Filmas: "Verkiančios moters prakeiksmas" / "The Curse of La Llorona"

Sveiki,

Dar vienas serijos „Išvarymas“, „Anabelė“ šalutinis filmo projektas pavadinimas „Verkiančios moters prakeiksmas“ (angl. The Curse of La Llorona) (2019), kuris papildo šias serijas dar viena istorija apie savo vaikus iš pavydo nužudžiusią ir atgailaujančią piktą motiną, kuri per daug dešimtmečių vaiduoklio pavidalu vis gviešiasi naujų vaikų, bandydama susigrąžinti savuosius ir ištaisyti padarytą skriaudą...

Žiūrėdamas šį filmą ir jau žinodamas kino kritikų vertinimus šiaip iš šio filmo tikėjausi pačios neįdomiausios versijos, bet visgi neturėdamas lūkesčių, patyriau netgi šiokį tokį siaubo filmo nostalgišką malonumą, tarsi grįžčiau žiūrėti kažko, kas kine klišiškai dar gyva nuo „Išvarymo“ laikų – bandymas klasikiniais niuansais suteikti žiūrovui jaudulio: piktosios dvasios, egzorcizmas, pagrindinių veikėjų netektys, aštuntas dešimtmetis ir t. t. Visgi visumoje filmas, pripažinkime, tikrai prastesnis už „Išvarymą“ ir kai kurias „Anabelė“ dalis, dalį filmo malonumą būtent suteikia Lotynų Amerikos atributai. Verkianti moteris „atėjo“ būtent iš Meksikos, o meksikiečiai susiję smarkiai su krikščionybės tradicija ir etniniais ritualais, savo išskirtine kalba ir genomu, todėl sprendimas kurti pagal šios kultūros pagrindą filmą visada kur kas efektyvesnis už amerikietišką tonusą. Tačiau visgi režisūrą ir pats sumanymas labai amerikietiški ir tai šio filmo prakeiksmas, nes kūrinys plaukioja paviršutiniais filmų dėsniais, pernelyg nuspėjamas ir šabloniškas.

Šabloniškumas prasideda jau vien scenarijuje: vieniša moteris dirba policijoje ir atima iš meksikietės vaikus, tačiau pati perima ir prakeiksmą. Labiausiai erzinantys elementai, pavyzdžiui, yra pagrindinių (suaugusių!) veikėjų negebėjimas išsakyti esminės problemos, tas amžinas mykimas. Pavyzdžiui, kai detektyvė filmo pradžioje atvyksta pasikalbėti dėl vaikų, o išsigandusioji vaiduoklio trypia-mykia kaip „išluptas“ personažas iš gausybės kitų filmų – „o dieve, tik nepalaikykite manęs pamišėle!“ – negi negalima kažkaip to išsigandusio charakterio kaip nors paįvairinti? Šabloniniai stresinių situacijų psichofiziniai sprendimai siaubo momentu turėtų, mano supratimu, būti itin skirtingi, tačiau siaubo filme jie tampa jau matytais kone kaip taisykle iškanonizuotais veiksmais ir tai visada nuvilia, nors norisi ne tik kitoniškos režisūros, bet ir nevienadienių veikėjų sprendimų, bet ko norėti, kai filmo tikslas tapti produktu, o ne meno išraiška?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žalioji knyga" / "Green Book"

Sveiki,

Šių metų vienas iš kino perliukų yra juosta „Žalioji knyga“ (angl. Green Book) (2018) – tai juosta apie XX amžiaus vidurio Ameriką ir vis dar sudėtingus ir keblius juodaodžių žmogaus teisių laikus. Jiems vis dar sukuriamos prastesnės sąlygos – jiems negalima vakarieniauti tam tikrose vietose, jie turi atskiras užeigas, tualetus ir kt. Du herojai – buvęs kietakiaušis kareivis iš Pietų ir inteligentiškas pianistas juodaodis leidžiasi į muzikines gastroles. Tiesa, juodaodžio vairuotojas užkietėjęs rasistas, nors pats dar ir italas. Žodžiu, priplauktas tautinių ir rasinių įvairovių kokteilis.

Tiesą sakant, nieko nuostabaus, atmetus gerą filmo turinį ir struktūrą, kad toks filmas pasiekė beveik visus sezono kino apdovanojimo slenksčius. Komisija mėgsta filmus apie politinius įvykius (ypač pozityviai „piešiant“ Ameriką), pamokslaujančius apie rasizmą, seksualinę įvairovę... Kitą vertus, tai lyg ir nieko blogo, nes kinas prisiima sau malonę formuoti masinio žiūrovo vertybes, paveikti jį emociškai, o iš kitos pusės – juk kiek gero kino taip ir nepasiekia „Oskaro“, nes jie pernelyg originalūs, įdomūs, neatitinka standarto arba neturėjo tinkamų pažinčių, kad prasiskintų sau kelią.

„Žalioji knyga“ – tai biografinis filmas, o biografinius filmus apdovanojimai mėgsta, ypač toks žanras tiesiausias aktoriams kelias į „Oskarą“. Gal ir per daug sudieviname šiuos apdovanojimus, tačiau šįkart nepasakysi, kad „Žalioji knyga“ neverta bent kelių nominacijų. Koks man šiame filme pasikeitęs aktorius Viggo Mortensen – turiu galvoje jo fizinius duomenis. Seksas iš „Žiedų valdovo“ virsta senstelėjusiu krienu iš Amerikos Pietų. Apskritai paskutinieji jo vaidmenys labai stiprūs ir man šis aktorius tik atradimas, jau ką bereikia sakyti apie jo pasirodymą filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (2016).

Kalbant apie patį filmą, čia nori nenori, vis tiek dvelkia tas netikroviškas kičas, kokį, pavyzdžiui, regime prancūzų filme „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis chuliganas ryžtasi prižiūrėti invalido vežimėlyje sėdintį dėduką. Jie sukuria komedijinę porą – nesuderinamumą, kuris išskleidžia komedijos efekto dūmą. Principas gi „Žaliojoje knygoje“ tas pats ir tai joks naujas receptas, tiesiog pakitusios aplinkybės ir laikmečio kontekstas. Tokių filmų pasidairius galima rasti ir daugiau.

Nepaisant šito fakto, kad filmas šabloniškas, bet jis susuktas išties įtraukiančiai ir patikliai. Čia viskas taip teisinga ir ritmiškai „atidirbta“, kad į akis nekrenta net pasakojimo struktūros šabloniškumas, nes galima lenkti pirštus, kada herojai turėtų susipykti, kada apsikabinti, kada pasiekti namus, žodžiu, numatoma kulminacija ir atomazga kaip „Happy And“ filmuose. Net sunku patikėti, jog tai neišblizginta biografinė istorija, tikriausiai jame liko tik pats motyvas... Visgi filmas, nesumeluosiu, labai pozityvus, jeigu suprantate, kiek įmanoma kalbėti apie diskriminacijos skaudulius apskritai pozityviai. Gera istorija, apgalvoti dialogai, bet ne tokie sudėtingi, kokių būtų galima nepateikti masiniam žiūrovui. Manau, svarbiausia šiame filme yra per pramoginį niuansą išgautas iš žiūrovo emocinis pasitenkinimo efektas ir ta mažytė paklaida tiesioje, jog gyvenime viskas būna kiek purviniau ir žiauriau nei filme „Žalioji knyga“. Nepaisant daug pastabų, man filmas labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela