Filmas: "Paskutinė šokėja" / "Paskutinis šou" / "The Last Showgirl"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tų režisierių Coppolų tiek daug, kad kaskart reikia lįsti į internetą ir pasižiūrėti, kuris iš jų – senelis, vidurinioji karta ar jau anūkų kūrybinis darbas. Gia Coppola – iš šios kino režisierių itališkosios dinastijos yra trečiosios kartos jau kine sukūrusi ne vieną darbą, tačiau iš jos kraičio kol kas pamačiau tik „Paskutinė šokėja“ (kai kur verčiama „Paskutinis šou“) (angl. The Last Showgirl) (2024), kuriame kiek netikėtame amplua pagrindinį vaidmenį sukuria buvusi sekso simbolis ir aktorė Pamela Anderson.

 

Šie metai kažkokie vyresniųjų moterų aktorių sugrįžimai ir įvertinimai, matyt, eidžizmas pasiteisino ir kino industrijoje, todėl vis įdomesnių ir matomų vaidmenų sukuria vyresnės aktorės. Tiesa, sukurdavo jos ir anksčiau, tik gal ne tiek buvo iškeliamos ir įvertinamos prestižiniais įvertinimais kaip, pvz., šiemet Demi Moore. Pamela Anderson už „Paskutinę šokėją“ taip pat gavo svarių savo karjeroje kino nominacijų ir pati teigė, kad tokio rimto vaidmens laukė visą savo gyvenimą, nes iki tol ji atlikdavo arba kvailų, arba hiperseksualizuotų blondinių vaidmenis.

 

Istorija pasakojama iš Las Vegaso, nuodėmių miesto, kur dirba P. Anderson sukurta veikėja Šelė viename iš pramogų kazino imperijų, kur kas vakarą vyksta seksualūs šokio pasirodymai (kažkodėl kostiumai man priminė plunksnuotas buvusias Ryčio Cicino šokėjas). Pasaulis keičiasi ir šios klasika tapusios šokėjos tampa nebereikalingos, laikomos atgyvenomis, o jas keičia nauji savininkai ir jų norai perteikti komiškai gašlius pasirodymus, kurie neturi nieko bendra su Šelės morale. Gavusi žinią Šelė sunkiai grumiasi su tuo, kad 30 metų atidavė šiems pasirodymams, paaukojo gražiausias motinystės akimirkas, o dabar tiesiog viską teks pradėti nuo nulio, negalės pasiimti net kostiumo, kuriuos tiek metų dėvėjo pasirodymo metu.

 

Filmas gana slogus, jis apie amžizmą ir pokyčius šou versle: senos ir nebepatrauklios šokėjos virsta pigiomis kokteilių padavėjomis alkoholikėmis kaip Anetė (aktorė James Lee Curtis), nesukūrusios šeimos. Šelė sulaukia savo dukters kaltinamų už tai, kad ji paaukojo jųdviejų motinos ir dukters ryšį naktiniams pasirodymams, todėl jautriajai Šelei atrodo, kad ji darė nepakankamai. Aplinkiniai taip pat meta užuominas, kad ji paaukojo savo gyvenimą tuštiems pasirodymams, pramogų verslui užuot išties ką nors gyvenime sukūrusi teisingo ir savito. Šelė skaudžiai kremtasi ir negali priimti fakto, kad jos būvimas scenoje, kur ji tiek metų taip gerai jautėsi, iš tikrųjų buvo tuščios iliuzijos, o jos būvimas pamainomas kur kas jaunesnių šokėjų...

 

Išties Pamelai Anderson, sakyčiau, teko sudėtingas vidinių pastangų reikalaujantis vaidmuo ir, manau, jai pavyko. Jos sukurta trapioji Šelė įkūnija daugelį pramogų versle dirbančių senstelėjusių moterų sunkumus ir nelengvus pasirinkimus. Kiek žmogus yra atidavęs dėl svajonės ir kaip gyvenimas šito neįvertina? Jautriai perteiktas Šelės vaidmuo netgi jaunam žiūrovui leidžia susimąstyti, kaip veikia darbo rinka ir asmeniniai lūkesčiai. Slogi socialinė aplinka, sutrūkinėję šeiminiai ryšiai, žlunganti idilė išties supurto filme vaizduojamas moteris, bet pabaiga viltinga, nes po gyvenimiškos turbulencijos ateina reikalingi pokyčiai ir nauji suvokimai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sielų kolekcionierius" / "Longlegs"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu žiūrėjau tuos filmus, kuriuos žiūri visi. Kol ateis Scanoramos festivalis, reikia kaip nors pasižiūrėti ir visuotinai madingus filmus ir vienas iš jų – „Sielų kolekcionierius“ (angl. Longlegs) (2024), kuris sulaukė daug atsiliepimų. Vėlgi: vieniems patiko, kitiems nelabai, bet kino kritikai, rašydami recenzijas, filmą visgi kėlė į aukštumas, pabrėždami jo scenarijų, Nicolo Cage pasirodymą ir, žinoma, akcentavo įtaigaus siaubo perteikimo elementus, bet kaip pasirodė man?

 

Filmas man iš tikrųjų jau po 10-15 minučių pasėjo didelių abejonių. Ilga ir nekonstruktyvi įžanga lyg ir žadėjo, kad filmas bus nestandartinis ir ne iš tų, kur viskas aišku nuo A iki Z, bet tai buvo apgaulinga. Galiausiai iki pusės filmo tapo aišku, kad žiūri kažkokį gerokai pervertintą eilinį siaubeką su puikiąja jaunosios kartos aktore Maika Monroe. Pastaroji, nors ir vaidina panašaus sukirpimo filmuose, bet man ji labai puikiai žiūrisi, aš ją visada prisimenu, tačiau vienkryptis žanras duoda savo – ne visada pataikysi „ant gero“ kino projekto.

 

Istorija pasakoja apie detektyvę, kuri turi komplikuotus santykius su kuoktelėjusia religinga motina. Galiausiai ji pradeda spręsti Longlegs bylą ir visai be didelio streso išsprendžia ir iškoduoja slaptus raštus, nubraižo kalendorinius mirčių algoritmus ir pati įsivelia į Longlegs prakeiksmų istoriją. Visais kitais atžvilgiais filmas lyg ir su tokia istorija galėtų išeiti neblogas, tačiau šis tapo kančia ir tragedija. Dabar kodėl?

 

Visų pirma, filmas šaltas, negyvas, nelogiškas ir vietomis norėjosi netgi prasukti. Maikos Monroe veikėja absoliučiai ledinė, bespalvė, neįdomi lėtapėdė, o jos istorija priminė naujausios „Kerės“ ekranizaciją – motina vaikšto skersakiuodama ir žvairuodama nuo apsėdimo, o įžvalgioji detektyvė, kuri naktimis bibliotekoje permano visas sudėtingus struktūras nė neįspitrija motinos beprotybės ir apsėdimo? Camon! Pagrindinė veikėja tokia suspausta į struktūruotą ir daugybę kartų panašiuose filmuose matytą šeimos traumų modelį, kad darėsi silpna, kaip filmo kūrėjai atkartoja filmo scenas kaip iš kokios siaubo kino viduramžių partitūros. Filme pagrindinė veikėja išvis juda ir elgiasi kaip robotas, čia, aišku, viskas turėjo būti dėl to, kad detektyvė labai jau sutraumuota, bet užtat kaip nuobodu visą filmą į ją tokią mankurtę žiūrėti, kad jėzus-tu-marija! Ne, filmas nepatiko, neįtiko ir niekam jo nerekomenduočiau. Įspūdį šiek tiek kėlė tik Nicolo Cage grimas, kuris buvo vienintelis geras dalykas, nes pro jį jo niekaip neįžiūrėsi, nes po kauke galėjo būti bet kas, kad ir Whoopi Golberg amžinai pabėgusi iš vienuolyno, Nikole Kidman ar tas pats Vladimiras Putinas.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Labai geros mergaitės" / "Very Good Girls"

Sveiki,

Jau prieš kelis metus žinojau, kad nufilmuota kino juosta „Labai geros mergaitės“ (angl. Very Good Girls) (2013), kurį taip troškau pamatyti dėl pagrindinių jaunųjų aktorių, tačiau filmas nekomercinis, todėl jo išleidimas užtruko, o apie atėjimą į Lietuvos didžiuosius kino teatrus negalėjo būti nė kalbos. Visgi šį filmą pamačiau, bet prieš tai pamatęs, kokie prasti kritikų vertinimai, buvau šiek tiek nusivylęs, bet tai neatbaidė pažiūrėti juostos.

O filmas nėra jau toks blogas, kokį vaizduoja kino kritikai. Aišku, jis truputį užvilkintas, nes neaptikau jame nieko naujo temos atžvilgiu, tiesiog tai paprastutė drama apie dvi jaunas amžinas drauges, kurios sumano prarasti nekaltybę, vienos miršta tėvas, kita gailisi, o vienas vaikinas jas abi pakaitomis kaip bandeles tempiasi į lovą... Filmas išties „nieko įspūdingo“. Viskas išlaikyta labai vidutiniame lygmenyje, tiek režisūra, tiek scenarijus, tiek aktorių vaidyba. Ir visgi filmą buvo be proto įdomu žiūrėti dėl Dakotos Fanning ir Elizabeth Olsen, kurios abi sukūrė kad ir vidutinius vaidmenis, bet vis tiek tai yra joms dar vienas didelis šuolis į geresnio filmo tramplyną. 

Filmas visgi daugiau dėmesio skiria Dakotos Fanning personažui Lilei, kuri pamažu iš naivios merginos tampa brandesne ir atsakingesne mergina. Ši aktorė išties stebino, nes tikriausiai tai antras jos filmas po „Pabėgėlių“, kuriame ji nusifilmavo tiek daug intymių scenų. Užaugo Holivudo žvaigždutė. Smagu čia rasti ir E. Olsen, sušmėžavusią Demi Moore ir kitus šiek tiek mažiau žinomus kino aktorius.

Dar vienas filmo privalumas – jis tik pusantros valandos, todėl neprailgo jį žiūrėti. Rekomenduoju kokį neįpareigojantį ramų vakarą prie picos ir arbatos pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 6.1

Anonsas:

Interviu su aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela