Filmas: "Palikite pasaulį užmaršty" ("Palik pasaulį už nugaros" / "Toli nuo pasaulio") / "Leave the World Behind"

 Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Pagal garsaus amerikiečių rašytojo Rumaan Alam romaną, kurį turime ir lietuviškai išverstą „Palikite pasaulį užmaršty“ (Baltos lankos, 2023) (angl. Leave  the World Behind) (2023) pastatytas serialo „Ponas robotas“ kūrėjo Sam Esmail filmas tuo pačiu pavadinimu prieš pat didžiąsias šventes sulaukė internete didelių aptarimų. Vieniems šis filmas labai tiko ir įtiko, o kiti sužiūrėjo gana nuobodžiai neiškęsdami ekranizacijos iki galo. Lietuvoje filmas pristatomas ir kitais vertimo variantais: „Palik pasaulį už nugaros“, „Toli nuo pasaulio“.

Tiesa, knygos, deja, neskaičiau ir vargu ar ją skaitysiu, kai prieš akis tiek daug nesuskaitytų knygų, tačiau knietėjo ir vėlei pamatyti jau retokai matomą aktorę Julia Roberts, kuri šiame filme sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – nuo miesto ir darbų bėgančią motiną Amandą. Filmas prasideda kaip eilinis kurortinis amerikietiškas pasakojimas, kuris tuoj išsirutulios į eilinį siaubo trilerį, tačiau būtent tas ir nenutinka. Šeima savaitgaliui išsinuomoja prabangų namą, tačiau vos čia atvykus ima dėtis keisti dalykai. Pirmasis suirutės pranašas – paplūdimyje navigacijos sistemos gedimą patyręs tanklaivis, kuris užplaukia ant poilsiautojų. Netrukus į namus pasibeldžia tikrieji namų savininkai, kuriuos nuomininkai dar įtarinėja aferomis, tačiau netrukus pasaulio pabaigos ženklai pasitvirtina.

Nesakau, kad filmo medžiaga ir siužetas verčia kaip nors iš kojų. Sakyčiau, viskas tolygu ir, jeigu atmesime keletą gerų ir pavykusių dalykų, filmas galėjo tapti tikra klišių katastrofa, bet taip nenutinka, nes istorijos vingiai, vos tik priartėję prie holivudinio štampo, ima ir nusuka truputį į šoną, taip apmaudami žiūrovus. Visų pirma, režisierius atsisako kurti klasikiniu būdu augančios įtampos filmą, čia kur kas svarbiau išlaikyti solidų ir mąslų ritmą, nepasiduodantį klasikiniams „viskas ir taip aišku“. Man patiko, kaip mistiniai ir nepaaiškinami iki galo dalykai, pavyzdžiui, elnių bandos elgiasi katastrofos akimirkomis, o jaunoji šeimos narė Rouzė, nors ir suvokia, kad pasaulis griūva, nori maniakiškai pažiūrėti serialo „Friends“ („Draugai“) paskutinę seriją, nes tas sukurtas prabėgusio laiko linksmumas išties sužadina jai jaudulį, dėl kurio iš dalies žmonės jau pakankamai atšipę tikrovės kataklizmams, pribaugintiems dėl klimato kaitos ir nesibaigiančių pasaulyje karų. Kam stresuoti? Geriau pažiūrėti „Draugus“!

Kitą vertus, verta paminėti, kad filmas rodo ir savitą amerikietiškos kultūros žlugimą: iš lėktuvo leidžiami arabiški lankstinukai su „Mirtis Amerikai“ užrašais, piktas kaimynas įsitikinęs, jog tai korėjiečių darbas, o G. H. Skotas, arogantiškos dukrelės tėvas, tiki, jog Ameriką žlugdo jo įtakingo kliento slapta pogrindinė pačių amerikiečių grupuotė. Žodžiu, Amerika turi priešų ir nekalti amerikiečiai šio filmo kontekste jaučiasi tarsi atakuojami ateivių iš kosmoso. Bet čia atsiranda vietos ir senoms klišėms, kitaip sakant, siužetą reikia balansuoti ir jam suteikti nuovargio, o kartais svaigulio, todėl Amanda geria vyną, šoka pagal senas vinilines plokšteles, o tuo tarpu kieme tėvukas su nepažįstamąja garina elektronkę. Žodžiu, pasaulio pabaigos akivaizdoje veikėjai randa laiko numalšinti stresą įprastais amerikietiškais būdais. Ar tai filmui prideda žavesio? Šiek tiek, bet tikrai ne kitoniškumo, kuris galbūt galėjo būti ir keistesnis, ir originalesnis. Visgi filmas man patiko. Buvau susinervinęs, kai pamačiau, jog filmas beveik pustrečios valandos (tokius vis dažniau atidedu į šalį), tačiau susižiūrėjau sudomintas ir įtrauktas tikriausiai tik dėl to, kad kūrinys pavyko keistokas, nepaaiškinantis labai konkrečiai visko iki galo. Po filmo užsimaniau pažiūrėti „Draugai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Medkirtys" / "The Woodsman"

 Sveiki,

 

Prieš miegą nutariau surizikuoti ir pažiūrėti rimtesnę dramą pavadinimu „Medkirtys“ (angl. The Woodsman) (2004), kurį režisavo Nicole Kessell. Pagal pasaką apie medkirtį metaforiškai ir simboliškai perteikiama vieno vyruko Valterio, grįžusio iš kalėjimo dėl seksualinio priekabiavimo prie nepilnamečių ir bandančio susikurti normalų gyvenimą. Valteris iš vienos pusės lankosi pas psichologą ir rašo savo jausmų bei minčių dienoraštį, o iš kitos – patiria policininko pažeminimą ir menkinimą, visos jo pastangos normalizuotis yra nubraukiamos. Žodžiu, Valteris susiranda pigų būstą šalia mokyklos, o tai kaip katinui lašiniai – vilioja nuolat stebėti mokyklą ir aplinką.

 

Tačiau neatrodo, kad Valteris blogas žmogus, filme pedofilas vaizduojantis kaip dvasiškai kenčiantis žmogus, kuris ne tik myli vaikus, bet ir stebi mokyklą ir įtaria kitą vyruką viliojant vaikus. Galiausiai jis pratrūksta ir užsipuola nepažįstamąjį... Kitoje istorijos linijoje plėtojamas Valterio asmeninis intymus gyvenimas: šiurkščiame baldų gamyklos darbe jis susipažįsta su Vike, tačiau jis baiminasi atstūmimo ir yra prisirišęs prie praeities nuodėmių. Socialinė seksualinio pobūdžio nusikaltėlio „grįžimas“ į visuomenę šiame filme, kaip jau galite tikėtis, nėra mielas periodas. Niekas nenori šiaip buvusio nusikaltėlio kaimynystėje, o ką jau kalbėti apie pedofilą šalia mokyklų. Tai sudėtingi sąmoningi procesai, kurioje išryškėja sociumo prieštaravimai, atstūmimas.

 

Filme iš esmės yra gerų psichologiją atskleidžiančių kadrų, veikėjas dažnai fantazuoja ne erotiškai, bet taip, kaip jis grumiasi su aistromis, pavyzdžiui, važiuojant autobusu iš po darbo, kai į jį atsitrenkia vaikai. Tai leidžia žiūrovui jaustis nepatogiai, mes linkę pateisinti tam tikrą fizinį smurtą, bet seksualinių prieš vaikus nusikaltimų – niekada. Tai įdomus socialinis reiškinys. Žinoma, filmas neprilygs danų filmui „Medžioklė“, kuriame vaizduojamas neteisingai pedofilija apkaltintas mokytojas, kai jį praktiškai „suėdė“ visas miestelis. Mes esame labai jautrios seksualinės būtybės, daugelis suokia prieš LGBTQ asmenis neapykantą, nekenčia, kai jie viešinasi, nors patys net visapusiškai neapmąsto, kiek patys yra jautriai kaip vyrai ir moterys seksualiai pažeidžiami. Šis filmas iš esmės parodo, kaip reikia palaikymo, norint integruotis ir normalizuotis visuomenėje, tačiau viskas vyksta priešingai... Visgi filmo meninė vertė nėra itin didelė, prisiminiau, kad „Medkirtį“ esu matęs prieš kokius 15 metų, bet žiūrėjau beveik kaip naują filmą, kur galima analizuoti tam tikrus režisūros ir pedofilinės elgsenos momentus. Bet visgi, man asmeniškai, filme kažko labai pristigo, gal sudėtingesnės analizės ir pateikimo, gal režisūros, gal netikėtumo, nes viskas daugmaž pagal 2000-ųjų klišinį kurpalių sukalta, kad net aišku po 10 minučių, kokiu ritmu ir kokiais veiksmas seks siužetas. Beje, niekada nebuvau aktoriaus K. Bacon gerbėjas, tačiau tai vienas geresnių jo vaidmenų, visąlaik žiūrėdamas į jo smailų saldaininį smakrą galvojau apie S. Kingo ekranizacijos „Tas“ klouną vaikų grobiką ir žudiką. Ir kas paneigs, kad kinas nekuria irgi tam tikrų socialinių įsitikinimų ir asociacinių modelių?

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tu turėjai išvykti" / "You Should Have Left"

Sveiki,

Kai seni ir geri klasikiniai siaubo filmai sužiūrėti, o Helovinas jau prieš pat nosį, pasiduodu senai gerai madai pasižiūrėti ką nors iš vadinamųjų „siaubekų“ ir šįkart nusitaikiau į mistinę siaubo dramą „Tu turėjai išvykti“ (kitur verčiama "Tau reikėjo išvykti") (angl. You Should Have Left) (2020), kuri pasakoja apie rašytoją, kuris su dvigubai jaunesne žmona išsinuomoja atokiame krašte namą, tačiau ten ima dėtis itin keisti dalykai...

Garsus rašytojas buvo kaltinamas pirmosios savo žmonos nužudymu, todėl atrodo, kad jos šmėkla trokšta keršto, todėl pagrobia rašytojo dukrą, kiršina jį su antrąją žmona. Galima pamanyti, kad tai vaiduoklio keršto akcija atrakcija, o mūsų veikėjai perlipdami per savo racionaliuosius įsitikinimus bus priversti pripažinti egzistuojantį antgamtinį pasaulį. Siužeto pradžia itin nuvalkiota, nes ir vėl turime klasikinius siužeto pamatus: atokus provincijos namas, rašytojas, išgyvenantis kaltės ir pavydo priepuolius, nesutarimai dėl dukters auklėjimo ir t. t. ir pan. Atrodo, kad kas antras filmas prasideda būtent tokiais tipiniais veikėjais su savo tipinėmis problemomis, todėl pirmoji filmo pusė ne juokais prailgsta ir atrodo tiesiog nuobodi.

Antroji filmo pusė, kaip bebūtų keista, atrodo kur kas įdomesnė, nes pagaliau kampainiu matuojantis namo sienas rašytojas sako, jog esame „įmesti“ į labai unikalią vietą ir tai visai ne vaiduoklių filmas, o veikiau laiko kilpų ir „mąstančios erdvės“ filmas, kuriame išryškinama kaltės atpirkimo istorija. Tokių siaubo filme vaidmenų veteranas aktorius Kevin Becon nardo kaip žuvis vandenyje, tačiau to nepakanka, kad filmas būtų pakylėtas bent iki vidutinio filmo lygmens. Jaučiasi mažas biudžetas, akis bado akivaizdžios klišės ir masinio kino pagal šabloną kepimo ir minkymo kultūra, o didaktiniai elementai atskleisti labai primityviai. Kaip dažniausiai tokiuose menko biudžeto filmuose trūksta ambicijos, aistros, netikėtų siužetinių sprendimų. Ir nors tas įspūdingas namas darė įspūdį, o pabaigoje esantys siaubo elementai pagaliau ima veikti ir darosi įdomiau ir įdomiau, tačiau tik iki tam tikros ribos, suvokiant, kad silpniausia šio filmo grandis visgi yra ne mažas biudžetas, o klaikiai siauras ir primityvus siužetas, neturintis ko pasiūlyti išlepusiam XXI amžiaus žiūrovui.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"

Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lėktuvu, traukiniu, automobiliu" / "Planes, Trains & Automobiles"

Sveiki,

Su senomis gerai įvertintomis komedijos būna visaip. Štai visai neseniai matyta 1992 metų komedija „Mano pusbrolis Vinis“ man taip patiko, kad tiesiog net buvo apmaudu, kad pasibaigė, tad gal iš tos stokos pasirinkau puikiai kino kritikų ir interneto lankytojų įvertintą komediją „Lėktuvu, traukiniu, automobiliu“ (angl. Planes, Trains and Automobiles) (1987) ir iš esmės kiek nusivyliau, kad likus keliasdešimt minučių, su kitais šeimos nariais, prasukome greituoju būdu.

Filmas iš esmės „Vienas namuose“ stiliaus. Jau nuo pat pradžių aiški filmo formuluotė – misija, kelionė namo vardan vaikučių pabiručių ir nepatenkintos žmonos, kuri visą filmą gulinėja su telefonu lovoje ir laukia iš vyro žinios. Vyriškis iš vieno miesto pavėluoja į skrydį ir prie jo prisiplaka komiškas storulis, su kuriuo leidžiasi į kelionę, kad tik suspėtų grįžti namo Padėkos dienos šventei. Visos komedijos forma yra gana įsimenanti kelionė su storuliu, pilna komiškų atsitikimų, tačiau nieko su realybe filmas neturi bendro. Nežinau kodėl, bet filmas nesuveikė, nes viskas pernelyg nuspėjama, komiška pora atrodo nekomiška, juokeliai pasenę, jau vienur ar kitur matyti. Filmas kaip ir „Vienas namuose“ turi kalėdinės dvasios, tačiau, jeigu norite gerų Kalėdų, kažin, ar žiūrėsite „Vienas namuose“ ar šį filmą, nebent turite vaikų, kurie laikosi metai iš metų šios žiūrėjimo tradicijos.

Asmeniškai kaip kūrinys filmas ganėtinai neįdomus. Žinoma, jeigu pasirinksite žiūrėti vardan tos nuotaikos, kurios tikitės nuskaidrėti ir pralinksmėti, gal filmas Jums ir patiks. Tačiau, mano akimis, ši komedija gerokai pervertinta ir kaip klasika „nesužaidžia“ taip, kaip tikėjausi.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Besivaikantys mirtį" / "Flatliners"

Sveiki, 

Būna visai neblogų dešimto dešimtmečio perliukų filmų, kurie pas mane „ateina“ dėl aktorių, kažkaip norisi susigrąžinti Julia Roberts į ekranus, nes paskutiniai šarmingi vaidmenys man labai patikę, tačiau kuo jaunesnė ji kine, tuo man ji atrodo banalesnė, galgi net ne ji, o vaidmenys ir filmai. Štai vienas mistinis fantastinis filmas su siaubo elementais „Besivaikantys mirtį“ (angl. Flatliners) (1990) lyg ir turėjo visus šansus mane nustebinti, tačiau žiūrėjau filmą gana sunkiai, net su mintimi, kad esu vaikystėje „lūžinėdamas“ mamytės lovelėje matęs, kaip koks deja vu.

Išties filmas turi ir gerų ketinimų bei idėjų – sužadinti žiūrovo fantaziją, priversti jį pasijausti arčiau mirties ir perteikti sapno mistines transcendentinės erdvės pojūčius. Gerai, viskas lyg ir gerai, tačiau vis galvojau: Dieve, tu mano, pulkelis puikiausių studentų, su protingomis galvomis, atsidavę medicinai, skrodžia lavonus ir šitaip su mirtimi ima žaisti kaip koks gatvės vaikų būrys laiptinėje su adata besikviečiantis dvasias. Kur jų galvos, žaidžiant su savo gyvybėmis? Na, gerai, J. Robers herojė norėjo pasimatyti su giminaičiais, tačiau kiti? Toks jausmas, kad visai nevertinama gyvybė. O dialogai? Kažkokie neįtikinantys, struktūruoti ir nuspėjami veiksmai, pritrūko man gyvumo, kažkokio neperdėto vientiso nusibodusio formato. Su tekstais režisierius galėjo padirbėti kur kas labiau.

Kas labiausiai visame šiame filme patiko, tai tikriausiai tos veikėjų patirtys, gražiai ir estetiškai perteiktos ribos tarp gyvenimo ir mirties, noras atpirkti ir suvesti sąskaitas su sąžine ir žmonėmis – gal kiek vėlgi didaktiškai visa tai atrodo, lyg ir teatrališkai, bet visumoje visai neblogai. Kai kada pavykdavo pasiekti tos puikios kine jau nebesamos dešimto dešimtmečio kino žiūros rakurso, savotiško stiliaus, o kai kada tiesiog dėl nuspėjamumo praplaukdavo kaip padėklas su prastu užkandžiu ir nelikdavo jokios dvasios.

Šiaip filmas „pusėtinas“. Mano akimis, yra kur kas geresnių kūrinių, bet turiu visai neblogą nuojautą, kad neišrankiam žiūrovui ir mylintiems Julia Roberts, ar kokį kitą iš šio filmo aktorių, visgi patiks.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištingi Siela

Filmas: "Juodosios mišios" / "Black Mass"

Sveiki,

Pirmą kartą susipažinau su režisieriumi Scott Cooper – gana jaunu ir jau trečią filmą pristatančiu režisieriumi. Ir trečias filmas taip pat, kaip ir pirmieji, apie kriminalinio pasaulio peripetijas. Paskutiniu metu tiesiog rinką užplūdo aukštai vertinamos juostos apie kriminalinį pasaulį, o aš jau antrą tą patį vakarą žiūriu – „Juodosios mišios“ (angl. Black Mass) (2015). Po itin mane nuvylusio „Sacario: narkotikų karas“ (2015) tiesiog bijojau iškart žiūrėti „Juodųjų mišių“, bet šis pasirodė kur kas įdomesnis ir patrauklesnis.

Visų pirma tai biografinis filmas apie realiai Bostone du dešimtmečius vadovavusį gangsterį, kuris turėjo puikių ryšių teisėsaugos sluoksniuose. Išties tai nebloga biografinė juosta vėl mus nunešanti į tuos laikus, kai klestėjo sava tvarka ir mafija. Filme rasite daug šaltakraujiškų susidorojimų, įdomių personažų dar įdomesnių jų sprendimų ir, žinoma, laikmečio prieskonių bei dvasios. Pagrindinį vaidmenį sukūrė mano itin nemėgstamas Johnny Depp, kuris sunkiai ir šįkart įtiko. Ką norite, tą sakykite, jis man negyvėlis ir tiek, aišku, aplodismentai grimo meistrams, tačiau tikiu, kad kokia Jennifer Aniston būtų ne ką prasčiau suvaidinusi šaltą, bejausmį ir abejingą nusikaltėlį, nei amžinai rūškanas ir neįdomus Johnny Depp, šįkart jo net numelsvintos akys atrodė ne kaip gangsterio, bet veikiau kaip negyvėlio ar netgi vampyro. Kur kas įdomesnis man pasirodė Joel Edgerton‘as, kuris išties sukūrė gyvą tarp neteisingų pasirinkimų besiblaškantį personažą. Puikus aktorius ir puikiai atliktas vaidmuo. Aišku, filmo lygį pakėlė ir mano labai mėgstamas ir mylimas britų aktorius Benedict Cumberbatch, o štai būtų mano valia, tai uždrausčiau Johnny Depp apskritai vaidinti – kiek jis gali gerų filmų sugadinti? Atsiprašau šio aktoriaus gerbėjų, bet tai itin retas atvejus, kai negaliu šio aktoriaus darbų vertinti adekvačiai...

Visgi filmas geras, įtraukiantis, kur esama nemažai įtemptų psichologinių scenų ir visai nebanalių, kurie atskleidžia gangsterio pasaulio pavojingumą ir, žinoma, savotišką pasaulio matymą, veikėjų poziciją ir filosofiją. Šiaip daug gerų dalykų šioje juostoje ir jeigu jums tinka ir patinka kriminalinės biografinės dramos – tai šio siūlyčiau nepraleisti, o jeigu dar mėgstate Johnny Deppą, tai malonumą patirsite dvigubą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela