Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisėjas" / "The Judge"

Sveiki,

Nežinau, kiek laiko vis galvojau pažiūrėti filmą „Teisėjas“ (angl. The Judge) (2014), tačiau vis atbaidydavo tos baisios ištraukos apie teismų sales, kurios, rodos, vis ne šiandien ir ne šiandien mane vilioja pažiūrėti. Galiausiai įveikiau tą barjerą ir, pagalvojau, kad filmas apie tėvų ir sūnų santykius bus typ-top. Regis, David Dobkin, kūręs iki tol lengvo komedijinio žanro filmus, išdrįso sėkmingai nusižengti ir sukurti tiesiog gerą filmą.

Filmas apie tėvus ir sūnus pasakoja apie teisėjo tėvo ir advokato sūnaus pozicijas. Iš esmės viską labai gerai perteikia pats scenarijus, kuris turi gana gerą dvisluoksnę pasakojimo struktūrą: pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, atpirkimą ir atleidimą čia dirbtinai teismo salėje ir kitu rakursu, kur kas jautriau, gyvenimiškoje tėvo ir sūnaus konfrontacijoje. Filmas, sakyčiau, labai amerikietiško braižo, kažin kokių išskirtinių ar įmantrių režisūrinių sprendimų nesitikėkite, nes pasakojimo maniera primena kiek C. Eastwood‘o filmus, kur svarbiausia atskleisti aptrupėjusius tarpasmeninius šeimos narių santykius. Kad ir kaip režisūra atrodytų neišskirti, žavi tikriausiai pati istorija, kuri nebanali ir tarp gyvenimiškos patirties, dešimto dešimtmečio Holivudo maniera sukryžminta su teismo salių terminologija išgauna filmo gelmę.

Žinoma, didžiausias filmo akcentas aktorių duetas – Robert Downey Jr., atlikęs advokato vaidmenį ir „Oskarą“ už šį antraplanį vaidmenį pelnęs Robert Duvall, kuriam šiandien jau 86 metai. Abu aktoriai gavo išties įsimenančius vaidmenis, kur pasireikšti charakteringai „vietos“ į valias. Iš esmės neįspūdingas filmas kažin kaip virsta tiesiog gerai sukalta pamokančia istorija be didesnių didaktinių krešulių. Senoji geroji Holivudinė maniera nė kiek neerzina, bet aktorių duetas atperka bet kokias pretenzijas dėl režisūrinio novatoriškumo trūkumo, o probėgšmais prasiveržęs humoras leidžia tiesiog mėgautis gyvenimiška ironija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela