Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Piktadariai" / "Villains"

 

Sveiki,

Ką daryti, kai norisi ką nors pažiūrėti, bet nesinori veltis į rimtą filmą? Ogi renkiesi pop kiną ir dažniausiai stengiesi pasirinkti bent jau tokį, kuris nebūtų visiško dugno dumblas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Dan Berk ir Robert Olsen režisuotą tragikomediją su trilerio elementais „Piktadariai“ (angl. Villains) (2019). Filmas pasakoja apie degalines apiplėšinėjančią porelę, kuri nori automobiliu nuvykti į Floridą ir susikurti padorų gyvenimą. Bet ar tai įmanoma, kai viskas pradedama nuo apiplėšinėjimo ir narkotikų?

Filmas tampa įdomus, kai po degalinės apiplėšimo jiedu sustoja miške, nes staiga baigėsi degalai ir jų kelionė, rodos, irgi pasibaigė. Jie negali grįžti atgal į degalinę, nes jų lauktų policija, negali vykti toliau, nes neturi degalų. Maža pasirinkimo, tačiau porelė pastebi, jog tarp miškų yra įsikūręs prabangus namas, kurį nusprendžia apiplėšti, tačiau labai nustemba, kai rūsyje aptinka žmogų... Žodžiu, toliau filmas nejuda iš vietos, nes visas trileris su nukvakusiais psichopatais ir jaunaisiais narkomanais vyks name praktiškai iki pat pabaigos.

Prisimenate „Bukas ir bukesnis“ porelę? Galima sakyti, kad čia filme kažkas panašaus, nes pagrindiniai veikėjai labai buki, ypač vyrukas, kuris net nepažiūri, ar automobilyje yra degalų... Dar kvailesni dalykai vyksta pačiame name, kai nusikaltėliai tampa kitų nusikaltėlių aukomis, o viskas filme pateikiama tarsi žiūrėtume smurto beprotišką istoriją su juodosios komedijos prieskoniais, vadinasi, šou. Kai to imasi daryti Tarantinas, abejonių nekyla, jog jo kuriami buki veikėjai yra vykę, išrutulioti iš komikso pasaulio ir aštriai įdomūs, nenuspėjami, tačiau „Piktadariuose“, nors ir bandoma naudoti tarantiniškuosius elementus, viskas atrodo ganėtinai prėskai. Gal dėl to, kad siužetas nuspėjamas, biudžetas ganėtinai mažas, o veikėjai beveik neindividualizuojami, be asmeninės istorijos. Išskirčiau šlykščiąją ir gerai pavykusią sceną su iš liežuvio ištrauktu auskaru, kuriuo niekšeliui pavyksta atrakinti antrankius. Kita piktadarių porelė itin nusibodusio braižo: impotentas pastabusis vyrukas ir lėlę tarsi kūdikį sūpuojanti sekso ištroškusi moterėlė. Geriau nesugalvosi, margi veikėjai kaip pats pasaulis, tačiau jie šabloniniai, matytos problemos ir pakrikusio charakterio rėmai iš kitų trilerių ir siaubo filmų, tad filmas, nors ir stengiasi pramušti dienos šviesą, idėjų įdomesnių kaip ir įdomesnio scenarijaus visgi neturi, todėl filmas lieka absoliuti vidutinybė, kurią po pusmečio daugelis pamiršime.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela