Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji našlė" / "Black Widow"

 Sveiki,

 

Kas gali supaisyti visus Marvel Studio serijos filmus? Tikriausiai tik tikri šios serijos gerbėjai ir užkietėję komiksų bei fantastinių veiksmo filmų gerbėjai. Nesu tas didysis seklys, kuris suvoktų visus šios studijos serijos dalis, atskiras ir besijungiančias į vieną „Keršytojų“ pasaulį, tačiau kaskart pažiūrėjęs Marvel serijos filmą lieku nustebintas to filmo didingumu, ambicijomis, specialiaisiais efektais, išvystyta istorija ir paliktomis emocijomis. 24-asis Marvel studijos filmas tapo „Juodoji našlė“ (angl. Black Widow) (2021), kurį režisavo režisierė Cate Shortland, o pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas Scarlett Johansson. Kiek supratau, į šį vaidmenį taikėsi Emily Blunt ir tikriausiai būtų gavusi vaidmenį, jeigu nebūtų įsipareigojusi kitiems projektams.

 

Taigi „Juodoji našlė“ pasakoja vienos iš „Keršytojų“ grupės super didvyrių, kuri taip ir vadinama Juodąja našle, o iš tikrųjų ji Nataša Romanoff. Filmas, kaip jau įprasta, kai Marvel skiria vienam šio sugalvoto pasaulio veikėjui, pradeda nuo pačios vaikystės ir baigiasi kokiu nors itin didingu ir labai svarbiu personažui įvykiu. Mažajai Natašai po antpuolio pavyksta su sese, mama ir tėvu pabėgti nuo ginkluoto išpuolio, tačiau netrukus jas atskiria nuo tėvų ir uždaro į sunkių kovinių apmokymų bazę. Galiausiai po daugel metų susitikusios seserys išsiaiškina, kad jomis manipuliuojama, kaip ir kitomis bazėse apmokytomis kovinėmis žudikėmis, nes joms įmontuojamos susinaikinimo ir paklusnumo programos, todėl seserys skuba jas išgelbėti, bet po daugel metų joms vėl teks susidurti su tariamais tėvais...

 

Iš tikrųjų paskutinis Marvel serijos filmas, kurį buvau matęs, atrodo, buvo „Juodasis feniksas“ ir jis man atrodė kur kas negyvesnis, o „Juodoji našlė“, kaip ir Tarantino filme „Nužudyti Bilą“, pagrindinė herojė, tiksliau pagrindinės herojės, nes Flonrece Pugh sukurtas Juodosios našlės sesers vaidmuo taip pat labai įspūdingai gyvas, atrodo žmogiškesnis serijos variantas. Nežinau kodėl, bet gal dėl to, kad veikėjos iš tikrųjų neturi itin kokių nors super galių, tik išlavintus kovos elementus ir stiprų kūną bei žmogišką troškimą turėti šeimą. Man šis filmas iš šios serijos kažkaip labiausiai virpa dėl žmogiškųjų faktorių ir čia mažiau to tokio ceremoniškumo, nors esama ir jo. Veikėjai kalba literatūriniais komikso lygio sakiniais, bando šmaikštauti, išsisuka iš bet kokių, regis, neįmanomų situacijų. Bet juk kitaip būti ir negali, nes juk tai Marvel pasaulis su savo dėsniais, dialogais ir logika. Kažkodėl kai kurie siužeto elementai man labai priminė serialą „Žudant Ievą“ (Killing Eve), bet visumoje tai ištirpsta, todėl atrodo, kad Juodoji našlė, nepaisant visko, yra labiausiai žmogiškas jausminiu pagrindu sukurtas serijos filmas. Bet ar geriausias ir įdomiausias? Sunku pasakyti, tačiau faktas, kad darbo įdėta daug ir jis ne prasčiausias.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Santuokos istorija" / "Marriage Story"

Sveiki,

Tęsiant po „Oskaro“ nakties filmus, nominuotus šiems apdovanojimams, manau, pribrendo laikas Noah Baumbach dramai „Santuokos istorija“ (angl. Marriage Story) (2019). Apie griūvančią susigyvenusios ir vaiką turinčios amerikietiškos poros skaudulius – taip būtų galima įvardyti pagrindinę filmo temą, kuri tampa daugeliui iš mūsų asmeninio gyvenimo atspindžiu, priminimu apie kadais patirtas ar dabar patiriamas sunkias, kartais kone neįmanomas skyrybas, kurios traumuoja viską, kas esti aplinkui...

Pasikartosiu, ką sakė jau tikriausiai kiti kino žiūrovai, kad juosta savo nuotaikomis ir scenarijumi šiek tiek primena „Krameris prieš Kramer“ (1979), tik čia turime kur kas labiau, sakyčiau, išgrynintą skyrybų etapų variantą. Pradėkime nuo to, kad filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo emociniu užtaisu: pora vienas apie kitą pasakoja iš gerosios perspektyvos, kitaip sakant, gelbsti terapijoje savo santuoką, bet netrukus paaiškėja, kad jiems nepavyks. Galiausiai išaiškėja ir pagrindinė priežastis, kodėl pora skiriasi: vyras, gyvenantis su šeima Niujorke, neatsižvelgia į žmonos troškimą persikelti į Los Andželą, todėl skaudžiai pamini jos asmeninius siekius. Karjera ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, tai, kas iš esmės nuolat yra gvildenama poroje, kas ims pirmenybę, kas aukosis dėl kito, atsisakydamas savosios svajonės...

Netrunka filme žiūrovas abejoti, ar tiek daug pozityvių dalykų turinti pora, įskaitant ir nuostabius vyro ir jo uošvių santykius, verta aukoti santuoką dėl vienos svarios priežasties, kai jie realiai gyvenimiškose situacijose atrodo gana harmoninga pora. Galiausiai teisinė sistema pasitarnauja abiejų piktžaizdėms išsidraskyti, kuo stipriau susirieti ir turtų bei vaiko globos dalyboms, kurios bet kada galėjusios nutrūkti, bet dėl paleisto teisminio proceso, kaip tik pakursto viską paspartinti. Apsunkinančios aplinkybės, advokatų argumentai, situacijų užaštrinimas juos įklampina į sistemiškai agresyvų siautulį, kad kartais atrodo, jog pora tapo net ne savo problemų įkaitais, bet būtent skyrybų sistemos žaisliukais: brangūs advokatai, juodinimas, persekiojimas, bejėgystė atsitraukti... Man asmeniškai tai dviejų standartų filmas, labai pagaviai pavykęs, kuris pasakoja apie besiskiriančios poros emocinį destruktyvų lauką bei kaip tuo destruktyviu lauku manipuliuoja teisėsauga ir advokatų luomas – nenuoširdumo tiek, kad vežk viską ratais!

Labai patiko dialogai! Tokie literatūriški, tačiau nepraradę šnekamosios kalbos tikrumo, emocionalumo. Bandoma kuo natūraliau išlaviruoti situacijose ir tai padeda puikūs aktoriai. Scarlett Johansson tai yra vienas geriausių jos vaidmenų kine. Laura Dern, kuri pelnė antraplanės „Oskarą“, irgi visa žibėjo šarmingai, įtikinamas buvo ir Adam Driver. Sudėtingos įtampos scenos pilnos širdį veriančių emocijų, labai atpažįstamų, autentiškų. Vienas iš tokių minusų būtų kai kurių scenų absurdiškas nenatūralumas, pavyzdžiui, kaip Čarliui įteikiamas teismo raštas dėl skyrybų. Tas kuriozinis atvejis, kuris neįtikina, nes komedijos elementai kiek perspausti, kaip perspausta toji scena, kai psichologė ateina pas Čarlį į išnuomotą butą, kai jis su sūnumi turi jai pasirodyti labai adekvatūs ir Čarlis vaikiškai persipjauna sau ranką – kam visas tas dirbtinis įtampos farsas? Man kiek persūdyta, reikėjo laviruoti labiau natūralistiniu subtiliu būdu.

Nepaisant šito, filmas vienas geriausių „Oskaro“ lovyje. Jeigu nestebina „Parazito“ sėkmė, tai „Santuokos istorija“, kuri turi gerą emocinį užtaisą, atrodo, kiek pastumtas reikalas į antrą planą. Be jokios abejonės filmas tarp populiariųjų yra atradimas ir perliukas, kuris pabaigoje, kai veikėja Nikolė užriša batą savo buvusiam vyrui, o žiūrovas suvokia, kad jų santuoka iš tikrųjų pasuka skirtingais keliais, nepaisant jokių prisirišimų, nuoskaudų ir užgyventų kartu įpročių, tada iš tikrųjų net man, kuris nepamena, kada paskutinįkart iš tikrųjų graudinosi žiūrėdamas filmą, išrieda kelios gailios ašaros: velnias, gyvenimas toks gražus, kai skauda.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zuikis Džodžo" / "Jojo Rabbit"

Sveiki,

Režisierius Taika Waititi be jokios abejonės yra mano vienas mėgstamiausių komedijos žanrų kūrėjų, kurio trečiasis man matytas darbas „Zuikis Džodžo“ (angl. Jojo Rabbit) (2019) tapo savo tema man kiek netikėtu ir netgi vietomis priminė gerąją graikų kilmės režisierių Yorgos Lanthimos filmus, kuris nesibodi ironizuoti, šaipytis iš tam tikrų istorinių ir socialinių sisteminių idėjų. Režisierius, išgarsėjęs filmu „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tapo tikra komedijos sensacija, kuris sulipdė dokumentikos braižą su absoliučiu absurdiškumu ir išgavo netikėtą „kino prieskonį“. Šįkart jo naujasis darbas – tai ironiškas žvilgsnis į nacizmą, Hitlerio kultą ir Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, pasijuokti iš Antrojo pasaulinio karo labai pavojingas žingsnis. Manau, Lietuvoje sukurtas panašaus turinio lietuviškas filmas sukeltų masinę isteriją, nes mes vis dar gyvenama „ant plikos žaizdos“ ir mus labai lengva manipuliuoti istorinėmis nuoskaudomis ir didvyrių lentomis. Visgi pasaulis kiek kitoks nei Lietuva ir toks režisierius kaip Taika Waititi, nors ir smarkiai rizikuodamas, visgi gana saugiai išlaviravo nacizmo, antisemitizmo temą komedijos rėmuose. Iš tikrųjų, kad ir kokia komedija vietomis atrodytų absurdiška, jos paskirtis gana aiški: pateikti nesąmoningus, absurdiškus tam tikrus istorinius (ir dar kai kur esamus) žmonių įsitikinimus dėl rasinių pranašumų. Apskritai filme per vaiko pasaulėlį yra išjuokiamos Antrojo pasaulinio karo ir masinis žydų naikinimo priežastys.

Vienas žaviausių dalykų filme, kad šiaip jau Hitleris, turintis tradicinius ir visuomenėje nusistovėjusius griežto charakterio standartus – griežtas tonas, iškalbingumas, ūseliai po nosimi ir t. t. – vaiko vaizduotėje jis tampa nematomu draugu, savotiška idealo siekiamybe, kuris, kaip galite įspėti, pamažu praranda prasmę, nes karas sunaikina visus teisingo ir neteisingo pasaulio įsitikinimus.

Manau, tai pats nejuokingiausias T. Waititi filmas dėl tam tikrų išties liūdnų momentų, kaip antai Džodžo motinos likimas arba žydaitės slėpynės sienoje, kai iš tikrųjų mes vis dar gyvename Anos Frank dienoraščio liudijimais. Iš kitos pusės filmas unikalus dėl naujo požiūrio, atspalvio į tuos istorinius įvykius. Kai prieš daugiau nei 20 metų pasaulis išvydo italų juosta „Gyvenimas yra gražus“ – visi buvo šokiruoti. Neseniai bandžiau pažiūrėti tą filmą ir jis per 20 metų man atrodo toks nustekentas, nebeįdomus ir emociškai iškvėpęs, kad staiga „Zuikis Džodžo“ man taip „prilipo“ dėl savo novatoriškos žaidybinio ir kiek juokingai absurdiško pateikimo, kad likau maloniai ir vėl nustebintas. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergų balius" / "Rough Night"

Sveiki, 

Taigi dar vienas filmas apie pamerges ir jų nuotykius bei besaikį kvailumą „Mergų balius“ (angl. Rough Night) (2017). Tiesą sakant, mėgtu tokius filmus kaip „Sunokusios pamergės“ ir kitos kvailų situacijų komedijas, nes jie puikiai „susiėda“ prieš miegą ir yra neblogas vaistas blogai nuotaikai. Deja, „Mergų balius“ negali pasigirti nei kažin kokiu įdomiu scenarijumi ar netikėtomis situacijomis, nes apie nepavykusius mergvakarius, „numirusį“ striptizo šokėją, alkoholį bei kokainą tikrai yra sukurta ne viena panaši komedija, bene labiausiai panašus, sakyčiau, yra filmas „Senmergės“.

Žinoma, filmą galima kaltinti pigumu ir paviršutiniškumu, tačiau nereikia kažko ir tikėtis, nes savo misiją filmas atlieka – linksmina žiūrovą. Kadangi daug tokių filmų vis dėlto nežiūriu, tai „Mergų balius“ man žiūrėjosi gan linksmai ir tikrai juokiausi iš to paviršutiniškumo ir neįtikėtinų situacijų. Tiesą sakant, kai kurių dalykų ir juokelių net nesupratau. Ypač to vaikino, kuris prisipirko sauskelnių ir sėdo į mašiną – kurių galų gerti tuos energetinius gėrimus ir šlapintis į pampersus, jeigu greitai galėjo užsukti į bet kurią degalinės WC? Dėl juoko? Nelabai vykęs juokelis. 

Tikriausiai šiame filme labiausiai erzinantis dalykas buvo ne paviršutiniškumas, kiek nuspėjamas scenarijus, ypač kriminalinė scenarijaus dalis pernelyg banali, tačiau visumoje filmas bent jau man suteikė džiaugsmo, dėl ko parašysiu visgi didesnį nei gali atrodyti filmo įvertinimą. Jeigu reiktų rinktis, visgi kino teatre šį filmą aplenkčiau, tačiau jaukiai pažiūrėti ant kušetės prieš miegą tinka idealiai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šlovė Cezariui!" / "Hail, Ceasar!"

Sveiki, 

Visgi tai tikra tiesa. Niekaip negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!) (2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis tiek žiūriu Coenų filmus?

Receptas labai paprastas – viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios, pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau. 

Pramoginio kino žanre norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą, prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant, didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs, nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela