Filmas: "Išvarymas 4: Paskutinės apeigos" / "The Conjuring: Last Rites"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kol sužiūriu visas „Vienuoles“, „Anabeles“ ir „Išvarymus“, pametu iš tikrųjų šių vienu su kitu persipynusių filmų sąsajas ir galus. Kita vertus, gal ir neverta visko taip studijuoti, filmus galima žiūrėti ir pavienius, nekvaršinant sau galvos. Be jokios abejonės, mano viena mėgstamesnių frančizių iš šios serijų yra „Išvarymas“. Naujausia, jau ketvirtoji dalis, vadinasi „Išvarymas 4: Paskutinės apeigos“ (angl. The Conjuring: Last Rites) (2025) ir ją režisavo trečiosios dalies tas pats režisierius Michael Chaves. Tiesą sakant, pirmosios dalies, kuri pasirodė 2013, net nelabai ir pamenu, bet tai buvo šioks toks įvykis siaubo kino rinkoje, kada dokumentuota istorija sulaukė tiek daug triukšmo ir įvertinimų. Puikiai prisimenu antrąją dalį, kuri, sakyčiau, tebėra mano mėgstamiausia iš visų keturių, o dar kaip tik neseniai pamačiau ir mini dokumentinį serialą apie tikrai egzistuojančią Janet Hodgson apsėdimą.

 

Pradėsiu iš toli, nes man pačiam įdomu, kad visos keturios dalys sukurtos remiantis tikromis asmenybėmis ir jų neįprastai gąsdinančia veikla. Taip, Edas ir Lorraine Warrenai (angl. Ed and Lorraine Warren), kuriuos suvaidino aktoriai Vera Farmiga ir Patrick Wilson, yra realiai egzistavę asmenys, kurie pagarsėjo kaip paranormalių reiškinių tyrėjai ir demonologai. Jie įkūrė Naujosios Anglijos psichinių tyrimų draugiją (angl. New England Society for Psychic Research, NESPR) ir teigė tyrę daugiau nei 10 000 atvejų. Jų geriausiai žinomos bylos, tokios kaip Peronų šeimos persekiojimas (pavaizduotas „Išvaryme“ 2013 m.) ir Enfildo poltergeistas (pavaizduotas „Išvaryme 2“ 2016 m.), sudaro pagrindą filmų frančizei „Išvarymo visata“. Ketvirtoji pagrindinės serijos dalis „Išvarymas: Paskutinės apeigos“ remiasi Smurlų persekiojimo atveju (angl. Smurl haunting case). Nors Warrenai tvirtino, kad jų patirtos demoninės apsėdimo bylos buvo tikros, jau nuo pat pradžių buvo daug abejonių, o skeptikai ir kritikai dažnai kaltino juos apgaule bei teigė, kad jų patirtys nebuvo tokios pripažintos kaip vaizduojama filmuose. Filmas „Paskutinės apeigos“ buvo sukurtas kaip emocingas atsisveikinimas su Warrenų pora.

 

Filmo centre – paslaptingas senovinis veidrodis, kuris siejasi su pagrindine veikėja Lorraine. Ji, būdama jauna, vos netenka kūdikio dėl šito apsėsto veidrodžio, bet galiausiai tas prakeiksmas pasiekia ją ir jos jau užaugusią dukrą po kelių dešimtmečių (maždaug 1986 metais). Vėl matytas pasakojimo braižas: šeimoje ištikusi didelė krizė, Edas dėl silpnos širdies negali dirbti stresinio darbo, todėl šeima sustabdžiusi savo veiklą, bet kai istorija ima persekioti jų atžalą, Edui ir Lorreinei nebėra kur trauktis ir jie vėl vyksta į Pensilvanijos miestelį, kuriame viename iš namų ne tik vaidenasi, bet poltergeistas nori nužudyti 8 asmenų šeimą...

 

Daugiau ne kažin ką atskleisiu, bet šis filmas man pasirodė apie Edo ir Lorreinos senatvėjimą, susitaikymą su savo ribotumu. Daug niūraus ir rūpestingo tono, nes Lorreinai ir Edui atrodo, kad jų dukra dar vis per maža, todėl visomis išgalėmis nori ją apsaugoti, tačiau dukra jau sugeba priiminėti savarankiškus sprendimus, jos rankos jau paprašė naujas veikėjas Tonis, kuris nori patikti ir įtikti būsimam uošviui Edui. Iš esmės filmas apie dukters paleidimą, antrosios bambagyslės nutraukimą, todėl čia patogu inkorporuoti praeities įvykius su prakeiktu veidrodžiu.

 

Nepasakyčiau, kad filmas prastas, netgi, sakyčiau, kad labai pavykęs. Scenarijus neskubus, tačiau baisių ir kraupių įvykių ilgai laukti nereikia, nes jie jau eina nuo pat ketvirtosios dalies pradžios. Ketvirtoji dalis, kaip ir antroji, sakyčiau, turi autentišką medžiagą, filmo struktūra, nors ir klasikinė, bet vis tiek viskas atlikta profesionaliai, palaikomas pakankamai racionalus pagrindinių veikėjų psichologinis ir motyvacinis tonas, nepanašu, kaip būna prastuose siaubo filmuose, atsibodę šablonai ir schemos, neretai priartėjusios prie absurdo ar net parodijos. Šiaip frančizės pirmojo etapo pabaigą vertinu gana pozityviai, tai savo žanrinę nišą pateisinantis siaubo filmas, kuris retą kurį labai nuvils.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela