Filmas: "Palikite pasaulį užmaršty" ("Palik pasaulį už nugaros" / "Toli nuo pasaulio") / "Leave the World Behind"

 Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Pagal garsaus amerikiečių rašytojo Rumaan Alam romaną, kurį turime ir lietuviškai išverstą „Palikite pasaulį užmaršty“ (Baltos lankos, 2023) (angl. Leave  the World Behind) (2023) pastatytas serialo „Ponas robotas“ kūrėjo Sam Esmail filmas tuo pačiu pavadinimu prieš pat didžiąsias šventes sulaukė internete didelių aptarimų. Vieniems šis filmas labai tiko ir įtiko, o kiti sužiūrėjo gana nuobodžiai neiškęsdami ekranizacijos iki galo. Lietuvoje filmas pristatomas ir kitais vertimo variantais: „Palik pasaulį už nugaros“, „Toli nuo pasaulio“.

Tiesa, knygos, deja, neskaičiau ir vargu ar ją skaitysiu, kai prieš akis tiek daug nesuskaitytų knygų, tačiau knietėjo ir vėlei pamatyti jau retokai matomą aktorę Julia Roberts, kuri šiame filme sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – nuo miesto ir darbų bėgančią motiną Amandą. Filmas prasideda kaip eilinis kurortinis amerikietiškas pasakojimas, kuris tuoj išsirutulios į eilinį siaubo trilerį, tačiau būtent tas ir nenutinka. Šeima savaitgaliui išsinuomoja prabangų namą, tačiau vos čia atvykus ima dėtis keisti dalykai. Pirmasis suirutės pranašas – paplūdimyje navigacijos sistemos gedimą patyręs tanklaivis, kuris užplaukia ant poilsiautojų. Netrukus į namus pasibeldžia tikrieji namų savininkai, kuriuos nuomininkai dar įtarinėja aferomis, tačiau netrukus pasaulio pabaigos ženklai pasitvirtina.

Nesakau, kad filmo medžiaga ir siužetas verčia kaip nors iš kojų. Sakyčiau, viskas tolygu ir, jeigu atmesime keletą gerų ir pavykusių dalykų, filmas galėjo tapti tikra klišių katastrofa, bet taip nenutinka, nes istorijos vingiai, vos tik priartėję prie holivudinio štampo, ima ir nusuka truputį į šoną, taip apmaudami žiūrovus. Visų pirma, režisierius atsisako kurti klasikiniu būdu augančios įtampos filmą, čia kur kas svarbiau išlaikyti solidų ir mąslų ritmą, nepasiduodantį klasikiniams „viskas ir taip aišku“. Man patiko, kaip mistiniai ir nepaaiškinami iki galo dalykai, pavyzdžiui, elnių bandos elgiasi katastrofos akimirkomis, o jaunoji šeimos narė Rouzė, nors ir suvokia, kad pasaulis griūva, nori maniakiškai pažiūrėti serialo „Friends“ („Draugai“) paskutinę seriją, nes tas sukurtas prabėgusio laiko linksmumas išties sužadina jai jaudulį, dėl kurio iš dalies žmonės jau pakankamai atšipę tikrovės kataklizmams, pribaugintiems dėl klimato kaitos ir nesibaigiančių pasaulyje karų. Kam stresuoti? Geriau pažiūrėti „Draugus“!

Kitą vertus, verta paminėti, kad filmas rodo ir savitą amerikietiškos kultūros žlugimą: iš lėktuvo leidžiami arabiški lankstinukai su „Mirtis Amerikai“ užrašais, piktas kaimynas įsitikinęs, jog tai korėjiečių darbas, o G. H. Skotas, arogantiškos dukrelės tėvas, tiki, jog Ameriką žlugdo jo įtakingo kliento slapta pogrindinė pačių amerikiečių grupuotė. Žodžiu, Amerika turi priešų ir nekalti amerikiečiai šio filmo kontekste jaučiasi tarsi atakuojami ateivių iš kosmoso. Bet čia atsiranda vietos ir senoms klišėms, kitaip sakant, siužetą reikia balansuoti ir jam suteikti nuovargio, o kartais svaigulio, todėl Amanda geria vyną, šoka pagal senas vinilines plokšteles, o tuo tarpu kieme tėvukas su nepažįstamąja garina elektronkę. Žodžiu, pasaulio pabaigos akivaizdoje veikėjai randa laiko numalšinti stresą įprastais amerikietiškais būdais. Ar tai filmui prideda žavesio? Šiek tiek, bet tikrai ne kitoniškumo, kuris galbūt galėjo būti ir keistesnis, ir originalesnis. Visgi filmas man patiko. Buvau susinervinęs, kai pamačiau, jog filmas beveik pustrečios valandos (tokius vis dažniau atidedu į šalį), tačiau susižiūrėjau sudomintas ir įtrauktas tikriausiai tik dėl to, kad kūrinys pavyko keistokas, nepaaiškinantis labai konkrečiai visko iki galo. Po filmo užsimaniau pažiūrėti „Draugai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žalioji knyga" / "Green Book"

Sveiki,

Šių metų vienas iš kino perliukų yra juosta „Žalioji knyga“ (angl. Green Book) (2018) – tai juosta apie XX amžiaus vidurio Ameriką ir vis dar sudėtingus ir keblius juodaodžių žmogaus teisių laikus. Jiems vis dar sukuriamos prastesnės sąlygos – jiems negalima vakarieniauti tam tikrose vietose, jie turi atskiras užeigas, tualetus ir kt. Du herojai – buvęs kietakiaušis kareivis iš Pietų ir inteligentiškas pianistas juodaodis leidžiasi į muzikines gastroles. Tiesa, juodaodžio vairuotojas užkietėjęs rasistas, nors pats dar ir italas. Žodžiu, priplauktas tautinių ir rasinių įvairovių kokteilis.

Tiesą sakant, nieko nuostabaus, atmetus gerą filmo turinį ir struktūrą, kad toks filmas pasiekė beveik visus sezono kino apdovanojimo slenksčius. Komisija mėgsta filmus apie politinius įvykius (ypač pozityviai „piešiant“ Ameriką), pamokslaujančius apie rasizmą, seksualinę įvairovę... Kitą vertus, tai lyg ir nieko blogo, nes kinas prisiima sau malonę formuoti masinio žiūrovo vertybes, paveikti jį emociškai, o iš kitos pusės – juk kiek gero kino taip ir nepasiekia „Oskaro“, nes jie pernelyg originalūs, įdomūs, neatitinka standarto arba neturėjo tinkamų pažinčių, kad prasiskintų sau kelią.

„Žalioji knyga“ – tai biografinis filmas, o biografinius filmus apdovanojimai mėgsta, ypač toks žanras tiesiausias aktoriams kelias į „Oskarą“. Gal ir per daug sudieviname šiuos apdovanojimus, tačiau šįkart nepasakysi, kad „Žalioji knyga“ neverta bent kelių nominacijų. Koks man šiame filme pasikeitęs aktorius Viggo Mortensen – turiu galvoje jo fizinius duomenis. Seksas iš „Žiedų valdovo“ virsta senstelėjusiu krienu iš Amerikos Pietų. Apskritai paskutinieji jo vaidmenys labai stiprūs ir man šis aktorius tik atradimas, jau ką bereikia sakyti apie jo pasirodymą filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (2016).

Kalbant apie patį filmą, čia nori nenori, vis tiek dvelkia tas netikroviškas kičas, kokį, pavyzdžiui, regime prancūzų filme „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis chuliganas ryžtasi prižiūrėti invalido vežimėlyje sėdintį dėduką. Jie sukuria komedijinę porą – nesuderinamumą, kuris išskleidžia komedijos efekto dūmą. Principas gi „Žaliojoje knygoje“ tas pats ir tai joks naujas receptas, tiesiog pakitusios aplinkybės ir laikmečio kontekstas. Tokių filmų pasidairius galima rasti ir daugiau.

Nepaisant šito fakto, kad filmas šabloniškas, bet jis susuktas išties įtraukiančiai ir patikliai. Čia viskas taip teisinga ir ritmiškai „atidirbta“, kad į akis nekrenta net pasakojimo struktūros šabloniškumas, nes galima lenkti pirštus, kada herojai turėtų susipykti, kada apsikabinti, kada pasiekti namus, žodžiu, numatoma kulminacija ir atomazga kaip „Happy And“ filmuose. Net sunku patikėti, jog tai neišblizginta biografinė istorija, tikriausiai jame liko tik pats motyvas... Visgi filmas, nesumeluosiu, labai pozityvus, jeigu suprantate, kiek įmanoma kalbėti apie diskriminacijos skaudulius apskritai pozityviai. Gera istorija, apgalvoti dialogai, bet ne tokie sudėtingi, kokių būtų galima nepateikti masiniam žiūrovui. Manau, svarbiausia šiame filme yra per pramoginį niuansą išgautas iš žiūrovo emocinis pasitenkinimo efektas ir ta mažytė paklaida tiesioje, jog gyvenime viskas būna kiek purviniau ir žiauriau nei filme „Žalioji knyga“. Nepaisant daug pastabų, man filmas labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptos figūros" / "Hidden figures"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuotas filmas „Paslėptos figūros“ (angl. Hidden Figures) (2016) pasakoja apie tas svarbias personas, apie kurias taip mažai žino pasaulis, tačiau jos prisidėjo prie pasaulinio progreso – kelionė į Mėnulį, pirmojo skaičiuotuvo ir t. t. Istorijos centre – trys juodaodės moterys, baisiai protingos, tačiau, turint galvoje, kad tai septinto dešimtmečio pradžia, pats Šaltojo karo įkarštis, o juodaodžių teisės dar smarkiai suvaržytos, tai moteris nepaprastai sunku siekti karjeros, nes tenka nugalėti gausybę stereotipų.

Filmas apie realius įvykius ir realias moteris, padariusios NASA karjerą matematikos ir inžinerijos srityje, todėl filme netrūksta istorinių faktų ir įvykių, tačiau filmas geras tuo, kad jis leidžia dirstelėti į tą nematomą pusę – kaip sudėtinga, dabar net atrodo absurdiška, teko nueiti moterims, kad galėtų daryti tai, ką jos moka geriausio. Filme iš esmės plakamos dvi problemos – kaip aplenkti nedorėlius rusus kosmoso užkariavime ir kaip čia pat žemėje įveikti tuos rasinės nelygybės skirtumus, siekiant bendros amerikietiškos svajonės, todėl filmas atrodo itin vykęs, kadangi kelias tarpusavyje susijusios problemos kuria keistai persikertančių tikslų, moralės ir kultūrinių problemų barjerus. 

Filme pasirodo puikiai visiems žinomi aktoriai. Jau ko vertas Kevin Costner vardas! Kirsten Dunst, Octavia Spencer ir kitos... Visgi filmas nėra depresinis, jis perteiktas ta gerąją herojiška holivudine maniera, kuri retkarčiais kine itin erzina, tačiau „Paslėptose figūrose“ kažkaip tinka ir netgi norisi itin jauriose scenose nubraukti vieną kitą ašarą. Manau, šis režisieriaus filmas vykęs kaip ir ankstesnioji komedija „Šventasis Vincentas“ (2014), kuris irgi paliko gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėnesiena" / "Moonlight"

Sveiki, skaitytojai,

Netrukus „Kino pavasaris“ pristatys gausybę puikiausių ir naujausių kino filmų, o aš savo ruoštu tęsdamas „Oskarų“ filmų nominantų peržiūras, ryžausi pažiūrėti festivalių favoritu laikomą Barry Jenkins filmą „Mėnesiena“ (angl. Moonlight) (2016), kurio debiutinis ilgametražis filmas tapo tikra sensacija. Pernai liaupsinta lesbiečių drama „Kerol“ taip pat pasiekė didžiules aukštumas, todėl šiemet analogiškai merginas keičia vieno homoseksualo iš juodaodžių kvartalo gyvenimo istorija ir tenka pripažinti, kad šis filmas siužetiškai kur kas įdomesnis ir stipresnis už pernykštį „Kerol“.

Jeigu „Kerol“ blizgėjo prabanga, elegancija, tačiau istorija buvo mirtinai užboksuota teatrališkumu ir sintetinėmis, neįtikinamomis scenomis – atleiskite gerbėjai, – tai „Mėnesienoje“ mes matome nuo pat pradžių ryškiai apibrėžtas socialines, kultūrines ir etnines ribas. Berniuko motina narkomanė, patyčios mokykloje, muštynės, vienatvės ir nesaugumo jausmas įsismelkia į pagrindinio herojaus sielą ir galiausiai tos kasdienės jausenos nulemia visą vaikino likimą. Nerasite čia nei trilerio, nei itin prabangių scenų, nei perdėtos erotikos, tačiau įtikina veikėjų vaidyba, socialinio dugno vaizdavimas, veikėjų tarpusavio santykiai, jų dialogai, juodaodžių kvartalo kultūriniai niuansai. Nelengva LGBT drama tikriausiai taps geriausiu 2016 metais šia tema sukurtų filmų. 

Tiesa, nesu tikras, ar man patiko pati pasakojimo struktūra. Nors anotacijoje sakoma, kad filmas aprėpia visą gyvenimą, tačiau tai melas. Filmas sukarpytas į triptiką: vaikystė, paauglystė ir branda. Tikėjausi tirštesnės istorijos ir konstrukto, tačiau režisieriui rūpėjo ne maniera ir ne apkrovimas, tačiau dėmesys jausmui per gana minimaliai vaizduojamas veikėjo Juan svarbius gyvenimo momentus. Režisieriui scenose pavyko pavaizduoti daug įtampos, kuri, rodos, gimsta iš natūralaus veikėjų vienas prieš kitą nepatogumo jausmo, rodos, netgi tuoj pradės smurtauti, keršyti, bet regis šiuo atveju meilė ir gėris laimi, netgi toje pragariškoje vaikystėje. Nesu tikras, ar filmas visiems patiks, ir visai ne dėl LGBT tematikos, bet dėl akivaizdžių kadrų, natūralių gyvenimo slinkčių. Tai kino juosta mėgstantiems ne tiek įmantrias gelmes, kiek tą tyliai neištartą žodį ir tiesiog būvimą kadre, kai žvilgsnis pasako daugiau nei žodis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 99/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela