Filmas: "Armagedono metas" / "Armageddon Time"

 Sveiki,

Prieš daugel metų Rytis Zemkauskas savo legendinėje TV rubrikoje „Snobo kinas“ pristatydamas režisieriaus James Gray filmą pavadino jį „minkštu“ kaip reta režisieriumi, kuris geba labai jautriai pasakoti paprastas gyvenimiškas melodramas. Tąkart, jeigu neklystu, jis kalbėjo apie režisieriaus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Man asmeniškai labai didelį įspūdį padarė jo novatoriška kosminės odisėjos pastatymas su Bradu Pittu „Ad Astra“ (2019), kuris vėlgi lėtai pasakoja mokslinės fantastikos istoriją iš psichologinės pagrindinio veikėjo perspektyvos, kuris bent mano atmintyje išlieka iki šiol. Naujausias režisieriaus darbas „Armagedono metas“ (angl. Armageddon Time) (2022), nors ir neblogai įvertintas, bet prestižinių filmų nominacijose negavo nė vienos nominacijos.

Istorija mus nukelia į 1980-ųjų Ameriką, kur viename iš valstijos miestų gyvena amerikiečių žydų šeima, palaikanti ilgametes šeimos tradicijas. Dėmesio centre – šeštokas Polas Grafas, kuris lanko vietos valstybinę mokyklą, kurioje susiduria kasdien su nepaklusniais vaikais, atžariais ir bausti linkusiais mokytojais. Netrukus klasėje geriausiu draugu tampa klasės nepaklusnusis juodaodis, paliktas antriems metams Džonis. Jiedu netrukus susidraugauja ir abu tampa geri draugai, klasės padaužos. Režisierius tarsi pertransformuoja, jog hiperaktyvus mokinys, negalintis sutelkti dėmesio į mokslą, turi kūrybiško potencialo. Polas nepaklusnus dėl savo lakios fantazijos, Džonis svajoja tapti NASA kosmonautu, nors ir suvokia, kad juodaodžiams į tokias aukštumas visi keliai užverti.

Didžiausia Polo problema ne mokykla ir nepaklusnumas, o jo asmenybės tapsmo ir pasirinkimo problematika. Griežta žydiškų tradicijų besilaikanti šeima savo atžaloms nori kuo geriausio, nes jų seneliai, atvykę iš Europos, darė viską, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą. Polas nori būti dailininku, svajoja būti menininku ir jo viduje jau gimsta įvairios fantazijos, tačiau šeima iš jo tikisi rimto ir gero mokslininko su perspektyvia ateitimi, tačiau Polui tai visai netinka. Galiausiai vaikas dėl nepaklusnumo išsiunčiamas į mokamą privačią mokyklą, kurioje jis jaučiasi svetimas...

Filmas apie augančio berniuko besiformuojančią asmenybę ir vertybes. Filmo problematika yra laisvė būti tuo, kuo nori, ir pasiaukojimas dėl tėvų ir senelių lūkesčių – ką pasirinkti, ir ar gali rinktis? Daug jaunų žmonių dėl geresnio gyvenimo paaukoja savo svajones ir talentus, nes paprasčiausiai yra tik vaikai, paaugliai ir visaip kitaip nuo savo tėvų priklausantys jaunuoliai, kurie negalėjo tuo metu rinktis. Vienintelis būdas yra maištauti, todėl filme blyksteli naivūs Polo sprendimai, stebėtinai kvaili poelgiai, pvz., kompiuterio vagystė, žolės rūkymas ir kt. Kaip lengva išklysti iš kelio, kai augi įvairialytėje socialinėje terpėje, tačiau režisierius neužaštrina filmo didelėmis tragedijomis. Nujaučiama švelniojo ir išmintingojo senelio mirtis buvo kaip kabantis šautuvas spektaklyje, kuris būtinai turėjo iššauti. Žiūrint filmą vėl jaučiamas kažin koks savitas režisūrinis švelnumas, švelni ir savaime suprantama problematika, logiški veikėjų sprendimai, pagrįsti psichofiziniais ir socialiniais sprendimais.

Labai nustebino pagrindinio Polo vaidmens atlikėjas Banks Repeta, kuris labai juslingai, labai savitai perteikė svajoklio išdaigininko bręstančio ankstyvojo paauglio klystkelius. Kažin, ar kas nors užauga nors kartą prie karšto lygintuvo neprikišęs piršto? Tikriausiai, kad ne. Filme sutiksite ir senus kino veteranus Anne Hathaway ir Anthony Hopkins, trumpam pasirodo ir daug kam patinkanti Jessica Chastain, kurie nesukuria kažin kokių itin unikalių vaidmenų, bet visumoje prisideda prie režisieriaus savito kino pasaulio kūrimo visumos. Istorija tvarkinga, skaidri, kad ir su vaizduojamais pagrindinio veikėjo nuopuoliais, perteikta iš vaiko perspektyvos, todėl išlaikoma ir ta skaidri, retsykiais dėl prasto tėvų auklėjimo gniuždomos svajonės graudulys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"

Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarastasis miestas Z" / "The Lost City of Z"

Sveiki,

Vaikystėje labai mėgau filmus, kuriuose buvo vaizduojamos pavojingos ekspedicijos į džiungles, kur tyko didžiulės gyvatės ir nežinomos indėnų gentys. Vedamas tos nostalgijos pažiūrėjau „Prarastasis miestas Z“ (angl. The Lost City of Z) (2016), kuris pasakoja apie XX amžiaus pradžioje realiai gyvenusį ir ekspedicijomis besižavintį Percy Fawcett.

Šioje biografinėje juostoje, kuri gali pasigirti kruopščiu James Gray kinematografine kompozicija, atrodo, jog viskas vietoje ir tvarkoje. Apgalvotos laikmečio detalės, įsigilinta į visuminį pasaulio regėjimą, kurio centre turėtų būti užkietėjęs svajotojas, kuris tikisi atrasti aukso miestą Pietų Amerikos džiunglėse. Tai pasakojimas apie troškimą, kuris tampa žmogaus likimu. Neslėpsiu – buvo kiek sunkoka įsijausti į filmą ir jei ne XX amžiaus pradžios atmosfera, kažin, ar pati istorija būtų sujaudinusi. Pernelyg mačiusiems aštrių dramų ir kur kas įmantresnių biografinių ekranizacijų, šis filmas pasirodys kiek švelnesnis, lėtokas, kartais netgi demonstruojantis ne tiek žmogaus aistrą ir svajas, kiek keliautojo filosofiją (čia prisiminiau nugludintą „Kino pavasaryje“ rodytą filmą „Gyvatės apkabinimą“), tačiau „Prarastame mieste Z“ saikingai dozuojami ir nesutarimai, ir konfliktai, nuomonių išsiskyrimai bei šeimos auka dėl svajonės.

Filmas pasirodė nei geras, nei prastas, toks vidutiniškas, kuris bent man greitu metu pasimirš. Trokštantiems išskirtinumo rimtų filmų kategorijoje šią juostą rekomenduočiau „apeiti“, tačiau jeigu trokštate tiesiog „normalaus“ filmo ir išvengti tiesiog akivaizdžių banalybių – šitas filmas tiks. Tiesa, jame pasirodė vampyraitis Robert Pattison akivaizdžiai „nudilęs“ ir praradęs bet kokį sekso dievaičio statusą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kartą Niujorke" / "The Immigrant"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Šįkart noriu aptarti filmą „Kartą Niujorke“ (angl. The Immigrant) (2013), kurį režisavo mano gana aukštai vertinamas režisierius James Gray. Kaip visada noriu pareikšti pasipiktinimą dėl kūrinio pavadinimo vertimo – nežinau, kokių piliulių ir kiek degtinės išgėrė tas asmuo, kuriam į galvą šovė filmą duoti savo pavadinimą „Kartą Niujorke“! Kažkoks pasityčiojimas, dievaži, o juk filmas vertas tikro grieko!

Puikus filmas, subtilus su puikiais aktoriais ir siužetu. Jau nuo pat pradžių užburia perteikiama atmosfera – skurdo ir emigracijos metai ir dvi moterys, sprunkančios iš Europos, kurią tuoj užguis Antrasis pasaulinis karas. Aišku, čia nemažai padirbėta su siužetu, dėliota abejotinos moralės, apgaulės ir atleidimo istorija, na, ir žinoma, šiokia tokia meilės trikampio istorija. Tiek kostiumai, tiek atmosfera, tiek negausios masinės scenos įtikina nuo pradžių iki pabaigos. Aktorius Joaquin Phoenix su šiuo režisieriumi jau dirbo prie filmų nebe pirmą ir nebe antrą sykį ir visi jo vaidmenys puikūs, kaip ir režisieriaus filmai. Šįkart jis vaidina gana abejotiną tipelį, kuris blaškosi tarp gėrio ir blogio, bet visgi pirmutinis vaidumo suteiktas mano jau kadais pamėgtai prancūzų aktorei Marion Cotillard, kuri dar sykį įrodė, kad yra aukštos klasės meistrė tiek savo vaidmenyse, tiek besirinkdama projektus. Apskritai vien dėl aktorinio darbo filmą galima žiūrėti drąsiai, o ką jau pasakoti apie filmo gelmes, apie tai, kaip režisierius perteikia kaltę ir atpirkimą, pasiaukojimą ir savo nuodėmių pripažinimą, jau nešneku apie epochos detales.

Filmas tiesiog labai geras, siūlau visiems kino gurmanams be išimties – emocija ir istorija jus lydės nuo pradžių iki pabaigos. Aukšto lygio filmas, kuris neturėtų praslysti žiūrovams, todėl ir aš, vertindamas jį, nepagailėsiu balų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp dviejų mylimųjų" / "Two Lovers"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu jus nukelti į keisto subtilumo filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (Two Lovers) (2008), kurį režisavo James Gray. Tai skaudus filmas apie gyvenimo meilę praradusį vyruką, kuris eilinį kartą po savižudybės ima „mestis“ į gyvenimą ir įstringa kaip žvirblis tarp dviejų labai skirtingų moterų. Tai neįtikėtinai subtilus, jautrus filmas, kuris iš pradžių man priminė eilinę dramelę, tačiau W. Allenui būdingu pasakojimo tempu ir būdu istorija taip panardina į vyruko apgriautą pasaulį ir jo pastangas mylėti, kad net tampi truputį narkomanu. Taip, filmas atrodo tik iš pažiūros lengvas, tačiau pagalvojau, kad jame radau daug savęs – ypatingai elgesyje, kuris primena sutrikusio žmogaus, kuris žūtbūt nori vėl tapti laimingas ir patiki tuo.

Išties po filmų taip ir neaišku, kas ta meilė ir kodėl mes taip karštai prisirišame prie žmogaus, sudedame į jį viltis ir save, o ant kito kulno posūkio imame ir padarome viską atvirkščiai. Sudėtingas personažas tik iš pažiūros atrodo eilinis nelaimingas vyrukas, tačiau taip kruopščiai, taip savotiškai su W. Alleno maniera sukurti tokį personažą ir jį pateikti, pripažinkim, gali ne kiekvienas. Šis filmas be jokios abejonės buvo atradimas!

O ką jau bekalbėti apie pagrindinį aktorių Joaquin Phoenix, nuo kurio net man, būnant vyruku, linksta kojos – aktorius be skrupulų talentingas! Paskutiniu metu plaukia filmai, kur jis pasirodo ir tokio masto aktorius yra tikra dovana režisieriams! Neįtikėtinai subtiliai įkūnijęs vienišo, įskaudinto ir kartu pilną vilčių vyruką, tiesiog neturiu žodžių, kaip tai jis padarė. Filme taip pat pasirodė ir blyškiaveidė Gwyneth Paltrow, kuri savo būvimu taip pat papuošia filmą. Aktoriams, režisūrai neturiu jokių priekaištų.

Man tai vienas iš tų retų filmų, kuriame atradau iškart kadruose bežiūrėdamas esmę, sėmiau akimis ir smegenimis scenas, įvykius, vyruko blaškymąsi. Tai filmas, kurį iškart snobiškai valgai ir jauti sotumo, didžiulį malonumą ir gardėsį, nors filmas ir nėra apie laimingą gyvenimą ir žmonių likimus, tačiau pats kūrinys suteikia laimės. Esu nustebintas šiuo atradimu.

Viena gražiausių lyrinių išraiškų tokio tipažo filme. Net pacituosiu: „Ne, neišeik, pabūk dar, kol užmigsiu. O kai užmigsiu, parašyk pirštu ką nors ant mano rankos. Vaikystėje taip darydavo mano močiutė".

P.S. Dėkui Ryčiui Zemkauskui, per kurį ir atradau šią juostą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela