Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"

Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lovingai" / "Loving"

Sveiki,

Oskarui nominuota aktorė Ruth Negga už vaidmenį filme „Lovingai“ (angl. Loving) (2016) atliko įsimenantį biografinį vaidmenį. Filmas pasakoja apie sudėtingus įstatymiškai žvelgiant laikus apie juodaodės ir baltaodžio santuokos laikus. Plačiąja prasme filmas apie žmogaus teises, tačiau visas istorijos „sunkis“ kondensuojamas ties viena šeima.

Tiesą sakant, biografines dramas labai mėgstu ir iš „Lovingų“ tikėjausi itin ryškaus akibrokšto, tačiau viskas plaukė ir praplaukė ramiai be didesnių intrigų. Žinoma, filmas (kaip dabar jau įprasta visur sakyti) nufilmuotas estetiškai, tačiau pati draminė juostos pusė, mano manymu, atskleista tik pusėtinai. Daug pauzių, vietos palikta veikėjų nuojautoms vystytis, tačiau ji nelabai įtikina ir iš dramos staiga įvyksta kažkoks pernelyg teatrališkai sustyguotas filmas, kuriame staiga geroje aktorių vaidyboje įgaunamas nenatūralumas, savotiškas negyvumas, kuris ir trukdo įsijausti į įstoriją. Graži estetiška juosta, kuri turėjo sukrėsti JAV galingiausios valstybės žmonių teisių barbariškumu, įgyja tik kažkokios lėtos kasdieniškos problemos ritmo, kuriame veikėjų poelgiai ir sprendimai pernelyg užsispyrusiai nuspėjami.

Nors daug pagyrų sulaukė R. Negga, tačiau man labai stipriai pasirodė aktorius Joel Edgerton – dėmesio vertas aktorius, kuris kine sukuria neatpažįstamai vis kitokius vaidmenis ir nesibaido pačių įvairiausių žanrų. Pats filmas didelio įspūdžio nepadarė, nesujaudino ir nepritrenkė, ko galbūt iš tokio filmo ir norėtųsi. Gal tai nėra problema, nes juk kinas ir neprivalo visada sukrėsti, tačiau žiūrėjau ir pažiūrėjau ir kertu lažybų, kad po kelerių metų imsiu Jūsų klausinėti. „Lovingai“? Kas tai per filmas? Apie ką? Negi iš tikrųjų jį mačiau?

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaulinis karas Z" / "World War Z"

Sveiki,

Ir dar vienas filmas apie zombius, ir dar vienas filmas apie tai, kaip „šaudo ir gaudo“... Ir aš irgi tokius filmus žiūriu. Šįkart apie jau seniai tikriausiai visų regėtą „Pasaulinis karas Z“ (angl. World War Z) (2013), kurio tęsinio jau laukia kai kurie žiūrovai, nors kur čia belauksite, jau tikriausiai užmiršote ir šį filmą, ir kas jame vaidina, ir menkai galėtumėte atmintyje atgaminti siužeto vingius.

Tiesą sakant, filmas sukurtas didelėms masėms, kuriame siužetiškai ir raiškos būdu naudojami jau seniai patikrinti receptų ingredientai: truputis siaubo, truputis veiksmo, truputis pasiaukojimo, viena kita įtampos aštri scena ir viską išplakus išeina standartinis kino kokteilis, kuris dažniausiai patenkina statistiškai neišrankų žiūrovą, kuris išėjęs iš kino salės gali pasakyti: „Vau, buvo geras, būtinai eikite ir pažiūrėkite, na, buvo NEREALIAI!“ Tačiau argi tikrai? Jeigu viskas vidutiniška ir jau kažkur matyta, kas kad tik kitą istorija?

Iš esmės filmas klišių klišė. Šeimynėlė važiuoja automobiliu ir netrukus prasideda zombių ataka, žmonės masiškai virsta zombiais ir vyrukas (aktorius Brad Pitt) iš kailio neriasi, kad išgelbėtų savo šeimą. Didelių jausmų nekeliantis filmas verčia sirgti kaip kompiuteriniame žaidime tik už vieną šeimą, o aplinkinių dramos mažai kuo jaudina, išskyrus tos masinės scenos, kurios iš esmės sukuria didingumo įspūdį, bet tragedijos masto žmonijoje mažai kaip teatskleidžia. Galiausiai vyrukas palikęs tradiciškai moterį ir vaikus leidžiasi kaip pirmykštėje visuomenėje į medžioklę t. y. į karą už žmoniją. Pakeliui patiria nemažai nuotykių, prišaudo zombių, pats susižeidžia ir bla bla – žodžiu, viskas vyksta taip, lyg visas siužetinis vyksmas būtų įkinkytas į vienas ir tas pačias vadžias – žiūrovas jau žino, kas ir kaip įvyks ir kad herojus būtinai išliks ir pasieks savo. Tokių filmų būta tikrai ne vienas ir kažkiek man priminė „Invazija“ (2007) su Nicole Kidman.

Ar filmas geras? Tik tiek, kiek joje yra įtampos ir aštrių scenų, tačiau visumoje įvykiai jau matyti, veikėjai veikia pagal šablonišką įvykių braižą, trūksta netikėtumo, tačiau daug ką atperka geri vaizdai, neblogai perteikta pasaulio apokalipsės masto didingumas, tačiau tikrosios tragedijos pajusti per vienos šeimos traumas iki galo taip ir nepavyksta ir, savaime suprantama kodėl, nes paprasčiausiai siužetiškai filmas orientuojasi į dirbtinai konstruojamą herojų ir pramoginį veiksmo žanrą, nei į pasaulio pabaigos ir gyvybės nykimo esmę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Warcraft: Pradžia" / "Warcraft"

Sveiki,

Vienas garsiausių šių metų didžiųjų filmų tikriausiai buvo mėginimas į rinką kaip novatorišką produktą masėms prastumti „Warcraft: Pradžia“ (angl. Warcraft) (2016). Puikus režisierius Duncan Jones, sukūręs pritrenkiantį ir siužetiškai netikėtą fantastinę juostą „Mėnulis“ (2009) bei gana pusėtiną filmą „Išeities kodas“, regis, pajuto pinigų kvapą ir įsisuko į išties prabangų kino projektą – daug kompiuterinės grafikos, masinės scenos, batalinės kovos ir visas „Žiedų valdovą“ primenantis įvykių kompleksas patenkinti didžiojo masinio kino mėgėjams. 

Veiksmo ir puikių specialiųjų efektų prisodrintas filmas ir žaidimo dvasia perkeltas į didįjį kiną tikriausiai ir negalėjo žiūrovui pasiūlyti kažko geresnio ir įdomesnio, nei tai, kas jau buvo sukurta iki šių dienų. Mane asmeniškai vertė suklusti vien garsi ir daug žadanti režisieriaus pavardė, kuri garantavo, kad filmas turėtų būti puikus turiniu. Vos įpusėjus, jau galima atsipalaiduoti, nes filmas viensiužetis ir turinio prasme nuobodus, vieno plano – „geriečiai“ kovoja su „blogiečiais“, kai kas išduoda, kai kas užkeikiamas ir paverčiamas „blogiečiu“ ir t. t. Apskritai tariant, šiai pasakos motyvais konstruojama batalinė invazinei istorijai pritrūko vidinės kino klausos, dar kitaip sakant, dvasingumo, kokį, tarkim, demonstruoja animacinis filmas „Simarono žirgas“, kuris sukaltas pagal visus holivudinius standartus, tačiau viduje turi laisvės polėkio, vertybinių akcentų. 

Žiūrėdamas šį filmą, (pusiau žaidimą, pusiau filmą), vis galvojau, kiek daug darbo įdėta, kiek plušėta, kad kiekvienas kadras būtų tobulas, tačiau kodėl tik itin retam filmui pavyksta išgauti turinio ir vaizdo dermę, kad patenkintų ir išrankesnį žiūrovą? Nejučia prisiminiau ir tą patį „Sostų žaidimą“ – viduramžių pasaulis, vizualizacija šio serialo, ir šio filmo išties vykusi, deja, įvykiai pernelyg nuspėjami, trūksta originalumo ir unikalumo, ką šis režisierius tikrai turi, tačiau pataikauti masėms tikrai neturėtų būti jo darbas, tačiau tikriausiai čia kalti kiti dalykai – pinigai, pinigai, pinigai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela