Filmas: "Išvarymas 4: Paskutinės apeigos" / "The Conjuring: Last Rites"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kol sužiūriu visas „Vienuoles“, „Anabeles“ ir „Išvarymus“, pametu iš tikrųjų šių vienu su kitu persipynusių filmų sąsajas ir galus. Kita vertus, gal ir neverta visko taip studijuoti, filmus galima žiūrėti ir pavienius, nekvaršinant sau galvos. Be jokios abejonės, mano viena mėgstamesnių frančizių iš šios serijų yra „Išvarymas“. Naujausia, jau ketvirtoji dalis, vadinasi „Išvarymas 4: Paskutinės apeigos“ (angl. The Conjuring: Last Rites) (2025) ir ją režisavo trečiosios dalies tas pats režisierius Michael Chaves. Tiesą sakant, pirmosios dalies, kuri pasirodė 2013, net nelabai ir pamenu, bet tai buvo šioks toks įvykis siaubo kino rinkoje, kada dokumentuota istorija sulaukė tiek daug triukšmo ir įvertinimų. Puikiai prisimenu antrąją dalį, kuri, sakyčiau, tebėra mano mėgstamiausia iš visų keturių, o dar kaip tik neseniai pamačiau ir mini dokumentinį serialą apie tikrai egzistuojančią Janet Hodgson apsėdimą.

 

Pradėsiu iš toli, nes man pačiam įdomu, kad visos keturios dalys sukurtos remiantis tikromis asmenybėmis ir jų neįprastai gąsdinančia veikla. Taip, Edas ir Lorraine Warrenai (angl. Ed and Lorraine Warren), kuriuos suvaidino aktoriai Vera Farmiga ir Patrick Wilson, yra realiai egzistavę asmenys, kurie pagarsėjo kaip paranormalių reiškinių tyrėjai ir demonologai. Jie įkūrė Naujosios Anglijos psichinių tyrimų draugiją (angl. New England Society for Psychic Research, NESPR) ir teigė tyrę daugiau nei 10 000 atvejų. Jų geriausiai žinomos bylos, tokios kaip Peronų šeimos persekiojimas (pavaizduotas „Išvaryme“ 2013 m.) ir Enfildo poltergeistas (pavaizduotas „Išvaryme 2“ 2016 m.), sudaro pagrindą filmų frančizei „Išvarymo visata“. Ketvirtoji pagrindinės serijos dalis „Išvarymas: Paskutinės apeigos“ remiasi Smurlų persekiojimo atveju (angl. Smurl haunting case). Nors Warrenai tvirtino, kad jų patirtos demoninės apsėdimo bylos buvo tikros, jau nuo pat pradžių buvo daug abejonių, o skeptikai ir kritikai dažnai kaltino juos apgaule bei teigė, kad jų patirtys nebuvo tokios pripažintos kaip vaizduojama filmuose. Filmas „Paskutinės apeigos“ buvo sukurtas kaip emocingas atsisveikinimas su Warrenų pora.

 

Filmo centre – paslaptingas senovinis veidrodis, kuris siejasi su pagrindine veikėja Lorraine. Ji, būdama jauna, vos netenka kūdikio dėl šito apsėsto veidrodžio, bet galiausiai tas prakeiksmas pasiekia ją ir jos jau užaugusią dukrą po kelių dešimtmečių (maždaug 1986 metais). Vėl matytas pasakojimo braižas: šeimoje ištikusi didelė krizė, Edas dėl silpnos širdies negali dirbti stresinio darbo, todėl šeima sustabdžiusi savo veiklą, bet kai istorija ima persekioti jų atžalą, Edui ir Lorreinei nebėra kur trauktis ir jie vėl vyksta į Pensilvanijos miestelį, kuriame viename iš namų ne tik vaidenasi, bet poltergeistas nori nužudyti 8 asmenų šeimą...

 

Daugiau ne kažin ką atskleisiu, bet šis filmas man pasirodė apie Edo ir Lorreinos senatvėjimą, susitaikymą su savo ribotumu. Daug niūraus ir rūpestingo tono, nes Lorreinai ir Edui atrodo, kad jų dukra dar vis per maža, todėl visomis išgalėmis nori ją apsaugoti, tačiau dukra jau sugeba priiminėti savarankiškus sprendimus, jos rankos jau paprašė naujas veikėjas Tonis, kuris nori patikti ir įtikti būsimam uošviui Edui. Iš esmės filmas apie dukters paleidimą, antrosios bambagyslės nutraukimą, todėl čia patogu inkorporuoti praeities įvykius su prakeiktu veidrodžiu.

 

Nepasakyčiau, kad filmas prastas, netgi, sakyčiau, kad labai pavykęs. Scenarijus neskubus, tačiau baisių ir kraupių įvykių ilgai laukti nereikia, nes jie jau eina nuo pat ketvirtosios dalies pradžios. Ketvirtoji dalis, kaip ir antroji, sakyčiau, turi autentišką medžiagą, filmo struktūra, nors ir klasikinė, bet vis tiek viskas atlikta profesionaliai, palaikomas pakankamai racionalus pagrindinių veikėjų psichologinis ir motyvacinis tonas, nepanašu, kaip būna prastuose siaubo filmuose, atsibodę šablonai ir schemos, neretai priartėjusios prie absurdo ar net parodijos. Šiaip frančizės pirmojo etapo pabaigą vertinu gana pozityviai, tai savo žanrinę nišą pateisinantis siaubo filmas, kuris retą kurį labai nuvils.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti" / "The Conjuring: The Devil Made Me Do It"

 Sveiki,

O dievulėliau, kaip aš pasiilgau gero ir įtempto klasikiniais siaubo triukais paremtus kino projektus! Šią vasarą startavo daugelio tikriausiai dešimtmečio ir neabejotinai būsima siaubo klasika tapsianti „Išvarymo“ dar viena serijos dalis „Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl. The Conjuring: The Devil Made Me Do It) (2021). Šio sėkmingo projekto trečiąjį dalį režisavo „Verkiančios moters prakeiksmo“ režisierius Michael Chaves.

Istorija toliau pasakoja apie paranormalių reiškinių ir sudėtingų nepaaiškinamų bylų tyrėjus Edą ir Loreiną. Šįkart praėjus keleriems metams nuo anksčiau vaizduotų įvykių. 1981-ieji ir nuo pat pradžių scenarijus „duoda garo“, nes istorija prasideda kaip tik nuo egzorcizmo seanso mažam berniukui, o iš jo piktąją dvasią perima Arnis, berniuko vyresnės sesers vaikinas. Galiausiai filmo tempas sulėtėja, prasideda ganėtinai nuspėjami įvykiai: vaikinas padaro žmogžudystę, kurios motyvų negali paaiškinti, tačiau artimiesiems ir taip aišku, kad tai susiję su apsėdimu. Galiausiai Loreina pradeda matyti raganiškų apeigų vizijas, o po apsėstųjų namu randa ritualinį „pakištuką“...

Iš tikrųjų neslėpsiu, kad filmas pastatytas gerai ir siaubo užtaiso lyg iš pažiūros režisūrine prasme netrūksta, bet siužetine prasme filmas visumoje lieka truputį prėskas. Pirmoji filmo pusė iškart kabina į atlapus, baugina, verčia šiurpti, tačiau, kai prasideda visokios sunkiai šiurpą išlaikančios teisminių procesų vaizdavimo peripetijos, pamažu darosi aišku, kad filmas startavęs su galingu užtaisu ima ir „nukvėpsta“. Be to, labai nuvilia tam tikri siužetiniai apie pastorių ir jo raganišką pajuodėlę dukrą motyvai. Pabaigoje vaizduojantys požemiai, kur atliekamos raganiškos apeigos, tie į akis pučiami milteliai, tas sužaistas veidrodinis fokusas nedarė didelio įspūdžio ir iš klasikinio tikrai baugių elementų buvo pereitą į vadinamąjį bandymą „paturbinti“ t. y. pastiprinti finalinį įspūdį, bet jis visumoje ėmė dėl savo sukarkasinto komiksinio lygio bliukšti, be to, pasigedau kelių stiprių kulminacinių epizodų, kaip, pavyzdžiui, buvo man labiausiai patikusioje antrojoje „Išvarymo“ dalyje.

Iš esmės žaista lyg ir tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis, išlaikoma atmosfera, neblogas tempas, siaubo elementai, bet paties siužeto pasažai atrodo pernelyg suprimityvinti, o kai kada net primena tuos prastus pigius amerikietiškus siaubo filmus, kuriems daugiau nei 5 neįmanoma parašyti. Šioji filmo dalis tikrai nėra prasta, žiūrėjau su malonumu, bet kartu tenka pripažinti, kad tai mažiausiai patikusi ir įtikinusi „Išvarymo“ dalis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Anabelė 3" / "Annabelle Comes Home"

Sveiki, kino sklaidos skaitytojai,

Trečioji serijos apie prakeiktą lėlę švelniu ir nekaltu vardu filmas „Anabelė 3“ (angl. Annabelle) (2019) dalis, mano supratimu, turėjo patenkinti siaubo filmo gerbėjų lūkesčius, kadangi antroji šios serijos dalis buvo net mane patį šiek tiek nustebinusį. Po tragiškai neįdomios pirmosios dalies antroji Anabelės dalis buvo išties puikiai išvystyta, scenarijus apgalvotas, kad net ir nemačius pirmosios ir antrosios dalies, manau, neblogai galima žiūrėti kaip siaubo klasiką.

„Anabelė 3“ šiek tiek nuviliantis filmas dėl tam tikrų esminių dalykų. Visų pirma scenarijus kiek drungnas, viskas taip klišiškai amerikietiškai šabloniška, kad nesuprasi, ar filmas dešimto dešimtmečio ar šiuolaikinis kūrinys. Taip, aštunto dešimtmečio laikmetį jis bando rekonstruoti detalėmis, tačiau jos išnaudojamos tik interjeru ir rūbais, o filmavimo maniera absoliučiai užsakomasis eilinis šokoladukas iš fabriko – be operatoriaus ir režisūrinio unikalumo. Lyginant su antrąja dalimi, šis netgi erzina vaidybos lygmenyje. Kad ir toji aiškiaregė mergaitė, kuri medinė ir sustabarėjusi, reginti kunigo dvasią, atrodo, absoliučiai be talento, o tos paauglės, kurios prižiūri namus, absoliučiai erzinančių charakterių šablonas. Žinoma, sunku atskleisti kažin kokius vaidybos sugebėjimus, kai esi įkinkytas į prasto režisieriaus matymą, tačiau pažiūrėkime į veteranę Vera Farmiga, kuri irgi įkinkyta, bet silpno režisieriaus rankose minimaliomis pastangomis sugeba šį bei tą išspausti.

Jaunimas suvaidino absoliučiai mokykliškai. Neįtikino dar ir dėl to, kad esama pilna nelogiškų scenarijaus klaidų. Realiai kiekvienas iš mūsų pajutęs bet kokį nežemiškos kilmės virpesius neštų kudašių iš to namo, bet ne, paauglė auklė ir mergaitė nusprendžia būti didvyrės (staiga pamiršusios bet kokius žmogiškumo ir natūralumo instinktus)  ir leidžiasi po tamsų namų ieškoti lėlės, kad visa tai pagaliau baigtųsi... Atsiprašau, apie ką mes čia? Yra esminių montavimų klaidų, kada nukritusios monetos ant plytelių staiga kitame kadre jos būna pasistūmėjusios ant kitos plytelės, nes iškirpta iš kito dublio ir tokių cirkų daugybė. Labiausiai erzina tas didaktinis ir pritemptas humanizmas, kada juodaplaukė nori pamatyti savo mirusį tėvą – atsiprašau, negi negalima sukurti įdomesnio ir labiau motyvuoto, originalesnio motyvo?

Vietomis buvo neprastų momentų, kurie gąsdino, pavyzdžiui, vykęs elementas, kada mergina žiūri į televizorių ir mato savo ateitį, kas dėsis po kelių sekundžių. Bet kai pabaigoje turėjo visiems būti „pilnos kelnės“, staiga neskoningai įterpiami komedijos elementai, pavyzdžiui, į namus įsibrovęs Romeo, kuris vištidėje slėpėsi nuo vilkolakio, o „išsipagiriojus“ nuo siaubų vėl visi drąsiai vieni kitus apkabina, sveikina su gimtadieniu ir jokios traumos, jokio emocinio poveikio tarsi „Vaiduoklių medžiotojų“ sezonas... Tiesiog tai tiesiog prasto scenarijaus, prasto režisūrinio matymo filmas, kuris neturi naujos idėjos, užpildytas klišėmis. Jeigu antrojoje dalyje dar galėjome pajusti baimę, tai šioji dalis labiau primena „Skubi Du“ – ir laikmetis atitinka, ir komedija su siaubu limpa, žinoma, neskoningai, turint galvoje, kad tai buvo „Anabelė“. Aišku, pati prasčiausia dalis visgi tebėra pirmoji.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slaptas keleivis" / "The Commuter"

Sveiki,

Net neketinau žiūrėti filmo „Slaptas keleivis“ (angl. The Commuter) (2018). Tokiu filmu, vien užmetus akį į plakatą, buvau jau persisotinęs ir jau daugiau ar mažiau žinau, ko tikėtis – daug dirbtinio veiksmo, truputį mįslių, susišaudymo, bet viskas su tais pačiais pagardais, kurie standartiškai kartojasi iš filmo į filmo. Žinokite, ir nesuklydau dėl šio filmo. Standartas! Tokių vaidmenų aktorius Liam Neesonas sukūrė jau tikrai ne vieną ir ne du, tad nebesuvilioja savo stotu vėl žiūrėti kažką panašaus, tačiau vis tiek ėmiau ir pasidaviau, nes miego nesinori, o įsistebeilyti į pernelyg rimtą filmą ir nelabai...

Taigi filmas „Slaptas keleivis“, kaip ir pusbadžiu pastatytas „Mergina traukinyje“ ar tas pats visiems kažkodėl labai įtikęs „Išeities kodas“ yra dar vienas veiksmo filmas, kuris vyksta traukinyje. Iš pradžių gal ir nieko: dinamiškai konstruojamos scenos, atleistas vyrukas iš darbo, apiplėšimas ir... žiauriai nesėkminga jo diena, kuri žiūrovui sufleruoja, kad filmo pabaigoje jis mažų mažiausiai vis vien taps didvyriu. Ir tampa!

Gerai, sakykime, kad filme tos įtampos netrūksta ir netgi žiūrovas suinteresuotas kartu su pagrindiniu veikėju mąstyti: o kas galėtų būti tas veikas, kuris turi keistą krepšį ir yra nė karto iki tol nevažiavęs šiuo traukiniu? Grasinantys skambučiai, įtampa dėl šeimos – mane asmeniškai mažų mažiausiai jaudino, nes žiūrovas nėra tiek pajėgus empatiškai įsijausti ir patikėti šeimos idile per 2 minučių bučinių seriją filmo pradžioje, kad jaudintųsi dėl veikėjo šeimos. Visgi kai prasideda muštynės su juodosios rasės vyruku ir talžymas su gitara, pagalvojau: na absoliuti nesąmonė, 60 metų (gerai dar ne senukas, bet...) mušasi su jaunu chuliganu kaip per kokį fantastinį „Žmogus-voras“ filmą. Absoliučiai tų muštynių choreografija iškrentanti iš filmo konteksto – neįtikina, dirbtina, net priklausytų komikso žanrui, o mes gi žiūrime psichologinį trilerį...

Aišku, filme rasite ir daugiau tokių neįtikėtinai brutaliai sveiką proto suvokimą perlipančių scenų, nors kitą vertus, rimtai į šį filmą ir nereikėtų žiūrėti, jis akivaizdžiai sukurtas masėms, kurios vietoj suflė už kampo tegali sužiaumoti prie alaus „Estrella“ pakelį ir toks tatai kino suvokimas – vidutinė pramoga. Aišku, tai savaime nėra blogai. Esu matęs ankstėliau daugybę panašių filmų ir visi daugiau ar mažiau absoliučiai pasimiršo. Šis tiesiog priminė, kodėl kurį laiką buvau atsisakęs tokio kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas dryžuota pižama" / "The Boy in the Striped Pajamas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai prieš dešimt metų mačiau pirmą kartą „Berniukas dryžuota pižama“ (angl. The Boy in the Striped Pajamas) (2008) net neabejojau, kad filmas kaip ir „Šindlerio sąrašas“ ir visi „holokaustiniai filmai“ taps tikra klasika. Praėjus dešimtmečiui, visgi neklydau ir filmas tikrai tokiu tapo. Šiandien žiūrėdamas šį filmą vėl prisiminiau, kaip tirtėjau pirmą kartą, nes istorija emocionaliai paveiki ir jeigu nežiūrėjote anonso ir net niekada nesate matę ir girdėję šio filmo, manau, verta jį pasižiūrėti nė nesidomint apie jį, nes nuostaba dėl siužetinio manevro išlieka kur kas gilesnė, nei, tarkim, mano atveju, kai žiūrėjau antrąsyk.

Filmų apie dujų kameras išties daug ir kasmet jų vis atsiranda vis įdomesnių, originalesnių ir vis labiau jaudinančių. Aišku, epiškumu ir užmačiomis „Šindlerio sąrašo“ kol kas, mano supratimu, niekas neišjudino, kaip, sakykime vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, kuris praktiškai panardina į lagerio gyvenimą ir sukuria kažin kaip būvimą kartu su lagerio žmonėmis. Štai „Dievų miškas“ tarp tų gretų atrodo neužbaigtai nukvėpęs ir nevertas gero filmo vardo – atleisk, Algimantai Puipa, bet „Vilniaus getas“ kur kas geriau.

Kuo geras „Berniukas dryžuota pižama“? Tuo, kad jį gali žiūrėti ir mokiniai, kurie gali susipažinti su nacistiniu rėžimu. Istorija pasakojama iš aštuonmečio perspektyvos ir nuosekliai veda prie šeimos tragedijos, kuri „suskamba“ visos žydų tautos tragedijos fone kaip grįžtamasis ryšys. Visą filmą prasmunkančios koncentracijos stovyklos detalės audrina jautresnio žiūrovo vaizduotę, nors aiškių ir „didingų“ smurto protrūkių filme nerasite, viską filtruoja mažo berniuko sąmonė per pasaulio pažinimą, tad net suaugusieji atrodo nesuprantami ir dekoratyvus, aišku, iki tam tikros ribos. Šioji vaiko perspektyva kaip ir filme „Gyvenimas yra gražus“ veikia kiek kitaip ir leidžia pajusti, koks kartais gali būti nesuprantamas ir iškreiptas „civilizuotas“ nacionalistinis pasaulis. Žinoma, filmo finalas yra tai, dėl ko susmūgiuoja žiūrovą, todėl visas filmas yra ne tiek padariniams apmąstyti, kiek tiksliau paveikti žiūrovą emociškai. Nesiginčysiu, filmui tai ir pavyksta padaryti, gal dėl refleksijos trūkumo šis filmas kiek ir nusileidžia, tarkim, „Pano labirintui“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisėjas" / "The Judge"

Sveiki,

Nežinau, kiek laiko vis galvojau pažiūrėti filmą „Teisėjas“ (angl. The Judge) (2014), tačiau vis atbaidydavo tos baisios ištraukos apie teismų sales, kurios, rodos, vis ne šiandien ir ne šiandien mane vilioja pažiūrėti. Galiausiai įveikiau tą barjerą ir, pagalvojau, kad filmas apie tėvų ir sūnų santykius bus typ-top. Regis, David Dobkin, kūręs iki tol lengvo komedijinio žanro filmus, išdrįso sėkmingai nusižengti ir sukurti tiesiog gerą filmą.

Filmas apie tėvus ir sūnus pasakoja apie teisėjo tėvo ir advokato sūnaus pozicijas. Iš esmės viską labai gerai perteikia pats scenarijus, kuris turi gana gerą dvisluoksnę pasakojimo struktūrą: pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, atpirkimą ir atleidimą čia dirbtinai teismo salėje ir kitu rakursu, kur kas jautriau, gyvenimiškoje tėvo ir sūnaus konfrontacijoje. Filmas, sakyčiau, labai amerikietiško braižo, kažin kokių išskirtinių ar įmantrių režisūrinių sprendimų nesitikėkite, nes pasakojimo maniera primena kiek C. Eastwood‘o filmus, kur svarbiausia atskleisti aptrupėjusius tarpasmeninius šeimos narių santykius. Kad ir kaip režisūra atrodytų neišskirti, žavi tikriausiai pati istorija, kuri nebanali ir tarp gyvenimiškos patirties, dešimto dešimtmečio Holivudo maniera sukryžminta su teismo salių terminologija išgauna filmo gelmę.

Žinoma, didžiausias filmo akcentas aktorių duetas – Robert Downey Jr., atlikęs advokato vaidmenį ir „Oskarą“ už šį antraplanį vaidmenį pelnęs Robert Duvall, kuriam šiandien jau 86 metai. Abu aktoriai gavo išties įsimenančius vaidmenis, kur pasireikšti charakteringai „vietos“ į valias. Iš esmės neįspūdingas filmas kažin kaip virsta tiesiog gerai sukalta pamokančia istorija be didesnių didaktinių krešulių. Senoji geroji Holivudinė maniera nė kiek neerzina, bet aktorių duetas atperka bet kokias pretenzijas dėl režisūrinio novatoriškumo trūkumo, o probėgšmais prasiveržęs humoras leidžia tiesiog mėgautis gyvenimiška ironija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsibrovimas" / "Breaking and entering"

Sveiki,

Ar gali būti, kad kažkada mačiau filmą, bet jo nepamenu, tačiau po kurio laiko, atrodo, lyg tikrai jį žiūrėjau antrąkart, dar prieš tampant aistringu kino meno fanatiku? Toks jausmas apėmė pažiūrėjus Anthony Minghella filmą „Įsibrovimas“ (angl. Breaking and Entering) (2006) – paskutinį gyvenimo pabaigoje „Šaltojo kalno“ ir „Anglo ligonio“ kūrėjo filmą.

Geras šis režisierius, rodos, kuria kuo puikiausią komercinį kiną, bet įdeda į jį kažkokio sunkiai apčiuopiamo žavesio ir kančios lengvumo. „Įsibrovimas“ absoliučiai minkštos režisūros filmas, kur santykiuose atsiveria veikėjų psichologiniai paradoksai ir žavesys. Šis filmas turi gana keblią politinę ir socialinę aplinką – Londono pavojingas rajonas, kur gyvena emigrantai ir karo pabėgėliai, o čia įsikuria dar ir prestižinė įmonė. Filmas daugiasiužetis, čia svarbios kelios siužetinės linijos – turtuolių drama ir sunkiai serganti dukra, bei iš Serbijos pabėgusi vieniša motina. Dvi linijas apjungia vienas kriminalinis įvykis, iš esmės filmo receptas yra koliažinis įvykių pasakojimas, kokį mėgsta daugiakultūrinę aplinką vaizduojantis kinas, prisiminkite ir tą patį „Dievo miestas“ (2002), kurio principas yra ypatingo žmogaus likimą, kurį nulemia ypatinga socialinė aplinka, dažniausiai pavojinga.

Nepaisant nesunkiai atpažįstamų klišių, filmas labiau primena ne Holivudinį pasakojimą, bet nepriklausomą kiną. Ryški svarba Europos geopolitiniam kontekstui, tačiau akivaizdu, jog režisieriui rūpėjo ne tai, bet išryškinti dorovės, moralinius ir šeimos vertybių svarbą, pažeidžiamumą ir kartu priklausomybę. Veikėjai nors iš skirtingų socialinių ir kultūrinių luomo, tačiau jų moraliniai įsitikinimai gana panašūs ir juos vienija bendražmogiški jausmai, o ne pinigai. Iš esmės meilės ar trumpalaikės aistros pliūpsnis tarp veikėjų atveria keistų permainų etapą, tam tikrus sukrėtimus, kurie pertvarko veikėjų gyvenimą, todėl filmas gali pasirodyti pernelyg konstruktyviai dirbtinas, tiesą sakant, jis toks ir yra – herojai pernelyg patikliai sąžiningi ir dori, kai kurie dialogai pernelyg copy paste iš lektūrų, tačiau vis vien įdomu žiūrėti į prostitutę vaidinančią Vera Farmigą, karo pabėgėlę Juliette Binoche, seksualųjį Jude Law ar steriliai šaltą serialo „Kortų namelis“ žvaigždę Robin Wright kuriamą personažą. Nepaisant kai kurių niuansų, tai gana rimtas filmas, kuris patiks kinomanams ir šių aktorių gerbėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela