Filmas: "Liepą" / "Im Juli" / "In July"

Sveiki, kino žmonės,

Turkų režisierius Fatih Akin yra puikus tuo, kad nesibodi įvairių žanrų ir atskleisti pačias tamsiausias Europos kontingento tautų problemas – tą galėjo įsitikinti žiūrėdami jo filmą „Iš kitos pusės“ (2009) ar „Galva į sieną“ (2004) – pastarasis absoliučiai buvo pranokęs mano lūkesčius. Labai apsidžiaugiau, kad galėjau pamatyti ir dar vieną šio režisieriaus darbą „Liepą“ (vokieč. Im Juli) (2000), kuris iš kitų režisieriaus filmų išsiskiria lengvumu ir šviesumu.

Istoriją „Liepą“ pasakoja apie karštos vasaros kelionę iš Hamburgo į Stambulą, į kurią leidžiasi jaunasis matematikos mokytojas. Iš esmės tai romantinė painoka meilės istorija, kurios pagrindą sudaro keistos „besidubliuojančios“ merginos, kurios nulemia jaunojo mokytojo likimą. Jis leidžiasi į beprotišką kelionę pasitikėdamas vien likimu ir jo siunčiamais ženklais, todėl filmas iš esmės sudaro bohemišką įspūdį ir yra šiek tiek mistifikuotas. Bet būtent tas mistifikavimas, kai veikėjai patiki, kad reikia viską paleisti ir atsiduoti nešamam įvykių, ir žavi. Nestokojama ir saikingo, skoningo humoro, kuris ganėtinai skiriasi nuo Holivudinio lėkšto pateikimo. Dar įdomus dalykas tas, kad visa ta kelionė vyksta per senutę Europą, todėl per kalbas, įvairius miestus ir skirtingus tyrlaukius traukia ne tik veikėjai, bet ir dreifuojantis kontekstas, kas iš esmės filmą savaime praturtina.

Nors nuotykių kompozicija ganėtinai nuspėjama ir jau įsibėgėjus filmui darosi aiški jo atomazga, tačiau dėl to žiūrėti kažkodėl nepasidaro nuobodžiau. Nors tikslas ir aiškus, filmas įdomus dėl nenuspėjamų situacijų, pavyzdžiui, kelionė su nepažįstamuoju, kuris dar veža bagažinėje lavoną arba persikėlimas per upę, įsibėgėjus automobiliu ir šiaip smagūs tranzuojančiųjų nuotykiai ir klystkeliai.

Smagu filme matyti daugelį jau atpažįstamų europiečių aktorių, dalis jų iš kitų F. Akin kino projektų. Nors filmas kaip ir turkų bei vokiečių, jis iš esmės daugiatautinis tiek aktoriais, tiek įvairių kalbų gausa. Nežinau, man šis filmas vietomis iš tikrųjų labai patiko ir norėjosi tos mistikos, laisvumo, bohemiškumo vis daugiau... Kad filmas geras, tai yra faktas, bet palyginus jį su kitais režisieriaus darbais, jis neatrodo pats geriausias. Visgi labai rekomenduočiau kino gurmanams visgi pažiūrėti, ypač tiems, kurie nesibaimina romantišką naktį užsidegti suktinukę, kad praskaidrėtų sąmonė. Beje, filmo garso takelis man labai labai patiko kaip ir vienai iš herojų – senos dainos niekada nerūdija kaip ir pati meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaulinis karas Z" / "World War Z"

Sveiki,

Ir dar vienas filmas apie zombius, ir dar vienas filmas apie tai, kaip „šaudo ir gaudo“... Ir aš irgi tokius filmus žiūriu. Šįkart apie jau seniai tikriausiai visų regėtą „Pasaulinis karas Z“ (angl. World War Z) (2013), kurio tęsinio jau laukia kai kurie žiūrovai, nors kur čia belauksite, jau tikriausiai užmiršote ir šį filmą, ir kas jame vaidina, ir menkai galėtumėte atmintyje atgaminti siužeto vingius.

Tiesą sakant, filmas sukurtas didelėms masėms, kuriame siužetiškai ir raiškos būdu naudojami jau seniai patikrinti receptų ingredientai: truputis siaubo, truputis veiksmo, truputis pasiaukojimo, viena kita įtampos aštri scena ir viską išplakus išeina standartinis kino kokteilis, kuris dažniausiai patenkina statistiškai neišrankų žiūrovą, kuris išėjęs iš kino salės gali pasakyti: „Vau, buvo geras, būtinai eikite ir pažiūrėkite, na, buvo NEREALIAI!“ Tačiau argi tikrai? Jeigu viskas vidutiniška ir jau kažkur matyta, kas kad tik kitą istorija?

Iš esmės filmas klišių klišė. Šeimynėlė važiuoja automobiliu ir netrukus prasideda zombių ataka, žmonės masiškai virsta zombiais ir vyrukas (aktorius Brad Pitt) iš kailio neriasi, kad išgelbėtų savo šeimą. Didelių jausmų nekeliantis filmas verčia sirgti kaip kompiuteriniame žaidime tik už vieną šeimą, o aplinkinių dramos mažai kuo jaudina, išskyrus tos masinės scenos, kurios iš esmės sukuria didingumo įspūdį, bet tragedijos masto žmonijoje mažai kaip teatskleidžia. Galiausiai vyrukas palikęs tradiciškai moterį ir vaikus leidžiasi kaip pirmykštėje visuomenėje į medžioklę t. y. į karą už žmoniją. Pakeliui patiria nemažai nuotykių, prišaudo zombių, pats susižeidžia ir bla bla – žodžiu, viskas vyksta taip, lyg visas siužetinis vyksmas būtų įkinkytas į vienas ir tas pačias vadžias – žiūrovas jau žino, kas ir kaip įvyks ir kad herojus būtinai išliks ir pasieks savo. Tokių filmų būta tikrai ne vienas ir kažkiek man priminė „Invazija“ (2007) su Nicole Kidman.

Ar filmas geras? Tik tiek, kiek joje yra įtampos ir aštrių scenų, tačiau visumoje įvykiai jau matyti, veikėjai veikia pagal šablonišką įvykių braižą, trūksta netikėtumo, tačiau daug ką atperka geri vaizdai, neblogai perteikta pasaulio apokalipsės masto didingumas, tačiau tikrosios tragedijos pajusti per vienos šeimos traumas iki galo taip ir nepavyksta ir, savaime suprantama kodėl, nes paprasčiausiai siužetiškai filmas orientuojasi į dirbtinai konstruojamą herojų ir pramoginį veiksmo žanrą, nei į pasaulio pabaigos ir gyvybės nykimo esmę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyturio lizdas" / "La masseria delle allodole" / "The Lark Farm"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti italų kino juostą „Vyturio lizdas“ (La Masseria delle allodole) (2007). Tai brolių Taviani darbas, kurie labiau lietuviams žinomi kaip „Cezaris turi mirti“ kūrėjai. Na, broliai kine yra universalūs ir atviri žiaurioms ir įdomioms nužmogėjimo temoms, mano galva, „Vyturio lizdas“ kaip tik yra viena iš tokių juostų.

Žinote, šis juosta – tai dar vienas liudijimas apie XX a pirmojoje pusėje paskelbtą genocidą armėnams. Jeigu jums daugiau ar mažiau patiko įspūdingas filmas „Araratas“, tai ši juosta taip pat labai palies jūsų širdį. Filmas prasideda gana ramiai, kalba apie romantiškus pabėgimus iš tėvų namų, tolumoje artėjantį kaip „visai nepavojingą“ karą, kuris užgriūva darbščius ir svetingus armėnus, gyvenančius Turkijos teritorijoje. Negailestingas karas ir ryški fašistiškai politizuota jėga vieną po kitą negailestingai ima skersti armėnų vyrus ir berniukus, palikdami tik klykiančias moteris ir mergytes mirti iš bado. Į tokį lagerį patenka ir ispanų aktorės Paz Vega sukurtas personažas Nunik, privalėdama pamiršti savo mylimąjį, ji parsidavinėja už duoną turkų kariams, kad galėtų pamaitinti lagerio badaujančias mergaites...

Situacija išties labai ne kokia, o žiaurumo tikrai antroje filmo pusėje netrūksta, netrūksta ir armėnų naivumo bei kraujo. Ypatingai nustebino kūdikio žudymo scena kalnuose, kai dvi moterys susikibusios rankomis, lyg žaistų „sverkime druskas“, pečiais traiško naujagimį. Bet gana apie žiaurumus. Šis filmas leidžia iš arčiai ir kiek kitaip pasižiūrėti į istorinį laikotarpį, karo žiaurybes, genocidą ir nužmogėjimą, apie kurį tiek mažai težinome, bet XX amžiaus pirmojoje pusėje matė ir patyrė bent kiekvienas iš giminės. Pats filmas vietomis ne visada įtikindavo, valkatos atpirkimas pasirodė pernelyg dirbtinas, tačiau pats filmas yra stipri emocijų iškrova, jeigu jos norite patirti, tai pasižiūrėkite „Vyturio lizdą“. Man asmeniškai filmas patiko, vietomis sukrėtė, tačiau labai vykusiu filmu kažkodėl irgi nepavadinčiau, pirmoje pusėje skiriama pernelyg daug banaliems meilės ir pabėgimo planams, tačiau spalvos, vaidyba ir tema nepaliko abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėk, Lola, bėk" / "Lola Rennt" / "Run Lola Run"

Sveiki visi,

Filmas „Bėk, Lola, bėk“ (Run Lola Run / Lola Rennt) (1998 m.), kurį ne kartą rodė per televiziją ir galbūt daugelis iš jūsų jau matėte šią juostą, yra laikomas vokiečių režisieriaus Tom Tylwer, kurio filmą „Trys“ visai neseniai pažiūrėjau ir čia jau minėjau, mažyčiu kino šedevru, apipiltu nemažai apdovanojimu. Tiesą sakant Tom Tywler ir „Matricos“ kūrėjų ateinantį netrukus filmą į kino teatrus „Debesų žemėlapis“ yra mano labai laukiamas ir tikiuosi bus nenuviliantis darbas. „Bėk, Lola, bėk“, be jokios abejonės, yra stipresnis darbas už „Trys“. Siužetas atrodo gan paprastas, bet jo ištransliavimo maniera, režisūrinė meistrystė, perteikimas, chronologija – viskas buvo aukšto kalibro lygyje, nors tenka pripažinti, kad kai kurie niuansai atpažįstami ir filme „Trys“.

Daug bėgimo, įtampos bei sekimas keliomis filmo pradžioje pasakytomis filosofų sentencijomis apie gyvenimo žaidimą, kuris primena likimo galimybių daugiavariantiškumą, per kurį perbėga raudonplaukė Lola, akt. Franka Potente, pastaroji atrodo kaip Milla Jovovich iš „Septinto elemento“, tikriausiai įvaizdis ir buvo įkvėptas būtent šio Luko Besonos filmo personažo. Filme panaudoti ir animaciniai intarpai, kurie, mano galva, labai tiko. Gražiai ir moderniai nufilmuota juosta, kurią verta pažiūrėti gurmanams ne tiek dėl paties, sakyčiau, kartu ir neprasto siužeto, kiek dėl įvairių, įdomių ir tuo metu originalių režisūrinių sprendimų. Šiomis dienomis juosta gal labai jau super nesukrės ir nebenustebins – jau nuo filmo sukūrimo praėjo 14 metų, tačiau šarmas ir meistrystė jaučiami iki šios dienos.

Filmą rekomenduoju be jokio didelio išskirtinumo visiems. Jame rasite personažus pakankamai įdomius, garso takelį, įtampos, mano išgirtos režisūros. Džiaugiuosi pagaliau pamatęs šią juostą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com