Filmas: "Išvarymas 4: Paskutinės apeigos" / "The Conjuring: Last Rites"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kol sužiūriu visas „Vienuoles“, „Anabeles“ ir „Išvarymus“, pametu iš tikrųjų šių vienu su kitu persipynusių filmų sąsajas ir galus. Kita vertus, gal ir neverta visko taip studijuoti, filmus galima žiūrėti ir pavienius, nekvaršinant sau galvos. Be jokios abejonės, mano viena mėgstamesnių frančizių iš šios serijų yra „Išvarymas“. Naujausia, jau ketvirtoji dalis, vadinasi „Išvarymas 4: Paskutinės apeigos“ (angl. The Conjuring: Last Rites) (2025) ir ją režisavo trečiosios dalies tas pats režisierius Michael Chaves. Tiesą sakant, pirmosios dalies, kuri pasirodė 2013, net nelabai ir pamenu, bet tai buvo šioks toks įvykis siaubo kino rinkoje, kada dokumentuota istorija sulaukė tiek daug triukšmo ir įvertinimų. Puikiai prisimenu antrąją dalį, kuri, sakyčiau, tebėra mano mėgstamiausia iš visų keturių, o dar kaip tik neseniai pamačiau ir mini dokumentinį serialą apie tikrai egzistuojančią Janet Hodgson apsėdimą.

 

Pradėsiu iš toli, nes man pačiam įdomu, kad visos keturios dalys sukurtos remiantis tikromis asmenybėmis ir jų neįprastai gąsdinančia veikla. Taip, Edas ir Lorraine Warrenai (angl. Ed and Lorraine Warren), kuriuos suvaidino aktoriai Vera Farmiga ir Patrick Wilson, yra realiai egzistavę asmenys, kurie pagarsėjo kaip paranormalių reiškinių tyrėjai ir demonologai. Jie įkūrė Naujosios Anglijos psichinių tyrimų draugiją (angl. New England Society for Psychic Research, NESPR) ir teigė tyrę daugiau nei 10 000 atvejų. Jų geriausiai žinomos bylos, tokios kaip Peronų šeimos persekiojimas (pavaizduotas „Išvaryme“ 2013 m.) ir Enfildo poltergeistas (pavaizduotas „Išvaryme 2“ 2016 m.), sudaro pagrindą filmų frančizei „Išvarymo visata“. Ketvirtoji pagrindinės serijos dalis „Išvarymas: Paskutinės apeigos“ remiasi Smurlų persekiojimo atveju (angl. Smurl haunting case). Nors Warrenai tvirtino, kad jų patirtos demoninės apsėdimo bylos buvo tikros, jau nuo pat pradžių buvo daug abejonių, o skeptikai ir kritikai dažnai kaltino juos apgaule bei teigė, kad jų patirtys nebuvo tokios pripažintos kaip vaizduojama filmuose. Filmas „Paskutinės apeigos“ buvo sukurtas kaip emocingas atsisveikinimas su Warrenų pora.

 

Filmo centre – paslaptingas senovinis veidrodis, kuris siejasi su pagrindine veikėja Lorraine. Ji, būdama jauna, vos netenka kūdikio dėl šito apsėsto veidrodžio, bet galiausiai tas prakeiksmas pasiekia ją ir jos jau užaugusią dukrą po kelių dešimtmečių (maždaug 1986 metais). Vėl matytas pasakojimo braižas: šeimoje ištikusi didelė krizė, Edas dėl silpnos širdies negali dirbti stresinio darbo, todėl šeima sustabdžiusi savo veiklą, bet kai istorija ima persekioti jų atžalą, Edui ir Lorreinei nebėra kur trauktis ir jie vėl vyksta į Pensilvanijos miestelį, kuriame viename iš namų ne tik vaidenasi, bet poltergeistas nori nužudyti 8 asmenų šeimą...

 

Daugiau ne kažin ką atskleisiu, bet šis filmas man pasirodė apie Edo ir Lorreinos senatvėjimą, susitaikymą su savo ribotumu. Daug niūraus ir rūpestingo tono, nes Lorreinai ir Edui atrodo, kad jų dukra dar vis per maža, todėl visomis išgalėmis nori ją apsaugoti, tačiau dukra jau sugeba priiminėti savarankiškus sprendimus, jos rankos jau paprašė naujas veikėjas Tonis, kuris nori patikti ir įtikti būsimam uošviui Edui. Iš esmės filmas apie dukters paleidimą, antrosios bambagyslės nutraukimą, todėl čia patogu inkorporuoti praeities įvykius su prakeiktu veidrodžiu.

 

Nepasakyčiau, kad filmas prastas, netgi, sakyčiau, kad labai pavykęs. Scenarijus neskubus, tačiau baisių ir kraupių įvykių ilgai laukti nereikia, nes jie jau eina nuo pat ketvirtosios dalies pradžios. Ketvirtoji dalis, kaip ir antroji, sakyčiau, turi autentišką medžiagą, filmo struktūra, nors ir klasikinė, bet vis tiek viskas atlikta profesionaliai, palaikomas pakankamai racionalus pagrindinių veikėjų psichologinis ir motyvacinis tonas, nepanašu, kaip būna prastuose siaubo filmuose, atsibodę šablonai ir schemos, neretai priartėjusios prie absurdo ar net parodijos. Šiaip frančizės pirmojo etapo pabaigą vertinu gana pozityviai, tai savo žanrinę nišą pateisinantis siaubo filmas, kuris retą kurį labai nuvils.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolė 2" / "The Nun II"

 Sveiki,

 

Filmo „Išvarymas“ kūrėjai kuria ne vieną atskirą siaubo frančizę, o viena iš tokių yra šį rudenį pasirodęs filmo tęsinys „Vienuolė 2“ (angl. The Nun II) (2023), kuri iškart sulaukė ganėtinai drungnų kino apžvalgų. Tiesą sakant, didelių lūkesčių nedėdamas, pramogos dėlei sužiūrėjau filmą, įsisukęs į patalus, laukdamas, kol pagaliau įjungs šildymą. Deja, šildymo teks dar palaukti, o apie „Vienuolė 2“ jau galiu kalbėti šiandien kad ir šąlančiomis kojomis.

 

Filmas pratęsia ankstesnės dalies istoriją su tais pačiais veikėjais. Greitai sužinome, kad vienuole apsimetantis monstras nebuvo sunaikintas Rumunijoje (tiesa, beveik nieko neatsimenu iš tos pirmosios filmo dalies), o įsikūnijo sesers Irenos gelbėtojo Mauricijaus kūną ir perėjo į kitą šalį. Filmas lipdomas gana vienkryptiškai, laikantis jau seniai atrastų nuoseklaus klasikinių pasakojimo būdų. Sesuo Irena vėl iškviečiama tirti vienuolės aukų, o kitoje linijoje pasakojama Mauricijaus darbo dienos vienuolyno mergaičių mokykloje, kurioje ima dėtis keisti nepaaiškinami dalykai...

 

Siužetiškai nėra iš tikrųjų ko ir analizuoti, nes filmas nieko naujo nepasiūlo. Dar vieną siaubo istoriją su labai nuspėjamais siužetiniais vingiais, tomis pačiomis siaubo idėjomis ir atmosfera, kuri tikriausiai nepasikeitusi nuo klasikinio „Egzorcisto“ laikų. Filmą stabdo ir žiūrovą verčia žiovauti  nusibodusios siaubo klišės, neišvysti bei neįdomūs ir be asmeninės, vidinės dramos veikėjai. Mergaičių mokykloje blogiukės uždaro be gailesčio jautrią ir baikščią mergaitę baisioje koplyčioje. Netgi mergaičių – gerųjų ir blogųjų – charakteriai perteikti kaip iš kokio XX amžiaus pradžios apiplyšusio vadovėlio.

 

Labai nuobodi ir sesuo Irena, kuri neturi asmeninės istorijos (ją bandoma užplombuoti banaliais kadrais apie mamą iš vaikystės žolių pievoje), o apsėstasis Mauricijus, kuris pritvinkęs seksualios darbininkų klasės jėgos ir akivaizdžiai rėžia sparną apie mokytoją, taip pat atrodo kaip iškirptas iš top modelių katalogo siaubo žanrui paįvairinti. Filmas laikosi vien ant siaubo efektų, šešėlių, apsėdimų ir baisiosios vienuolės, kuri filmo pradžioje vien savo žvilgsniu sudegino kunigą, o pabaigoje vos beišgali susidoroti su vienuole ir maža erzinančia mergiūkšte. Siaubingesnis už visą turinį lieka tik nulaižytas filmo finalas su apsikabinimais, glėbesčiavimais ir kitomis nusibodusiomis klišėmis. Jeigu šis filmas nėra prastas, tai tada tik labai prastas. Tinka absoliučiai „prie siemkių“ šiurpnakčio vakarą, nebijant pusę laiko „prachatinti“ išmaniuoju.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti" / "The Conjuring: The Devil Made Me Do It"

 Sveiki,

O dievulėliau, kaip aš pasiilgau gero ir įtempto klasikiniais siaubo triukais paremtus kino projektus! Šią vasarą startavo daugelio tikriausiai dešimtmečio ir neabejotinai būsima siaubo klasika tapsianti „Išvarymo“ dar viena serijos dalis „Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl. The Conjuring: The Devil Made Me Do It) (2021). Šio sėkmingo projekto trečiąjį dalį režisavo „Verkiančios moters prakeiksmo“ režisierius Michael Chaves.

Istorija toliau pasakoja apie paranormalių reiškinių ir sudėtingų nepaaiškinamų bylų tyrėjus Edą ir Loreiną. Šįkart praėjus keleriems metams nuo anksčiau vaizduotų įvykių. 1981-ieji ir nuo pat pradžių scenarijus „duoda garo“, nes istorija prasideda kaip tik nuo egzorcizmo seanso mažam berniukui, o iš jo piktąją dvasią perima Arnis, berniuko vyresnės sesers vaikinas. Galiausiai filmo tempas sulėtėja, prasideda ganėtinai nuspėjami įvykiai: vaikinas padaro žmogžudystę, kurios motyvų negali paaiškinti, tačiau artimiesiems ir taip aišku, kad tai susiję su apsėdimu. Galiausiai Loreina pradeda matyti raganiškų apeigų vizijas, o po apsėstųjų namu randa ritualinį „pakištuką“...

Iš tikrųjų neslėpsiu, kad filmas pastatytas gerai ir siaubo užtaiso lyg iš pažiūros režisūrine prasme netrūksta, bet siužetine prasme filmas visumoje lieka truputį prėskas. Pirmoji filmo pusė iškart kabina į atlapus, baugina, verčia šiurpti, tačiau, kai prasideda visokios sunkiai šiurpą išlaikančios teisminių procesų vaizdavimo peripetijos, pamažu darosi aišku, kad filmas startavęs su galingu užtaisu ima ir „nukvėpsta“. Be to, labai nuvilia tam tikri siužetiniai apie pastorių ir jo raganišką pajuodėlę dukrą motyvai. Pabaigoje vaizduojantys požemiai, kur atliekamos raganiškos apeigos, tie į akis pučiami milteliai, tas sužaistas veidrodinis fokusas nedarė didelio įspūdžio ir iš klasikinio tikrai baugių elementų buvo pereitą į vadinamąjį bandymą „paturbinti“ t. y. pastiprinti finalinį įspūdį, bet jis visumoje ėmė dėl savo sukarkasinto komiksinio lygio bliukšti, be to, pasigedau kelių stiprių kulminacinių epizodų, kaip, pavyzdžiui, buvo man labiausiai patikusioje antrojoje „Išvarymo“ dalyje.

Iš esmės žaista lyg ir tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis, išlaikoma atmosfera, neblogas tempas, siaubo elementai, bet paties siužeto pasažai atrodo pernelyg suprimityvinti, o kai kada net primena tuos prastus pigius amerikietiškus siaubo filmus, kuriems daugiau nei 5 neįmanoma parašyti. Šioji filmo dalis tikrai nėra prasta, žiūrėjau su malonumu, bet kartu tenka pripažinti, kad tai mažiausiai patikusi ir įtikinusi „Išvarymo“ dalis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Verkiančios moters prakeiksmas" / "The Curse of La Llorona"

Sveiki,

Dar vienas serijos „Išvarymas“, „Anabelė“ šalutinis filmo projektas pavadinimas „Verkiančios moters prakeiksmas“ (angl. The Curse of La Llorona) (2019), kuris papildo šias serijas dar viena istorija apie savo vaikus iš pavydo nužudžiusią ir atgailaujančią piktą motiną, kuri per daug dešimtmečių vaiduoklio pavidalu vis gviešiasi naujų vaikų, bandydama susigrąžinti savuosius ir ištaisyti padarytą skriaudą...

Žiūrėdamas šį filmą ir jau žinodamas kino kritikų vertinimus šiaip iš šio filmo tikėjausi pačios neįdomiausios versijos, bet visgi neturėdamas lūkesčių, patyriau netgi šiokį tokį siaubo filmo nostalgišką malonumą, tarsi grįžčiau žiūrėti kažko, kas kine klišiškai dar gyva nuo „Išvarymo“ laikų – bandymas klasikiniais niuansais suteikti žiūrovui jaudulio: piktosios dvasios, egzorcizmas, pagrindinių veikėjų netektys, aštuntas dešimtmetis ir t. t. Visgi visumoje filmas, pripažinkime, tikrai prastesnis už „Išvarymą“ ir kai kurias „Anabelė“ dalis, dalį filmo malonumą būtent suteikia Lotynų Amerikos atributai. Verkianti moteris „atėjo“ būtent iš Meksikos, o meksikiečiai susiję smarkiai su krikščionybės tradicija ir etniniais ritualais, savo išskirtine kalba ir genomu, todėl sprendimas kurti pagal šios kultūros pagrindą filmą visada kur kas efektyvesnis už amerikietišką tonusą. Tačiau visgi režisūrą ir pats sumanymas labai amerikietiški ir tai šio filmo prakeiksmas, nes kūrinys plaukioja paviršutiniais filmų dėsniais, pernelyg nuspėjamas ir šabloniškas.

Šabloniškumas prasideda jau vien scenarijuje: vieniša moteris dirba policijoje ir atima iš meksikietės vaikus, tačiau pati perima ir prakeiksmą. Labiausiai erzinantys elementai, pavyzdžiui, yra pagrindinių (suaugusių!) veikėjų negebėjimas išsakyti esminės problemos, tas amžinas mykimas. Pavyzdžiui, kai detektyvė filmo pradžioje atvyksta pasikalbėti dėl vaikų, o išsigandusioji vaiduoklio trypia-mykia kaip „išluptas“ personažas iš gausybės kitų filmų – „o dieve, tik nepalaikykite manęs pamišėle!“ – negi negalima kažkaip to išsigandusio charakterio kaip nors paįvairinti? Šabloniniai stresinių situacijų psichofiziniai sprendimai siaubo momentu turėtų, mano supratimu, būti itin skirtingi, tačiau siaubo filme jie tampa jau matytais kone kaip taisykle iškanonizuotais veiksmais ir tai visada nuvilia, nors norisi ne tik kitoniškos režisūros, bet ir nevienadienių veikėjų sprendimų, bet ko norėti, kai filmo tikslas tapti produktu, o ne meno išraiška?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela