Filmas: "Substancija" / "The Substance"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Koks mokslinės fantastikos filmas pastaruoju metu įsiminė? Tikrai kad prancūzų režisierės Coralie Fargeat naujausias darbas „Substancija“ (angl. The Substance) (2024), kurį pastaruoju metu aptarinėjo ne tik užsienis, bet ir Lietuvos kino teatro žiūrovai. Nors nieko nesu matęs, ką sugeba ši režisierė, tačiau po šio filmo jau nusimačiau kelis jos darbus, kad galėčiau kaip nors pratęsti vakarykščius seanso potyrius, nes filmas „Substancija“, bent jau man, ketina būti vienas įsimintiniausių siaubo filmų šiais metais.

 

Tikriausiai daug kas dar prisimena XIX amžiaus pabaigoje išleistą Oscaro Wildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, kada bijodamas pasenti jaunuolis renkasi prakeiksmą ir susikeičia senėjimu su savo atvaizdu, kurį nutapo talentingasis dailininkas. Jau anuomet grožis buvo suvokiamas, kad priklauso jaunystės kultui. Jaunas, stangrus ir švytintis kūnas tampa patraukliu masėms, vėliau XX amžiaus antroje pusėje tai taps tiesiog mados ir grožio industrijos preke. Šiandien turime tai, ką turime. Mums „ančiukų lūpų“ savininkės aiškina, kaip jos gerai jaučiasi, kai prisipumpuoja chemikalų į kūną, kaip nuostabiai jos jaučiasi išsibadavusios, kad tik tas liemuo būtų nors kiek į vapsvos panašus ir kokį stresą kelia, kai kas nors negerai su išvaizda. Nors, atrodo, kad krūtų didinimo manija jau mūsų amžiuje praėjo, tačiau plastinių operacijų nemažėja, dar baisiau, kad tie žmonės labai matomi televizijoje, jie kviečia neretai kaip pajuokos objektai, tačiau mažiau funkcionuojančioms smegenims jos transliuoja grožio standartus.

 

Pagrindinė veikėja – aerobikos trenerė Elizabeta, kuri jau ne vieną dešimtmetį veda sportinius užsiėmimus, tačiau vieną dieną ji atleidžiama, nes prodiuseris nusprendė, kad ji tiesiog paseno. Aišku, filme viskas labai hiperbolizuota, ją atleidžia be jokio dėkingumo už atiduotus metus televizijoje, išspiria lauk. Elizabeta norėdama susigrąžinti jaunystę, kad vėl galėtų vesti laidą, mėgautis populiarumu, spindėti – žodžiu, jaustis reikalinga ir mylima, nusprendžia susileisti keisto skysčio į kūną, kad atjaunėtų. Net neįsivaizduodama, kur ji veliasi, pagaliau ji tampa žmogumi drugiu, kuris geba kaip iš lėliukės prisikelti jaunu ir geidžiamu žmogumi. Kaip ir Dorianas Grėjus, taip ir Elizabeta turi susimokėti labai faustišką kainą. Labiausiai stebino faktas, kad Elezibeta absoliučiai pasiryžusi mirti, bet žūtbūt eksperimentuoti su jai nežinoma organizacija, galiausiai grožis šiame filme tampa bjaurasties seserimi. Čia kaip D. Lyncho filme „Drambliažmogis“ (1980), neatitikus viešųjų standartų žmogus paverčiamas monstru, jis niekinamas už tai, kad keičiasi ir sensta.

 

Nuostabiai ekspresyvi režisūra! Dinamiški, intensyvūs kadrai kuria įtampą, o hiperbolizacija ir perspaustos situacijos karikatūriškas visuomenės ir individo susipriešinimo grimasas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė seniai gerame filme bematyta Demi Moore, galima sakyti, pranoko save tik dėl to, kad jai išties labai nuskilo dalyvauti šiame puikiame kino projekte. Puikus ir jos partnerės aktorės  Margaret Qualley pasirodymas. Nors žaidžiama filme grožio klišėmis, tačiau šiuo atveju klišės tampa ir tam tikra kritikos instrumentuote. Kaip galima greitai įtikėti, jog turi taikstytis dėl šlovės ir pripažinimo su jaunystės rinkos standartais. Elezibeta iš dalies pernelyg tipinė, ji visomis išgalėmis neevoliucionuoja, nebando kovoti prieš standartus, priešingai – pameta galvą dėl išlikimo ir prisitaikymo prie rinkos. Prisiminiau lenkų filmą „Prakaituok!“ (2020), kuriame pasirinkta kitokia perspektyva – graži visuomenės nuomonės formuotoja tiesiog mirtinai išvargsta, kol priima sprendimą, jog viso šito jai nebereikia...

 

Taip, filme „Substancija“ nemažai bjaurasties, tačiau argi tai neatspindi grožio industrijos ir individo psichologinės sumaišties, galų gale nematomos (bet visiems žinomos) liūdnosios šios pramonės pusės? Pabaiga labai makabriška. Perpjauta pabaisa visus aptaško nesibaigiančia kraujo čiurkšle, visi išsimaudo trokštamo ir laikino grožio ritualinėje aukojimo ceremonijoje. Aišku, ši scena jau su realybe nieko bendra nebeturi, viskas jau iš mokslinės fantastikos perauga į simbolinę reikšmę teikiančią karikatūrines išnašas, bet vėlgi paradoksaliai genialiai, nes kas gi yra visuomenėje grožio standartai – karikatūriniai sureikšminti modeliai, kurie greitai pakeičiami kitais. Nepaprastai išraiškingas ir pavykęs filmas, kuriam esu labai neabejingas, nes jis paraleliai atspindi daug (po)industrinio žmogaus dvasinį devalvacijos pasaulį. Ačiū dievui, kad ne visų.

P. S. Iš dalies filmas savo įtampa, pabaisiškais virsmais primena genialųjį filmą „Juodoji gulbė“ (2010). Jeigu anas patiko, patiks ir šitas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergų balius" / "Rough Night"

Sveiki, 

Taigi dar vienas filmas apie pamerges ir jų nuotykius bei besaikį kvailumą „Mergų balius“ (angl. Rough Night) (2017). Tiesą sakant, mėgtu tokius filmus kaip „Sunokusios pamergės“ ir kitos kvailų situacijų komedijas, nes jie puikiai „susiėda“ prieš miegą ir yra neblogas vaistas blogai nuotaikai. Deja, „Mergų balius“ negali pasigirti nei kažin kokiu įdomiu scenarijumi ar netikėtomis situacijomis, nes apie nepavykusius mergvakarius, „numirusį“ striptizo šokėją, alkoholį bei kokainą tikrai yra sukurta ne viena panaši komedija, bene labiausiai panašus, sakyčiau, yra filmas „Senmergės“.

Žinoma, filmą galima kaltinti pigumu ir paviršutiniškumu, tačiau nereikia kažko ir tikėtis, nes savo misiją filmas atlieka – linksmina žiūrovą. Kadangi daug tokių filmų vis dėlto nežiūriu, tai „Mergų balius“ man žiūrėjosi gan linksmai ir tikrai juokiausi iš to paviršutiniškumo ir neįtikėtinų situacijų. Tiesą sakant, kai kurių dalykų ir juokelių net nesupratau. Ypač to vaikino, kuris prisipirko sauskelnių ir sėdo į mašiną – kurių galų gerti tuos energetinius gėrimus ir šlapintis į pampersus, jeigu greitai galėjo užsukti į bet kurią degalinės WC? Dėl juoko? Nelabai vykęs juokelis. 

Tikriausiai šiame filme labiausiai erzinantis dalykas buvo ne paviršutiniškumas, kiek nuspėjamas scenarijus, ypač kriminalinė scenarijaus dalis pernelyg banali, tačiau visumoje filmas bent jau man suteikė džiaugsmo, dėl ko parašysiu visgi didesnį nei gali atrodyti filmo įvertinimą. Jeigu reiktų rinktis, visgi kino teatre šį filmą aplenkčiau, tačiau jaukiai pažiūrėti ant kušetės prieš miegą tinka idealiai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklis" / "Ghost"

Sveiki,

Grįžtu vis prie senų gerų filmų peržiūros ir šįkart smarkiai rekomenduotas filmas „Vaiduoklis“ (angl. Ghost) (1990), nominuotas keliems „Oskarams“, iš jų aktorė Whoopi Golberg pelnė kaip geriausia antro plano aktorė. Tiesą sakant, net nežinojau, kaip šį filmą reiktų pažiūrėjus vertinti, nes jame tokia žanrų sintezė, kad tapo dėl to beveik vien komedija. Žinoma, iš pradžių vystoma drama, vėliau atsiranda mistiniai elementai, komedijos žiupsneliai, o gale ir visas trileris.

Sunku įvardyti, ar būtent dėl žanrų makalynės, ar dėl perdėtų mano lūkesčių prieš peržiūrą, man filmas pasirodė vidutinybė. Tiesą sakant, nelabai supratau, už ką W. Golberg gavo „Oskarą“. Žinoma, jos šis vaidmuo šarmingas, pakankamai įdomus, bet, dievaži, niekuo per daug neišskirtinis ir mažai kuo skiriasi nuo tos pačios „Netikros vienuolės“, kurioji ji atliko pagrindinį vaidmenį. Demi Moore visą filmą atrodė kaip berniokiška lesbietė, o tiedu draugai, kurių santykiai perdėm tokie idiliški, kad buvo jų draugystė nuspėjama po penkių minučių – vilkas kąs į koją. Žodžiu, scenarijus lyg ir geras, bet kažkaip nepajutau filmo dvasios, nors vietomis ir buvo įdomu. Labiausiai erzino nuspėjama veiksmų grandinė, kuri mažai kuo intrigavo, lyg žiūrėčiau vidutinišką devinto dešimtmečio filmą, „iškeptą“ pagal vieną ir tą patį receptą.

Ir visgi, filmas turi savo žiūrovą, auditoriją, žinomus aktorius, tačiau iki labai gero filmo man toloka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labai geros mergaitės" / "Very Good Girls"

Sveiki,

Jau prieš kelis metus žinojau, kad nufilmuota kino juosta „Labai geros mergaitės“ (angl. Very Good Girls) (2013), kurį taip troškau pamatyti dėl pagrindinių jaunųjų aktorių, tačiau filmas nekomercinis, todėl jo išleidimas užtruko, o apie atėjimą į Lietuvos didžiuosius kino teatrus negalėjo būti nė kalbos. Visgi šį filmą pamačiau, bet prieš tai pamatęs, kokie prasti kritikų vertinimai, buvau šiek tiek nusivylęs, bet tai neatbaidė pažiūrėti juostos.

O filmas nėra jau toks blogas, kokį vaizduoja kino kritikai. Aišku, jis truputį užvilkintas, nes neaptikau jame nieko naujo temos atžvilgiu, tiesiog tai paprastutė drama apie dvi jaunas amžinas drauges, kurios sumano prarasti nekaltybę, vienos miršta tėvas, kita gailisi, o vienas vaikinas jas abi pakaitomis kaip bandeles tempiasi į lovą... Filmas išties „nieko įspūdingo“. Viskas išlaikyta labai vidutiniame lygmenyje, tiek režisūra, tiek scenarijus, tiek aktorių vaidyba. Ir visgi filmą buvo be proto įdomu žiūrėti dėl Dakotos Fanning ir Elizabeth Olsen, kurios abi sukūrė kad ir vidutinius vaidmenis, bet vis tiek tai yra joms dar vienas didelis šuolis į geresnio filmo tramplyną. 

Filmas visgi daugiau dėmesio skiria Dakotos Fanning personažui Lilei, kuri pamažu iš naivios merginos tampa brandesne ir atsakingesne mergina. Ši aktorė išties stebino, nes tikriausiai tai antras jos filmas po „Pabėgėlių“, kuriame ji nusifilmavo tiek daug intymių scenų. Užaugo Holivudo žvaigždutė. Smagu čia rasti ir E. Olsen, sušmėžavusią Demi Moore ir kitus šiek tiek mažiau žinomus kino aktorius.

Dar vienas filmo privalumas – jis tik pusantros valandos, todėl neprailgo jį žiūrėti. Rekomenduoju kokį neįpareigojantį ramų vakarą prie picos ir arbatos pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 6.1

Anonsas:

Interviu su aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela