Filmas: "Piktadariai" / "Villains"

 

Sveiki,

Ką daryti, kai norisi ką nors pažiūrėti, bet nesinori veltis į rimtą filmą? Ogi renkiesi pop kiną ir dažniausiai stengiesi pasirinkti bent jau tokį, kuris nebūtų visiško dugno dumblas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Dan Berk ir Robert Olsen režisuotą tragikomediją su trilerio elementais „Piktadariai“ (angl. Villains) (2019). Filmas pasakoja apie degalines apiplėšinėjančią porelę, kuri nori automobiliu nuvykti į Floridą ir susikurti padorų gyvenimą. Bet ar tai įmanoma, kai viskas pradedama nuo apiplėšinėjimo ir narkotikų?

Filmas tampa įdomus, kai po degalinės apiplėšimo jiedu sustoja miške, nes staiga baigėsi degalai ir jų kelionė, rodos, irgi pasibaigė. Jie negali grįžti atgal į degalinę, nes jų lauktų policija, negali vykti toliau, nes neturi degalų. Maža pasirinkimo, tačiau porelė pastebi, jog tarp miškų yra įsikūręs prabangus namas, kurį nusprendžia apiplėšti, tačiau labai nustemba, kai rūsyje aptinka žmogų... Žodžiu, toliau filmas nejuda iš vietos, nes visas trileris su nukvakusiais psichopatais ir jaunaisiais narkomanais vyks name praktiškai iki pat pabaigos.

Prisimenate „Bukas ir bukesnis“ porelę? Galima sakyti, kad čia filme kažkas panašaus, nes pagrindiniai veikėjai labai buki, ypač vyrukas, kuris net nepažiūri, ar automobilyje yra degalų... Dar kvailesni dalykai vyksta pačiame name, kai nusikaltėliai tampa kitų nusikaltėlių aukomis, o viskas filme pateikiama tarsi žiūrėtume smurto beprotišką istoriją su juodosios komedijos prieskoniais, vadinasi, šou. Kai to imasi daryti Tarantinas, abejonių nekyla, jog jo kuriami buki veikėjai yra vykę, išrutulioti iš komikso pasaulio ir aštriai įdomūs, nenuspėjami, tačiau „Piktadariuose“, nors ir bandoma naudoti tarantiniškuosius elementus, viskas atrodo ganėtinai prėskai. Gal dėl to, kad siužetas nuspėjamas, biudžetas ganėtinai mažas, o veikėjai beveik neindividualizuojami, be asmeninės istorijos. Išskirčiau šlykščiąją ir gerai pavykusią sceną su iš liežuvio ištrauktu auskaru, kuriuo niekšeliui pavyksta atrakinti antrankius. Kita piktadarių porelė itin nusibodusio braižo: impotentas pastabusis vyrukas ir lėlę tarsi kūdikį sūpuojanti sekso ištroškusi moterėlė. Geriau nesugalvosi, margi veikėjai kaip pats pasaulis, tačiau jie šabloniniai, matytos problemos ir pakrikusio charakterio rėmai iš kitų trilerių ir siaubo filmų, tad filmas, nors ir stengiasi pramušti dienos šviesą, idėjų įdomesnių kaip ir įdomesnio scenarijaus visgi neturi, todėl filmas lieka absoliuti vidutinybė, kurią po pusmečio daugelis pamiršime.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Medkirtys" / "The Woodsman"

 Sveiki,

 

Prieš miegą nutariau surizikuoti ir pažiūrėti rimtesnę dramą pavadinimu „Medkirtys“ (angl. The Woodsman) (2004), kurį režisavo Nicole Kessell. Pagal pasaką apie medkirtį metaforiškai ir simboliškai perteikiama vieno vyruko Valterio, grįžusio iš kalėjimo dėl seksualinio priekabiavimo prie nepilnamečių ir bandančio susikurti normalų gyvenimą. Valteris iš vienos pusės lankosi pas psichologą ir rašo savo jausmų bei minčių dienoraštį, o iš kitos – patiria policininko pažeminimą ir menkinimą, visos jo pastangos normalizuotis yra nubraukiamos. Žodžiu, Valteris susiranda pigų būstą šalia mokyklos, o tai kaip katinui lašiniai – vilioja nuolat stebėti mokyklą ir aplinką.

 

Tačiau neatrodo, kad Valteris blogas žmogus, filme pedofilas vaizduojantis kaip dvasiškai kenčiantis žmogus, kuris ne tik myli vaikus, bet ir stebi mokyklą ir įtaria kitą vyruką viliojant vaikus. Galiausiai jis pratrūksta ir užsipuola nepažįstamąjį... Kitoje istorijos linijoje plėtojamas Valterio asmeninis intymus gyvenimas: šiurkščiame baldų gamyklos darbe jis susipažįsta su Vike, tačiau jis baiminasi atstūmimo ir yra prisirišęs prie praeities nuodėmių. Socialinė seksualinio pobūdžio nusikaltėlio „grįžimas“ į visuomenę šiame filme, kaip jau galite tikėtis, nėra mielas periodas. Niekas nenori šiaip buvusio nusikaltėlio kaimynystėje, o ką jau kalbėti apie pedofilą šalia mokyklų. Tai sudėtingi sąmoningi procesai, kurioje išryškėja sociumo prieštaravimai, atstūmimas.

 

Filme iš esmės yra gerų psichologiją atskleidžiančių kadrų, veikėjas dažnai fantazuoja ne erotiškai, bet taip, kaip jis grumiasi su aistromis, pavyzdžiui, važiuojant autobusu iš po darbo, kai į jį atsitrenkia vaikai. Tai leidžia žiūrovui jaustis nepatogiai, mes linkę pateisinti tam tikrą fizinį smurtą, bet seksualinių prieš vaikus nusikaltimų – niekada. Tai įdomus socialinis reiškinys. Žinoma, filmas neprilygs danų filmui „Medžioklė“, kuriame vaizduojamas neteisingai pedofilija apkaltintas mokytojas, kai jį praktiškai „suėdė“ visas miestelis. Mes esame labai jautrios seksualinės būtybės, daugelis suokia prieš LGBTQ asmenis neapykantą, nekenčia, kai jie viešinasi, nors patys net visapusiškai neapmąsto, kiek patys yra jautriai kaip vyrai ir moterys seksualiai pažeidžiami. Šis filmas iš esmės parodo, kaip reikia palaikymo, norint integruotis ir normalizuotis visuomenėje, tačiau viskas vyksta priešingai... Visgi filmo meninė vertė nėra itin didelė, prisiminiau, kad „Medkirtį“ esu matęs prieš kokius 15 metų, bet žiūrėjau beveik kaip naują filmą, kur galima analizuoti tam tikrus režisūros ir pedofilinės elgsenos momentus. Bet visgi, man asmeniškai, filme kažko labai pristigo, gal sudėtingesnės analizės ir pateikimo, gal režisūros, gal netikėtumo, nes viskas daugmaž pagal 2000-ųjų klišinį kurpalių sukalta, kad net aišku po 10 minučių, kokiu ritmu ir kokiais veiksmas seks siužetas. Beje, niekada nebuvau aktoriaus K. Bacon gerbėjas, tačiau tai vienas geresnių jo vaidmenų, visąlaik žiūrėdamas į jo smailų saldaininį smakrą galvojau apie S. Kingo ekranizacijos „Tas“ klouną vaikų grobiką ir žudiką. Ir kas paneigs, kad kinas nekuria irgi tam tikrų socialinių įsitikinimų ir asociacinių modelių?

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Planas tėčiui" / "The Game Plan"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Planas tėčiui“ (angl. The Game Plan) (2007). Na, vėlgi pradėsiu nuo pagrindinio aktoriaus Dwayne Johnson, kuris man niekada nepatiko, bet tai tikriausiai pats geriausias filmas matytas su juo. Gal dėl to, kad žiūrėdamas filmą pajutau keistą vaikystės nostalgiją, kai kasmet vis laukdavau su nekantrumu „Vienas namuose“ eilinio kalėdinio seanso. Filmas labai panašios dvasios – vaikas krečia tėvmas pokštus, bando juos sutaikyti, bet iš esmės jie kalba suaugusiųjų žargonu, aiškina tėvams sudėtingais terminais jų santykių peripetijas. Vaikai personažai, kokių gyvenime niekada nebūna...

Ir kitą vertus, tai tipinis amerikietiškas, visada pasiteisinęs žanras, kuris visada sulauks šeimyninės auditorijos dėmesio. Nieko nesakau, tokių filmų reikia, juos linksma žiūrėti, nepaisant šablonų, nutrintų scenarijaus modelių, laimingos ir įprastinės finalinės baigties. „Planas tėčiui“ atitinka visas šio kino žanro modelius. Vienam vakarui, kai nori nusileisti, nes kai kas namuose negali pakęsti intelektualesnio kino, manau, filmą galima pažiūrėti visai linksmai nusiteikus, nors nieko įspūdingo ir nesitikėkit.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela