinomanų savo ypatingai geru siužetu, išvystymu ir pateikimu. Tai pasakojimas apie turkus Vokietijoje ir Stambule, besiblaškanti tauta tarp dviejų pasaulio – buvusios Bizantijos su senomis ir savitomis tradicijomis ir vakarietiškoji, kuri smarkiai smelkiasi ir naikina turkiškos bendruomenės identitetą. Panašiai nutinka ir laisvės ištroškusiai Sibilei, kuri norėdama palikti namus išteka už valkatos vien tam, kaip ji pati sako, galėtų gerti ir nuolatos su visais dulkintis. Valkata ryžtasi išgelbėti merginą ir veda ją, tačiau pats nenutuokia, kad ši mergina visiems laikams pakeis jo gyvenimą.

Juosta gal kiek gali priminti kitą juostą apie tarp Turkijos ir Vokietijos besiblaškančią tautą „Iš kitos pusės“, kuri buvo rodoma „Kino pavasaryje“ ir mūsų didžiuosiuose ekranuose, bet ir ši juosta gali lygiagrečiai stotis prie ano filmo. Stipriai išjausti nūdienos žmogaus paklydimai, beribės laisvės troškulys, atsakomybės sumenkinimas, nežinojimas, kas yra ir ko reikia iš gyvenimo. Vietomis gan brutali juosta, o kartais trykštanti naivumu gali sudrebinti jautresniųjų širdis.

Šiaip labai patiko, nustebino ir paglostė mano išsiilgusias gero kino akis. Puikūs aktoriai tiesiog verti aplodismentų jūros. Tiek valkatos vaidmens atlikėjas, tiek maištingoji Sibilė. Šią juostą drąsiai galima pavadinti gyvuoju kinu, kada jaučiama laiko tėkmė, kintantys veikėjų charakteriai, išvaizda, jausena ir spalvos. Vietomis gan nelengvas su įdomiais stenografiniais žaidimais, pvz. sumušta mergina miršta gatvėje, o per kelią perbėga juoda katė, kuri lyg ir nieko gero nežada, tačiau likimas, kurį valdo scenaristai mums ruošia vieną po kitą staigmenas. Už kadro lieka kažkas, ką būtų galima pavadinti gyvenimu, gyvenimo ilgesys, neišsipildymas, kuris man taip patinka kine.

Be jokios abejonės ši juosta verta aukštų įvertinimų, pamąstymų ir suklusimo. Džiaugiuosi, kad į mano gerų filmų taupyklę įkrito dar viena puiki juosta.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0