Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie vilkus" / "WolfWolkers"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu seansus su naujausiais animaciniais filmais ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti Tomm Moore ir Ross Stewart sukurtą juostą „Legenda apie vilkus“ (angl. WolfWalkers) (2020). Šių kūrėjų ankstesnį darbą „Jūros giesmė“ (2014) puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Naujausias jų darbas turi šiek tiek panašumų tiek siužetiškai, tiek grafiškai. Didžiausias kūrėjų noras išskleisti bendražmogiškas gyvūnų, žmogaus ir gamtos bendruomeniško ryšio reikalingumą, atjautą, empatiją.

Istorijoje pasakojama apie Anglijos viduramžius, kai miestelėnus valdo paskirtas religingas lordas Protekrius, pasižymintis, žinoma, visai ne krikščioniškomis savybėmis, o būtent godumu, valdžios galios pasimėgavimu ir pergalės troškimu. Jis organizuoja vietiniuose miškuose vilkų medžioklę, ketina išdeginti visą mišką, kad miestelėnams taptų dar didesniu viešpačiu ir autoritetu. Šioje viduramžiškoje istorijoje pasakojama apie mergaitę vilkolakę, kuri paverčia kitą mergaitę vilkolake, pasakojama apie užsimezgusią draugystę, gyvenimą miške, atskirtį tarp gamtos ir grobuoniško miestietiško mentaliteto, apie dukters ir motinos magišką ryšį. Šiame filme iš esmės skiriasi vilkolakio įvaizdis, bent jau tas, kurį galėjote matyti įvairiuose siaubo filmuose ar „Saulėlydyje“, kada žmogaus kūnas skausmingai transformuojasi, išnarindamas kaulus ir pan. Čia vilkolakis reiškia labiau dvasinį, astralinį lygmenį, magišką pavidalą. Pasirinktas sudvasintas vilkolakio įvaizdis tampa ir novatoriškas ir naujas žvilgsnis į fantastinių siaubūnų transformavimo galimybes.

Žiūrėjau šį jautrų ir įkvepiantį filmą ir visą laiką galvojau, kad jis man labai primena japonų kino šedevrą „Princesė Mononokė“ (1997), kuriame vaizduojama mergaitė, kuri jaučia žvėris ir miško dvasias, bando sustabdyti tamsiuosius žmones naikinti gamtą. Panaši ir šio filmo mintis: viskas, kas mes esame, ir kas mus supa, yra gyva, todėl riekia atsargiai elgtis ir būti atsakingiems ir empatiškiems. Miškas, gyvūnai – nėra ir niekada nebuvo tik valgis ir komfortiško gyvenimo žaliava. Bendroje dvasinėje plotmėje viskas visur yra lygu. Manau, šis filmas absoliučiai pozityviai jautriai didaktiškas, atsisako bet kokių Volto Disnėjaus manierų linksminti, šmaikštauti, todėl netgi sakyčiau, kad šis vakarietiškas kūrinys savo pasakojimu labiau primena japonų animaciją. Nepaisant visko, manau, daugelis vis tiek išspausite vieną kitą ašarėlę, nes banalios tiesos ir vėl graudina, nes jas slepia mūsų banalios ir dirbtinės socialinės problemos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 2" / "The Conjuring 2"

Sveiki,

Holivude siaubo kinas dar nemirė, bent jau taip galėjai pasakyti 2013 metais pristatytoje siaubo juostoje „Išvarymas“. Praėjo kone trys metais ir kūrėjai pristatė antrąją dalį gana aiškiu pavadinimu „Išvarymas 2“ (angl. The Conjuring 2) (2016), kuris dar kartą kviečia pažvelgti į realių istorijų transformacijas kine. Tiesą sakant, jau darosi nuobodu, kai vos ne kiekvienas siaubo filmas remiasi realiais įvykiais, tačiau akivaizdu, kad antroji šio filmo dalis kruopščiai analizavo kiekvieną aštunto dešimtmečio įvykį, nutikusį D. Britanijoje.

Tiesą sakant, patiko. Tikrai. Filmas beveik pustrečios valandos, tačiau kažkaip sugrąžina tikėjimą siaubo kinu Holivude. Puikus aktorių duetas Vera Farmiga ir Patrick Wilson vėl imasi tyrimo ir atskrenda į Britaniją, kad išsiaiškintų, kas nutiko daugiavaikės motinos name, kad šie ramiai negali miegoti. Filmo struktūra lyg ir visai paprasta, primena vidutiniškus ir gal net visai prastus siaubo filmus, tačiau šis pasakojimas labiau remiasi ne į novatoriškus ieškojimais, kiek į siaubo klasiką. Filmas siaubo filmo grynuolis, čia nesistengiama įnešti kitų žanrų, kurti siaubo trilerio, tačiau kūrėjams pavyko sukurti svarbiausią – įtikinamą atmosferą, sukonstruoti žaismingai apgaulingą scenarijų, nors įvykių tėkmė atpažįstama, tačiau daug ką nulemia gana gera režisūra.

Po filmo seanso beveik neabejoju, kad po kelerių metų sulauksime dar vienos šios serijos siaubo filmo dalies. Tai gana rizikinga, nes nustekenti pirmtakus gana lengva. Šįkart padaryta išimtis, nes kam patiko pirmoji „Išvarymo“ dalis, tas neturėtų nusivilti ir šia. Tiesą sakant, filmai beveik lygiaverčiai ir nėra ko čia pernelyg galvoti, jeigu esate šio žanro užkietėjęs mėgėjas, tai „Išvarymas 2“ gali tapti jūsų puota, tad siūlau nepraleisti šio filmo. Mane jis įtikino ir patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėnesienos magija" / "Magic in the Moonlight"

Sveiki, filmų žiūrovai,

Šįkart apie filmą „Mėnesienos magija“ (angl. Magic in the Moonlight) (2014) – vienas naujausių kino genijaus Woody Allen filmų. Tikriausiai visi šio režisieriaus ir aktoriaus gerbėjai stengiasi kuo greičiau pamatyti naujausius darbus, kurie pilasi kaip iš gausybės rago. Aš esu vienas iš tų.

Paskutinius dešimt metų režisierius buvo itin produktyvus, dėl savo produktyvumo ir nukentėjęs, ir pateikęs ne vieną kūrybinę staigmeną. „Mėnesienos magija“ nėra ta geroji staigmena gerbėjams. Visgi „Džesmina“ (ankstesnis darbas) buvo kur kas stipresnis. „Mėnesienos magija“ turi visus W. Allenui būdingus kino filmo bruožus. Intelektualiai svinguojantį siužetą, dialogus ir „cinkelį“, kurį tikriausiai tiksliausiai apibūdina pats filmo pavadinimas – magija. Siužetas konstruojamas įdomiai, tačiau pati filmo idėja, jos plėtotė mano akims pasirodė pernelyg vidutiniška. Pasirinktas puikus dešimtmetis, bet pati istorija, kuri, aišku, yra šiek tiek beprotiška, kažkaip neįtikino. Gal ne tiek neįtikino, kiek praplaukė pro akis, nesukeldama emocinio bangavimo, susižavėjimo. Norėjosi kažko daugiau iš paties siužeto – pabaiga daugiau ar mažiau nuspėjama, nors ir subtiliai, literatūriškai apipavidalinta.

Filme susitinka neįtikėtinas aktorių duetas – britas Colin Firth ir amerikietė Emma Stone. Colin Firth vaidmuo išties niekuo nestebino, kažkur lyg ir matyta, gerai įsigilinęs į medžiagą, bet įdomesnių staigmenų savo gana aukštoje menininko-aktoriaus karjeroje tikrai nepateikia. Viso filmo magija visgi susitelkia, sakyčiau, į Emma Stone, kuri paskutiniuoju metu stebina savo rolėmis, o šioji irgi pasirodė kitokia, išskirtinė, įdomi, nors kino industrijoje vaidmuo ir nėra itin įspūdingas, tačiau jai, jaunai aktorei, dirbti pagrindinėje rolėje su W. Allenu yra labai gera.

Filmą visgi laikyčiau gana vidutinišku. Aišku, smagu jį žiūrėti, gėrėtis visų W. Allenu, bet tai toli gražu nėra stipriausias jo darbas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hercogienė" / "The Duchess"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Hercogienė“ (The Duchess) (2008 m.). Na, tai išties prabanga ir puošnumu tviskantis filmas, kurioje labai daug detalių, tuometinės Anglijos aukštuomenės mados atributų: perukai, pūstos suknelės ir moteris paminta po vyro padu... Maniau, kad filmas bus apie aikštingą ir įsišokti mėgstančią hercogienę, kuri didvyriškai spjovusi į tuometines normas, įrodo, kad moteris yra visų galų meistrė ir neprastesnė už vyrus. Nieko panašaus. Tai filmas apie moterį, kuri kaip ir visos atėjusios į aukštuomenės mokyklą, yra elegantiška, išauklėta, pilna manierų ir nemažai skaudžios gyvenimiškos patirties.

Filmo personažų charakteriai pakankamai ryškūs. Viena mėgstamiausių bričių aktorių Keira Knightley suvaidina vieną įspūdingiausių Anglijos epochos laikotarpių personą. Žavi aktorė, nieko neprikibsi. Toks pats išliko ir Voldemortą Poterio epopėjoje suvaidinęs Ralph Fiennes. Tikriausiai labiausiai ir žavėjo tas grakštumas, elegancija ir kartu kažkur kartėlis, kada garbė ir manieros yra visa ko įvaizdis kilmingųjų visuomenėje. Nepasakyčiau, kad tai nuostabiausias filmas, tačiau žiūrėti galima ir galima žiūrėti tikrai įdomiai. Kiek pamenu, pats filmas yra gavęs Oskarą už geriausius kostiumus filme. O kostiumai ir šukuosenos – tikrai labai įspūdingai atrodo.

Filmą rekomenduočiau kostiuminių dramų ir istorinių filmų mėgėjams. Kažkodėl šis filmas dalinai priminė jau seniau matytą „Elžbieta. Aukso amžius“, panaši arogancija, laikmečio dvasia, prabanga ir nesibaigiančios perdėtos manieros.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 6.9 

Jūsų Maištinga Siela