Filmas: "Išvarymas 4: Paskutinės apeigos" / "The Conjuring: Last Rites"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kol sužiūriu visas „Vienuoles“, „Anabeles“ ir „Išvarymus“, pametu iš tikrųjų šių vienu su kitu persipynusių filmų sąsajas ir galus. Kita vertus, gal ir neverta visko taip studijuoti, filmus galima žiūrėti ir pavienius, nekvaršinant sau galvos. Be jokios abejonės, mano viena mėgstamesnių frančizių iš šios serijų yra „Išvarymas“. Naujausia, jau ketvirtoji dalis, vadinasi „Išvarymas 4: Paskutinės apeigos“ (angl. The Conjuring: Last Rites) (2025) ir ją režisavo trečiosios dalies tas pats režisierius Michael Chaves. Tiesą sakant, pirmosios dalies, kuri pasirodė 2013, net nelabai ir pamenu, bet tai buvo šioks toks įvykis siaubo kino rinkoje, kada dokumentuota istorija sulaukė tiek daug triukšmo ir įvertinimų. Puikiai prisimenu antrąją dalį, kuri, sakyčiau, tebėra mano mėgstamiausia iš visų keturių, o dar kaip tik neseniai pamačiau ir mini dokumentinį serialą apie tikrai egzistuojančią Janet Hodgson apsėdimą.

 

Pradėsiu iš toli, nes man pačiam įdomu, kad visos keturios dalys sukurtos remiantis tikromis asmenybėmis ir jų neįprastai gąsdinančia veikla. Taip, Edas ir Lorraine Warrenai (angl. Ed and Lorraine Warren), kuriuos suvaidino aktoriai Vera Farmiga ir Patrick Wilson, yra realiai egzistavę asmenys, kurie pagarsėjo kaip paranormalių reiškinių tyrėjai ir demonologai. Jie įkūrė Naujosios Anglijos psichinių tyrimų draugiją (angl. New England Society for Psychic Research, NESPR) ir teigė tyrę daugiau nei 10 000 atvejų. Jų geriausiai žinomos bylos, tokios kaip Peronų šeimos persekiojimas (pavaizduotas „Išvaryme“ 2013 m.) ir Enfildo poltergeistas (pavaizduotas „Išvaryme 2“ 2016 m.), sudaro pagrindą filmų frančizei „Išvarymo visata“. Ketvirtoji pagrindinės serijos dalis „Išvarymas: Paskutinės apeigos“ remiasi Smurlų persekiojimo atveju (angl. Smurl haunting case). Nors Warrenai tvirtino, kad jų patirtos demoninės apsėdimo bylos buvo tikros, jau nuo pat pradžių buvo daug abejonių, o skeptikai ir kritikai dažnai kaltino juos apgaule bei teigė, kad jų patirtys nebuvo tokios pripažintos kaip vaizduojama filmuose. Filmas „Paskutinės apeigos“ buvo sukurtas kaip emocingas atsisveikinimas su Warrenų pora.

 

Filmo centre – paslaptingas senovinis veidrodis, kuris siejasi su pagrindine veikėja Lorraine. Ji, būdama jauna, vos netenka kūdikio dėl šito apsėsto veidrodžio, bet galiausiai tas prakeiksmas pasiekia ją ir jos jau užaugusią dukrą po kelių dešimtmečių (maždaug 1986 metais). Vėl matytas pasakojimo braižas: šeimoje ištikusi didelė krizė, Edas dėl silpnos širdies negali dirbti stresinio darbo, todėl šeima sustabdžiusi savo veiklą, bet kai istorija ima persekioti jų atžalą, Edui ir Lorreinei nebėra kur trauktis ir jie vėl vyksta į Pensilvanijos miestelį, kuriame viename iš namų ne tik vaidenasi, bet poltergeistas nori nužudyti 8 asmenų šeimą...

 

Daugiau ne kažin ką atskleisiu, bet šis filmas man pasirodė apie Edo ir Lorreinos senatvėjimą, susitaikymą su savo ribotumu. Daug niūraus ir rūpestingo tono, nes Lorreinai ir Edui atrodo, kad jų dukra dar vis per maža, todėl visomis išgalėmis nori ją apsaugoti, tačiau dukra jau sugeba priiminėti savarankiškus sprendimus, jos rankos jau paprašė naujas veikėjas Tonis, kuris nori patikti ir įtikti būsimam uošviui Edui. Iš esmės filmas apie dukters paleidimą, antrosios bambagyslės nutraukimą, todėl čia patogu inkorporuoti praeities įvykius su prakeiktu veidrodžiu.

 

Nepasakyčiau, kad filmas prastas, netgi, sakyčiau, kad labai pavykęs. Scenarijus neskubus, tačiau baisių ir kraupių įvykių ilgai laukti nereikia, nes jie jau eina nuo pat ketvirtosios dalies pradžios. Ketvirtoji dalis, kaip ir antroji, sakyčiau, turi autentišką medžiagą, filmo struktūra, nors ir klasikinė, bet vis tiek viskas atlikta profesionaliai, palaikomas pakankamai racionalus pagrindinių veikėjų psichologinis ir motyvacinis tonas, nepanašu, kaip būna prastuose siaubo filmuose, atsibodę šablonai ir schemos, neretai priartėjusios prie absurdo ar net parodijos. Šiaip frančizės pirmojo etapo pabaigą vertinu gana pozityviai, tai savo žanrinę nišą pateisinantis siaubo filmas, kuris retą kurį labai nuvils.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Anabelė 3" / "Annabelle Comes Home"

Sveiki, kino sklaidos skaitytojai,

Trečioji serijos apie prakeiktą lėlę švelniu ir nekaltu vardu filmas „Anabelė 3“ (angl. Annabelle) (2019) dalis, mano supratimu, turėjo patenkinti siaubo filmo gerbėjų lūkesčius, kadangi antroji šios serijos dalis buvo net mane patį šiek tiek nustebinusį. Po tragiškai neįdomios pirmosios dalies antroji Anabelės dalis buvo išties puikiai išvystyta, scenarijus apgalvotas, kad net ir nemačius pirmosios ir antrosios dalies, manau, neblogai galima žiūrėti kaip siaubo klasiką.

„Anabelė 3“ šiek tiek nuviliantis filmas dėl tam tikrų esminių dalykų. Visų pirma scenarijus kiek drungnas, viskas taip klišiškai amerikietiškai šabloniška, kad nesuprasi, ar filmas dešimto dešimtmečio ar šiuolaikinis kūrinys. Taip, aštunto dešimtmečio laikmetį jis bando rekonstruoti detalėmis, tačiau jos išnaudojamos tik interjeru ir rūbais, o filmavimo maniera absoliučiai užsakomasis eilinis šokoladukas iš fabriko – be operatoriaus ir režisūrinio unikalumo. Lyginant su antrąja dalimi, šis netgi erzina vaidybos lygmenyje. Kad ir toji aiškiaregė mergaitė, kuri medinė ir sustabarėjusi, reginti kunigo dvasią, atrodo, absoliučiai be talento, o tos paauglės, kurios prižiūri namus, absoliučiai erzinančių charakterių šablonas. Žinoma, sunku atskleisti kažin kokius vaidybos sugebėjimus, kai esi įkinkytas į prasto režisieriaus matymą, tačiau pažiūrėkime į veteranę Vera Farmiga, kuri irgi įkinkyta, bet silpno režisieriaus rankose minimaliomis pastangomis sugeba šį bei tą išspausti.

Jaunimas suvaidino absoliučiai mokykliškai. Neįtikino dar ir dėl to, kad esama pilna nelogiškų scenarijaus klaidų. Realiai kiekvienas iš mūsų pajutęs bet kokį nežemiškos kilmės virpesius neštų kudašių iš to namo, bet ne, paauglė auklė ir mergaitė nusprendžia būti didvyrės (staiga pamiršusios bet kokius žmogiškumo ir natūralumo instinktus)  ir leidžiasi po tamsų namų ieškoti lėlės, kad visa tai pagaliau baigtųsi... Atsiprašau, apie ką mes čia? Yra esminių montavimų klaidų, kada nukritusios monetos ant plytelių staiga kitame kadre jos būna pasistūmėjusios ant kitos plytelės, nes iškirpta iš kito dublio ir tokių cirkų daugybė. Labiausiai erzina tas didaktinis ir pritemptas humanizmas, kada juodaplaukė nori pamatyti savo mirusį tėvą – atsiprašau, negi negalima sukurti įdomesnio ir labiau motyvuoto, originalesnio motyvo?

Vietomis buvo neprastų momentų, kurie gąsdino, pavyzdžiui, vykęs elementas, kada mergina žiūri į televizorių ir mato savo ateitį, kas dėsis po kelių sekundžių. Bet kai pabaigoje turėjo visiems būti „pilnos kelnės“, staiga neskoningai įterpiami komedijos elementai, pavyzdžiui, į namus įsibrovęs Romeo, kuris vištidėje slėpėsi nuo vilkolakio, o „išsipagiriojus“ nuo siaubų vėl visi drąsiai vieni kitus apkabina, sveikina su gimtadieniu ir jokios traumos, jokio emocinio poveikio tarsi „Vaiduoklių medžiotojų“ sezonas... Tiesiog tai tiesiog prasto scenarijaus, prasto režisūrinio matymo filmas, kuris neturi naujos idėjos, užpildytas klišėmis. Jeigu antrojoje dalyje dar galėjome pajusti baimę, tai šioji dalis labiau primena „Skubi Du“ – ir laikmetis atitinka, ir komedija su siaubu limpa, žinoma, neskoningai, turint galvoje, kad tai buvo „Anabelė“. Aišku, pati prasčiausia dalis visgi tebėra pirmoji.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela