Filmas: "Mokinys" / "The Apprentice"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024), kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą, pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart (kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime geriau filmo turinį.

 

Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į prezidentus.

 

Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė, kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu, kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau. Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle būna visaip.

 

Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais, visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje, kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus, praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan, suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“, jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai, pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti, atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Palikimas" / "Succession" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Jau labai seniai norėjau pamatyti britų režisieriaus Jesse Armstrong sukurtą keturių sezonų serialą „Palikimas“ (angl. Succession). Pirmasis sezonas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo konkurentu anuomet labai populiariam draminiam serialui „Tarnaitės pasakojimas“. Tiek aktoriai, tiek scenarijaus autoriai pelnė pačias prestižiškiausias nominacijas ir apdovanojimus, nors, tiesa, tenka pripažinti, kad pačioje Lietuvoje serialas nebuvo tarp internautų itin populiarus, daug kas jo nesuprato, neįveikę nė kelių serijų, pasmerkė kaip nuobodų, prieštaringą ir beveiksmį. Ar tikrai „Palikimas“ toks ir yra? Kaip čia nutiko, kad daliai lietuvių neįtiko, bet pasaulyje šis HOB serialas laikomas draminiu serialo stebuklu? Po tiek laiko pagaliau ir aš pats ryžausi pasižiūrėti pirmąjį sezoną, tikėdamasis sudėtingo draminio vyksmo, geros istorijos, puikaus ir nebanalaus siužeto.

 

Serialo pirmąjį sezoną sudaro 10 serijų. Jį žiūrėjau gan ilgai, nes pradėjau rudenį, o pabaigiau Kūčių vakarą. Kas kelias serijas padarydamas po didelę pertrauką ir vėlei grįždamas, nes, tikriausiai, „Palikime“ buvo tikrai „kabinančių“ idėjų, kurios vertė nenusigręžti ir užbaigti bent jau pirmąjį sezoną iki galo. Žinokite, buvo verta, nes serialas išties geras, sodrus, tamsus, šarmingas, nenuobodus.

 

Istorija sukasi apie pensinio amžiaus didžiulį verslo magnatą Loganą Rojų (aktorius Brian Cox), pastarasis vis nenoromis galvoja apie savo milijardus uždirbančios įmonės perdavimą vienam iš savo keturių vaikų. Didžiausius šansus turi iš narkotikų liūdno išlipę Kendalas Rojus. Pastarasis bando perimti tėvo verslą, tačiau neatrodo, kad pats tėvas pasiruošęs atiduoti valdžią sūnui, todėl net po infarkto sėdasi į kėdę ir vadovauja įmonei. Kendalas su broliais Konanu ir Romanu bei seserimi Šiva mato, kad tėvas po ligos daro neadekvačius sprendimus, bando nusipirkti nebepopuliarų televizijos kanalų tinklą, valdyti dar daugiau pasaulio, todėl organizuoja prieš tėvą įvairius strateginius puolimus, kad paveržtų iš tėvo imperiją ir galią.

 

Pagrindinis siužetas, žinoma, sukasi apie šeimos paveldimą galią, politiką ir verslą. Kiekvienam iš keturių Logano vaikų skiriama nemažai vietos asmeninėms istorijoms, tiesa, pirmajame sezone jos nėra dar pakankamai visos išplėtotos, pavyzdžiui, kol kas mažiau dėmesio skiriama pseudoseksomanui Romanui, kurio asmeninis gyvenimas dar tebėra mįslė, tikriausiai ji bus atskleista kituose sezonuose. Vyriausiasis sūnus Konanas irgi panašus į idealistinį psichopatą, jis nusižiūrėjo vesti prostitutę, o galiausiai laukia pritarimo netgi tapti prezidentu, nes jaučiasi užtikrintas savo intelektu, nors akivaizdu, jog jo paties ego didesnis už libido. Vienintelė Rojaus dukra Šiva šiame sezone išteko už mulkio Tomo, kuris sadistiškai stumdo prie šeimos prisiplakusį ir pinigų bei pripažinimo trokštantį Gregą. Tomas nevisavertis, nepasitikintis, atstumtas likusios šeimos, todėl sau galios iliuziją susikuria stumdydamas ir menkindamas silpnesnius už save. Tiesa, nelabai juo žavisi ir būsima žmona Šiva, kuri trokšta taip pat būti reikšminga ir pripažinta, bando būti savarankiška nuo tėvo, tačiau ten, kur galia, ji susiduria su siena ir negali įveikti savo polinkio į avantiūras, todėl laiko pašonėje silpną savo Tomą, kad pasijustų pati kontroliuojanti savo gyvenimo dalį...

 

Bene aršiausias šio sezono konfliktas įvyksta tarp senio Logano ir sūnaus Kendalo. Kendalas kelissyk nesėkminga surezga prieš tėvą sąmokslo ataką, tačiau aplinkybės visada iš jo rimtumo, noro įtikti ir viską racionaliai paskaičiuoti vienaip ar kitaip padaro klouną. Nelaimingesnio veikėjo už Kendalą nėra. Jo santuoka subyrėjusi, turi du vaikus, kuriems nelabai skiria dėmesio, neturi naujos pasijos, įnikęs į narkotikus, manosi esąs vienintelis tikrasis tėvo valdžios įpėdinis, tačiau tėvo prielankumo neturi, nebent tik retsykiais dėl „kultūros“. Kita vertus, šių veikėjų istorijoje galima įžvelgti ir Biblinį motyvą: paskutinėje šio sezono serijoje Kendalas pagaliau apkabinamas tėvo, sūnus palaidūnas atsisako savo sąmokslo ir dėl to, kad nebūtų paduotas policijon, verkia tėvo glėbyje. Bet nereikia apsigauti, tai tik Biblijos turinio subtilesnė parodija, nes tėvas džiaugiasi irgi falšyvai, tik tiek, kad naminė erkė jo nebekandžios, nes laiko savo sūnaus pautus rankose, todėl Kendalas bus paklusnus kaip šunytis.

 

Didžiausias Kendalo prakeiksmas – tėvo neprielankumas ir nepasitikėjimas, o už tai, kad bando sukelti revoliuciją, jis tėvo baudžiamas. Sūnaus ir tėvo konfliktas senas kaip Antikos mitas: Dzeusas nori nuversti Kroną, tik Dzeusas, šiuo atveju, Kendalas pernelyg „minkštas“, jis, nors ir nelaimingiausias, bet šiame sezone, tikriausiai, žmogiškiausias. Arba jo žmogiškumas yra apsimestinis, nes kai Loganas jo paklausia, kodėl jam taip reikia tos valdžios, jis tesugeba atsakyti, jog nori gero Amerikos žmonėms, nori daryti gerus darbus. Ar jis įtikėjęs savo altruizmu, ar iš tikrųjų tik ambicingai po humanisto kauke tetrokšta to paties: suteikti pasauliui taikos ir savo šeimos klestėjimo, kad tėtukas už tai paglostytų?

Kadrai iš pirmojo "Palikimas" sezono.

 

Iš tikrųjų šeimynėlė nepavydėtina, ji išsiskaidžiusi, arogantiška, konkurencinga savo pačios viduje. Logano subyrėjusios santuokos ir naujoji jo žmona Marsija labiau primena naminę sekretorę, o ne žmoną. Tiesa, dar neaiškūs jų meilės reikalai, nes atrodo pernelyg paremti tais pačiais galios žaidimais. Labai šokiruoja jaunosios Rojų kartos nemokėjimas diplomatiškai sudaryti sutarčių, nors, regis, mokėsi iš tėvo, baigė prestižines verslo ir ekonomikos mokyklas, bet lemiamą akimirką lekia, kalba telefonu, bando suderėti su kompanionais (dažniausiais tais pačiais priešais) dėl palaikymo ar kokio sandorio, tačiau dažniausiai neužtvirtina arba manosi sutarę ir sukirtę rankomis, bet taip nėra. Tokie turtuoliai, bet kai reikalai apie verslą, atrodo, jog vyksta kažkoks „Sugedusio telefono“ žaidimas, entuziastingas atsainumas, todėl broliams ir sesei dėl to paviršutiniškumo dažniausiai ir nesiseka, nes jie stokoja versle atidos ir tvirto diplomatiškumo, tad jų pražiopsotos progos iš esmės tampa ne sykį tendencinga nemokšų parodija.

 

Šeimos santykiai persisunkę toksiškumu ir veidmainyste. Šeima ir kompanijos savininkai renkasi Padėkos dieną, savo vaikų vestuvėse, pobūviuose, maloniai šypsosi ir šnekučiuojasi, bet visa tai daro su tokia neslepiama arogancija, jog atrodo, kad galia ir konkurencijos žaidimai juos įsuko į specialius vaidmenis ir pavertė juos psichologiniais vampyrais, t. y. savo pačių galios vaidmenų marionetėmis. Galų gale visiems veikėjams neužtenka nei pilių, nei lėktuvų, nei puikių automobilių, milijardų irgi negana, jie veržliai laikosi galios diskurso ir iš to patiria nepasotinamo alkio malonumą, kuris tampa intrigų, sąmokslų ir neapykantos varomąja jėga. Visi veikėjai be išimties yra falšyvi šunsnukiai, tik kiekvienas atsiskleidžia vis kitokiu aspektu, pvz., skundikas ir pastumdėlis Gregas sugeba ir pasitarnauti, ir pasivartyti kaip inkstas taukuose, tačiau ir jis dvilypis kaip ir visi kiti.

 

Bandžiau pagalvoti, ar serialas turi šviesių veikėjų ar kokį nors pozityvų pasakojimo aspektą ir, deja, nelabai ką randu tai Rojaus šeimynėlei kokį nors aspektą. Tiek, kiek per saviplaką ir savigailą dvilypiams turtuoliams „išplaukia“ iš pasąmoninės psichologijos meilės, švelnumo ir pasiaukojimo trūkumas, tiek jis ir sukuria bendram serialo lauke humaniškumo įspūdį, tiksliau – jo poreikį pagrindiniams veikėjams. Man serialas, vėl pasikartosiu, patiko. Bandžiau aną vasarą žiūrėti „Šešios pėdos po žeme“, vėlgi apie šeimos vaikų santykius ir, žinokite, sunkiai sekėsi, po antros serijos, suvokus, kad serialas geras, deja, nekabinantis manęs, teko atsisakyti. Panašiai galvojau, kad nutiks ir su „Palikimu“, tačiau šis kažin kaip išlaikė psichologinę aristokratų įtampą, o strateginių žaidimų ir sprendimų kiekvienoje serijoje rasite su kaupu. Visgi serialas kartu pasakoja ne vien apie magnatų galimas gyvenimo ištarmes, bet ir apie patriarchato valdžios pasaulį, klasikinį antifeministinį sisteminį valdžios modelį, kuriame svarbiausi visgi yra vyrai. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Armagedono metas" / "Armageddon Time"

 Sveiki,

Prieš daugel metų Rytis Zemkauskas savo legendinėje TV rubrikoje „Snobo kinas“ pristatydamas režisieriaus James Gray filmą pavadino jį „minkštu“ kaip reta režisieriumi, kuris geba labai jautriai pasakoti paprastas gyvenimiškas melodramas. Tąkart, jeigu neklystu, jis kalbėjo apie režisieriaus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Man asmeniškai labai didelį įspūdį padarė jo novatoriška kosminės odisėjos pastatymas su Bradu Pittu „Ad Astra“ (2019), kuris vėlgi lėtai pasakoja mokslinės fantastikos istoriją iš psichologinės pagrindinio veikėjo perspektyvos, kuris bent mano atmintyje išlieka iki šiol. Naujausias režisieriaus darbas „Armagedono metas“ (angl. Armageddon Time) (2022), nors ir neblogai įvertintas, bet prestižinių filmų nominacijose negavo nė vienos nominacijos.

Istorija mus nukelia į 1980-ųjų Ameriką, kur viename iš valstijos miestų gyvena amerikiečių žydų šeima, palaikanti ilgametes šeimos tradicijas. Dėmesio centre – šeštokas Polas Grafas, kuris lanko vietos valstybinę mokyklą, kurioje susiduria kasdien su nepaklusniais vaikais, atžariais ir bausti linkusiais mokytojais. Netrukus klasėje geriausiu draugu tampa klasės nepaklusnusis juodaodis, paliktas antriems metams Džonis. Jiedu netrukus susidraugauja ir abu tampa geri draugai, klasės padaužos. Režisierius tarsi pertransformuoja, jog hiperaktyvus mokinys, negalintis sutelkti dėmesio į mokslą, turi kūrybiško potencialo. Polas nepaklusnus dėl savo lakios fantazijos, Džonis svajoja tapti NASA kosmonautu, nors ir suvokia, kad juodaodžiams į tokias aukštumas visi keliai užverti.

Didžiausia Polo problema ne mokykla ir nepaklusnumas, o jo asmenybės tapsmo ir pasirinkimo problematika. Griežta žydiškų tradicijų besilaikanti šeima savo atžaloms nori kuo geriausio, nes jų seneliai, atvykę iš Europos, darė viską, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą. Polas nori būti dailininku, svajoja būti menininku ir jo viduje jau gimsta įvairios fantazijos, tačiau šeima iš jo tikisi rimto ir gero mokslininko su perspektyvia ateitimi, tačiau Polui tai visai netinka. Galiausiai vaikas dėl nepaklusnumo išsiunčiamas į mokamą privačią mokyklą, kurioje jis jaučiasi svetimas...

Filmas apie augančio berniuko besiformuojančią asmenybę ir vertybes. Filmo problematika yra laisvė būti tuo, kuo nori, ir pasiaukojimas dėl tėvų ir senelių lūkesčių – ką pasirinkti, ir ar gali rinktis? Daug jaunų žmonių dėl geresnio gyvenimo paaukoja savo svajones ir talentus, nes paprasčiausiai yra tik vaikai, paaugliai ir visaip kitaip nuo savo tėvų priklausantys jaunuoliai, kurie negalėjo tuo metu rinktis. Vienintelis būdas yra maištauti, todėl filme blyksteli naivūs Polo sprendimai, stebėtinai kvaili poelgiai, pvz., kompiuterio vagystė, žolės rūkymas ir kt. Kaip lengva išklysti iš kelio, kai augi įvairialytėje socialinėje terpėje, tačiau režisierius neužaštrina filmo didelėmis tragedijomis. Nujaučiama švelniojo ir išmintingojo senelio mirtis buvo kaip kabantis šautuvas spektaklyje, kuris būtinai turėjo iššauti. Žiūrint filmą vėl jaučiamas kažin koks savitas režisūrinis švelnumas, švelni ir savaime suprantama problematika, logiški veikėjų sprendimai, pagrįsti psichofiziniais ir socialiniais sprendimais.

Labai nustebino pagrindinio Polo vaidmens atlikėjas Banks Repeta, kuris labai juslingai, labai savitai perteikė svajoklio išdaigininko bręstančio ankstyvojo paauglio klystkelius. Kažin, ar kas nors užauga nors kartą prie karšto lygintuvo neprikišęs piršto? Tikriausiai, kad ne. Filme sutiksite ir senus kino veteranus Anne Hathaway ir Anthony Hopkins, trumpam pasirodo ir daug kam patinkanti Jessica Chastain, kurie nesukuria kažin kokių itin unikalių vaidmenų, bet visumoje prisideda prie režisieriaus savito kino pasaulio kūrimo visumos. Istorija tvarkinga, skaidri, kad ir su vaizduojamais pagrindinio veikėjo nuopuoliais, perteikta iš vaiko perspektyvos, todėl išlaikoma ir ta skaidri, retsykiais dėl prasto tėvų auklėjimo gniuždomos svajonės graudulys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pokerio princesė" / "Molly's Game"

Sveiki,

Pasiilgstu amerikietiškai gero sukalto biografinio kino, nuo kurio, tiesą sakant, paskutiniuosius metus buvau labai pavargęs. Po itin politizuotų „Valstybės paslaptis“, „Viso pasaulio pinigai“ ir kitų juostų, kurie atstovauja vienam ir tam pačiam „Oskarų“ nominacijų klanui, bėgau nuo šio perteklinio kino į europietišką kiną arba jau visišką holivudinę banalybę, todėl vakar nustebau, kai patyriau gana didelį malonumą vėlei žiūrėdamas panašaus masto juostą „Pokerio princesė“ (angl. Molly‘s Game) (2017), kurioje pasakojama biografinė realiai egzistuojančios azartinių žaidimų vunderkindės organizatorės gyvenimo istorija.

Nežinau, kiek galima tikėti šia istorija kaip labai įkvepiančia ir pamokančia, o tuo labiau kaip realią istoriją, nes tarp tų visų siužetinių vingių, man atrodo, kad pagrindinė realioji veikėja gyvenime turėjo patirti tikrą pragarą – bemiegės narkotikų ir įtampos paveiktos naktys, o štai aktorė Jessica Chastain atrodo tiesiog pritrenkiamai spindinti, tarytum lėlė, todėl tą aferistinį seksualumą, kokį mėgsta paskutiniu metu amerikietiški filmai, kažin, ar realiame gyvenime buvo taip lengva spinduliuoti... Visgi filmas sukaltas išties puikiai. Pradedant nuo J. Chastain, kuri, manau, sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų karjeroje, baigiant tais smagiais, neįtikėtinais biografiniais štrichais, kurie lyg komikso pasaulyje atskleidžia mums iliuziją, jog galime regėti (ne)legalius turtuolių lošimus, kuriems vienintelis smagumas tiesiog būti tarp žmonių arba sugriauti kitų žmonių likimus.

Be aštrių ir kriminalinio prieskonio šleifą velkančios istorijos, daug įdomiau audrina pagrindinės veikėjos charakterio savybės, kurios stiprios kaip Molotovo kokteilis, sproginėja ir žaižaruoja šiaip jau nelabai moteriškomis savybėmis kaip ambicingumas, fizinė ištvermė, protinis apsukrumas. Jos komplikuoti santykiai su tėvu ir nutraukta sportinė Olimpinė karjera rodo pačią šios istorijos esmę – praradę vieną tikslą, neturėtume ištižti ir palūžti, o susikurti kitą terpę ir atrasti dar neatrastas gyvenimo galimybes realizacijai. Tik, žinoma, nereikia elgtis taip neadekvačiai ir neperžengti įstatymų, kaip tai padarė Molė, sako filmo potekstės. Nors moralas gan paprastas, tačiau nepaisant tamsiųjų Molės gyvenimo niuansų, ji iš šūdų duobės išplaukia (bent jau filme) kaip tikra didvyrė, kuria nori nenori vis tiek lieki abstulbintas ir sužavėtas, todėl šio filmo paveikumas išties veikiantis, o moters gyvenimo vingiai gali jautresniam žiūrovui dar ne kartą suktis galvoje prieš užmiegant darganą rugsėjo pabaigos naktį.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Teisėjas" / "The Judge"

Sveiki,

Nežinau, kiek laiko vis galvojau pažiūrėti filmą „Teisėjas“ (angl. The Judge) (2014), tačiau vis atbaidydavo tos baisios ištraukos apie teismų sales, kurios, rodos, vis ne šiandien ir ne šiandien mane vilioja pažiūrėti. Galiausiai įveikiau tą barjerą ir, pagalvojau, kad filmas apie tėvų ir sūnų santykius bus typ-top. Regis, David Dobkin, kūręs iki tol lengvo komedijinio žanro filmus, išdrįso sėkmingai nusižengti ir sukurti tiesiog gerą filmą.

Filmas apie tėvus ir sūnus pasakoja apie teisėjo tėvo ir advokato sūnaus pozicijas. Iš esmės viską labai gerai perteikia pats scenarijus, kuris turi gana gerą dvisluoksnę pasakojimo struktūrą: pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, atpirkimą ir atleidimą čia dirbtinai teismo salėje ir kitu rakursu, kur kas jautriau, gyvenimiškoje tėvo ir sūnaus konfrontacijoje. Filmas, sakyčiau, labai amerikietiško braižo, kažin kokių išskirtinių ar įmantrių režisūrinių sprendimų nesitikėkite, nes pasakojimo maniera primena kiek C. Eastwood‘o filmus, kur svarbiausia atskleisti aptrupėjusius tarpasmeninius šeimos narių santykius. Kad ir kaip režisūra atrodytų neišskirti, žavi tikriausiai pati istorija, kuri nebanali ir tarp gyvenimiškos patirties, dešimto dešimtmečio Holivudo maniera sukryžminta su teismo salių terminologija išgauna filmo gelmę.

Žinoma, didžiausias filmo akcentas aktorių duetas – Robert Downey Jr., atlikęs advokato vaidmenį ir „Oskarą“ už šį antraplanį vaidmenį pelnęs Robert Duvall, kuriam šiandien jau 86 metai. Abu aktoriai gavo išties įsimenančius vaidmenis, kur pasireikšti charakteringai „vietos“ į valias. Iš esmės neįspūdingas filmas kažin kaip virsta tiesiog gerai sukalta pamokančia istorija be didesnių didaktinių krešulių. Senoji geroji Holivudinė maniera nė kiek neerzina, bet aktorių duetas atperka bet kokias pretenzijas dėl režisūrinio novatoriškumo trūkumo, o probėgšmais prasiveržęs humoras leidžia tiesiog mėgautis gyvenimiška ironija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji skola" / "The Big Short"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „oskarinis“ filmas, kuris ne vienoje kategorijoje buvo nominuotas šiam apdovanojimui, pagaliau atkeliavo ir iki manęs. Iki šiol tik kaip komedijos filmų autorius žinomas režisierius Adam McKay šįkart sutelkė išties didelius kūrybinius resursus ir sukūrė biografinę juostą „Didžioji skola“ (angl. The Big Short) (2015) apie tą nelemtą ekonominę krizę, kuri nusidriekė per pasaulį 2009 m. ir ne vienerius metus tegirdėjome visokiausiais linksniais žodį „sutaupyti“. Apie tuos visus užkulisius ir kodėl šioji krizė atsirado, apie Volt Stryto ir kitų „virtuvę“ dokumentinių filmų nuo profesionalių iki „YouTube‘nių“ sukurta begalės. Išties gerai ir įtikinamai sukaltas vaidybinis filmas kol kas mano akis pasiekė tik šis.

Kas gero šiame filme? Išties jį nelengva žiūrėti, nes visokiausi ekonominiai ir su bankais susiję terminai veikėjų lūpose vartojami tampa iššūkiu ne tos srities specialistams žiūrovams, pvz., aš. Nebūsiu tas protinguolis, kuris sakys, kad viską supratau apie šios krizės etapus, kuriuos pristatė aktoriai, kai kada net aiktelėdavau: o kas ta hipoteka? Nepaisant visko, daugmaž vis tiek galima susidaryti „išpūsto burbulo“ dėl paskolų būstui sprogimo mastą, ypač kai sumos filme (ir realiai gyvenime) buvo linksniuojamos ne milijonais, bet milijardais. Na, kur girdėta, kad striptizo šokėja turi šešis namus su baseinais ir kotedžais? Nežinant tikrosios 2009 metų ekonominės krizės priežasčių, šis filmas taps dar ir edukaciniu.

O jau kokia puiki vyrų aktorių vaidyba! Režisieriui pavyko tiesiog „nusigriebti“ geidžiamų aktorių grietinėlę. Žinoma, įdomiausias ir keisčiausias viso šito „katilo“ vaidmuo atiteko Christan Bale, kuris dar ir nominuotas „Oskarui“. Apskritai aktorių kolektyvas puikus, nuostabūs charakteriai, puikiai išanalizuotas charakterių ypatybės. Nustebino Steve Carell, kuris, beje, iš serialo „Biuras“ – šio serialo specifinių elementų galima aptikti ir „Didžiojoje skoloje“. 

Apskritai tai geras, aukštos kokybės filmas. Galbūt tema gali pasirodyti kai kam neįdomi, ypač tiems, kuriems nusispjauti į visas ekonomines krizes ir politiką, bet filmas geras ne vien dėl temos, bet ir visuminio vaizdo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela