Filmas: "Sielų kolekcionierius" / "Longlegs"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu žiūrėjau tuos filmus, kuriuos žiūri visi. Kol ateis Scanoramos festivalis, reikia kaip nors pasižiūrėti ir visuotinai madingus filmus ir vienas iš jų – „Sielų kolekcionierius“ (angl. Longlegs) (2024), kuris sulaukė daug atsiliepimų. Vėlgi: vieniems patiko, kitiems nelabai, bet kino kritikai, rašydami recenzijas, filmą visgi kėlė į aukštumas, pabrėždami jo scenarijų, Nicolo Cage pasirodymą ir, žinoma, akcentavo įtaigaus siaubo perteikimo elementus, bet kaip pasirodė man?

 

Filmas man iš tikrųjų jau po 10-15 minučių pasėjo didelių abejonių. Ilga ir nekonstruktyvi įžanga lyg ir žadėjo, kad filmas bus nestandartinis ir ne iš tų, kur viskas aišku nuo A iki Z, bet tai buvo apgaulinga. Galiausiai iki pusės filmo tapo aišku, kad žiūri kažkokį gerokai pervertintą eilinį siaubeką su puikiąja jaunosios kartos aktore Maika Monroe. Pastaroji, nors ir vaidina panašaus sukirpimo filmuose, bet man ji labai puikiai žiūrisi, aš ją visada prisimenu, tačiau vienkryptis žanras duoda savo – ne visada pataikysi „ant gero“ kino projekto.

 

Istorija pasakoja apie detektyvę, kuri turi komplikuotus santykius su kuoktelėjusia religinga motina. Galiausiai ji pradeda spręsti Longlegs bylą ir visai be didelio streso išsprendžia ir iškoduoja slaptus raštus, nubraižo kalendorinius mirčių algoritmus ir pati įsivelia į Longlegs prakeiksmų istoriją. Visais kitais atžvilgiais filmas lyg ir su tokia istorija galėtų išeiti neblogas, tačiau šis tapo kančia ir tragedija. Dabar kodėl?

 

Visų pirma, filmas šaltas, negyvas, nelogiškas ir vietomis norėjosi netgi prasukti. Maikos Monroe veikėja absoliučiai ledinė, bespalvė, neįdomi lėtapėdė, o jos istorija priminė naujausios „Kerės“ ekranizaciją – motina vaikšto skersakiuodama ir žvairuodama nuo apsėdimo, o įžvalgioji detektyvė, kuri naktimis bibliotekoje permano visas sudėtingus struktūras nė neįspitrija motinos beprotybės ir apsėdimo? Camon! Pagrindinė veikėja tokia suspausta į struktūruotą ir daugybę kartų panašiuose filmuose matytą šeimos traumų modelį, kad darėsi silpna, kaip filmo kūrėjai atkartoja filmo scenas kaip iš kokios siaubo kino viduramžių partitūros. Filme pagrindinė veikėja išvis juda ir elgiasi kaip robotas, čia, aišku, viskas turėjo būti dėl to, kad detektyvė labai jau sutraumuota, bet užtat kaip nuobodu visą filmą į ją tokią mankurtę žiūrėti, kad jėzus-tu-marija! Ne, filmas nepatiko, neįtiko ir niekam jo nerekomenduočiau. Įspūdį šiek tiek kėlė tik Nicolo Cage grimas, kuris buvo vienintelis geras dalykas, nes pro jį jo niekaip neįžiūrėsi, nes po kauke galėjo būti bet kas, kad ir Whoopi Golberg amžinai pabėgusi iš vienuolyno, Nikole Kidman ar tas pats Vladimiras Putinas.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Stebėtojas" / "Watcher"

 

Sveiki,

Prieš kelerius mėnesius matytas filmas „Moteris lange“ (2021) paliko ne itin gerą įspūdį, nors pagrindinės aktorės Amy Adams vaidyba ir buvo gera. Sakyčiau, labai panašaus braižo yra ir dar vienas siaubo trileris „Stebėtojas“ (angl. Watcher) (2022), pasakojantis apie jauną porą, atvykusią į Rumunijos sostinę Bukareštą. Džulija – tipinė blondinė amerikietė, o vyras Frencis – rumunų kilmės amerikietis. Džulijai sunku naujame mieste ir bute, ji stengiasi iš pradžių kaip uoli turistė, kuri turi laukti, kol vyras diena iš dienos baigs darbus, pramokti rumunų kalbos. Slampinėdama su rumunų kalbos pamokų įrašais jaučiasi vieniša, bet jai sekasi, nes filme beveik visi rumunai kalba nuostabiai angliškai (beveik visi). Vieną naktį su vyru gatvėje pamato policijos automobilius. Vėliau Džulija sužino, jog ten buvo rasta jauna moteris su nupjauta galva. Toji mintis Džulijai neduoda ramybės, tad iš vienatvės stebėdama pro didžiulį viešbučio langą kitapus gatvėje pastebi, kad ją pačią nuolat stebi sunkiai įžiūrimas vyro siluetas...

Principas labai paprastas. Moteris yra įsitikinusi, kad ją ne tik stebi tas keistuolis, bet persekioja ją visur, kur ji tik eina. Galiausiai Džulija tampa dirgli ir jautri, ji viską papasakoja vyrui, kviečiama policija, tačiau filme viskas pateikiama taip, kaip dažniausiai perteikiama klasikiniuose tokio tipažo filmuose: jauna durnelė svetimoje šalyje patiria atskirtį ir stresą, vienatvę ir neturėjimą ką veikti, todėl prisigalvoja nebūtų dalykų. Svarbiausia, jog filme viskas perteikta per lyties stereotipus, nes tiek vyras, tiek policininkas laiko ją silpnosios lyties atstove, kuri nelabai ką čia supranta, todėl nereikia sureikšminti jos kliedesių. Tiesą sakant, tas įsigalėjęs siaubo trileriuose stereotipas erzina, nors nesu aršus feministas, bet, Dieve brangus, kam amžinai kaišioti tą stereotipinį elgesio modelį, kuris tampa lėkštu trilerio varomuoju lokomotyvu? Moters paranoją vertina vyrai ir dažniausiai nuvertina, o žiūrovui belieka tik vėl galvoti, kokie buki visi tie vyrai, kol nepraliejamas pirmasis kraujas.

Pagrindinė vaidmenį sukūrė šiaip jau tokio tipažo filmuose pagarsėjusi jaunosios kartos aktorė Maika Monroe, kuri ne kartą jau atliko bėglės nuo persekiotojo vaidmenį. Prisiminkime novatorišką ir kiek tikrai baugų bei nuo klišių nutolusį jos pasirodymą filme „Jie tave seka“ (2014). „Stebėtojas“ kažkodėl sulaukė ganėtinai neblogų vertinimų, tačiau man iš esmės filmas toks drungnas, susitelkęs į kelių veikėjų tamsias stereotipines istorijas: maniakas už lango, kaimynė striptizo šokėja ir darbais užsivertęs vyras, kuris tik naktimis grįžta su ja pasimylėti bei nuobodžiaujanti ir įsibaiminusi pagrindinė veikėja. Režisūrine prasme filmas nėra pačios prasčiausios prabos, filmo kūrėjai stengiasi išlaikyti įtampą ir retsykiais tikrai neblogai pavyksta, pavyzdžiui, scena metro traukinyje. Visgi koja kiša klišės t. y. siauras ir atpažįstamas siužetas, neįdomūs veikėjų pasauliai, nuspėjami trilerio vingiai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Piktadariai" / "Villains"

 

Sveiki,

Ką daryti, kai norisi ką nors pažiūrėti, bet nesinori veltis į rimtą filmą? Ogi renkiesi pop kiną ir dažniausiai stengiesi pasirinkti bent jau tokį, kuris nebūtų visiško dugno dumblas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Dan Berk ir Robert Olsen režisuotą tragikomediją su trilerio elementais „Piktadariai“ (angl. Villains) (2019). Filmas pasakoja apie degalines apiplėšinėjančią porelę, kuri nori automobiliu nuvykti į Floridą ir susikurti padorų gyvenimą. Bet ar tai įmanoma, kai viskas pradedama nuo apiplėšinėjimo ir narkotikų?

Filmas tampa įdomus, kai po degalinės apiplėšimo jiedu sustoja miške, nes staiga baigėsi degalai ir jų kelionė, rodos, irgi pasibaigė. Jie negali grįžti atgal į degalinę, nes jų lauktų policija, negali vykti toliau, nes neturi degalų. Maža pasirinkimo, tačiau porelė pastebi, jog tarp miškų yra įsikūręs prabangus namas, kurį nusprendžia apiplėšti, tačiau labai nustemba, kai rūsyje aptinka žmogų... Žodžiu, toliau filmas nejuda iš vietos, nes visas trileris su nukvakusiais psichopatais ir jaunaisiais narkomanais vyks name praktiškai iki pat pabaigos.

Prisimenate „Bukas ir bukesnis“ porelę? Galima sakyti, kad čia filme kažkas panašaus, nes pagrindiniai veikėjai labai buki, ypač vyrukas, kuris net nepažiūri, ar automobilyje yra degalų... Dar kvailesni dalykai vyksta pačiame name, kai nusikaltėliai tampa kitų nusikaltėlių aukomis, o viskas filme pateikiama tarsi žiūrėtume smurto beprotišką istoriją su juodosios komedijos prieskoniais, vadinasi, šou. Kai to imasi daryti Tarantinas, abejonių nekyla, jog jo kuriami buki veikėjai yra vykę, išrutulioti iš komikso pasaulio ir aštriai įdomūs, nenuspėjami, tačiau „Piktadariuose“, nors ir bandoma naudoti tarantiniškuosius elementus, viskas atrodo ganėtinai prėskai. Gal dėl to, kad siužetas nuspėjamas, biudžetas ganėtinai mažas, o veikėjai beveik neindividualizuojami, be asmeninės istorijos. Išskirčiau šlykščiąją ir gerai pavykusią sceną su iš liežuvio ištrauktu auskaru, kuriuo niekšeliui pavyksta atrakinti antrankius. Kita piktadarių porelė itin nusibodusio braižo: impotentas pastabusis vyrukas ir lėlę tarsi kūdikį sūpuojanti sekso ištroškusi moterėlė. Geriau nesugalvosi, margi veikėjai kaip pats pasaulis, tačiau jie šabloniniai, matytos problemos ir pakrikusio charakterio rėmai iš kitų trilerių ir siaubo filmų, tad filmas, nors ir stengiasi pramušti dienos šviesą, idėjų įdomesnių kaip ir įdomesnio scenarijaus visgi neturi, todėl filmas lieka absoliuti vidutinybė, kurią po pusmečio daugelis pamiršime.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Greta" / "Greta"

Sveiki,

Tamsiame trileryje „Greta“ (angl. Greta) (2018) režisierius Neil Jordan bando atskleisti beprotišką motinišką instinktą globoti ir mylėti, kai iš tikrųjų moteriai gyvenimas to nesuteikė. Istorijoje pasakojama apie merginą iš Manheteno, kuri metro randa rankinę ir nusprendžia ją grąžinti savininkei, kuri pasirodo tokia miela, kad užsimezga draugystė, kuri netrukus perauga į maniakišką persekiojimą...

Filme pasirodo mano mėgstama prancūzų aktorė Isabelle Hupert ir iškili jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kurios ir tampa pagrindinėmis šio filmo veikėjomis. Vienas retesnių atvejų, kada žiūrėdamas šį iš esmės vidutinišką filmą, nenoriu absoliučiai analizuoti scenarijaus vingių. Viskas daugiau ar mažiau matyta, ar tai būtų siaubo filmas „Mama“, ar tai būtų serialas „Tarnaitės pasakojimas“ – visur apie tą išaukštintą, neišsipildžiusį motinystės poreikį rūpintis ir prižiūrėti. Manau, filme iš esmės pernelyg tai akcentuojama kaip pagrindinė filmo idėja, į antrą planą nugrūdant kur kas spalvingesnius psichopatės pasireiškimo būdus, kuriuos būtų galima panagrinėti ir atskleisti naujomis spalvomis. Bet trileris yra trileris, todėl jame tvyro klišinių veiksmų ir padarinių sistema – slaptame kambariuke kalinamos merginos (o rankinių vaikinai tikriausiai niekada nesistengia sugrąžinti?) ir sadistinės fortepijono ir kepimo pamokos atrodo kaip lokaliai užbaigtas copy paste nuo kitų istorijos idėjų nugvelbtas irisas.

Visgi filmo persekiojimo scenos, kad ir kaip atrodytų sąlygotos ir neįtikinamos, trileryje jos vis vien veikia ir kelia išties nemenką susijaudinimą ir nerimą merginos atžvilgiu. Maniakinis persekiojimas yra vienas iš tų dinamikos faktorių, kas verčia nenuleisti akių ir negalvoti, kada baigsis filmas, tačiau, kai psichopatė klaikiai naiviai apsvaiginusią „dukrelę“ parsitempia namo, darosi jau daugmaž nuobodu, nes jau aišku, kuo visa tai pasibaigs, tad belieka kantriai sulaukti to numatomo finalo.

Filmas, skirtas pramogai, su žiupsneliu psichologinio ir fizinio smurto, į kurį žiūrėdami jaučiame saugumą, kad viskas vyksta filme, o ne mūsų gyvenime. Itin didelės analizės, kas ir kodėl taip elgiasi, ieškoti nereikia, viskas pateikta jau supjaustyta riekėmis, kad žiūrovas begalvodamas nepavargtų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karštos vasaros naktys" / "Hot Summer Nights"

Sveiki,

Tvankiomis ir karštomis vasaros naktimis tikriausiai labai tinka šiemet kino teatruose ką tik pasirodęs filmas „Karštos vasaros naktys“ (angl. Hot Summer Nights) (2018), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka „Vadink mane savo vardu“ ir „Boružėlė“ aktorius-atradimas Timothee Chalamet, paskutiniu metu užverstas įvairiausiais vaidmenų pasiūlymais.

Itin vasariškame filme iš esmės pasakojama apie jaunuolį, kuris po tėvo mirties išsiunčiamas pas tetą ir ten prasideda jo pati geriausia ir kartu pavojingiausia gyvenime vasarą: jis įsimyli pavojingą merginą, pardavinėja žolę ir kartu jaučiasi laisvut laisvutėlis. Filmas rekonstruoja 1990-ųjų amerikietišką provincijos vasarą. Kartais būna, kada laikmečio rekonstrukcija tampa kine tokia sodri ir prikimšta ženklų, kad atrodo kaip kičas, šįkart viskas pateikta natūraliai, nieko nehiperbolizuojant. Smagaus dešimto dešimtmečio pradžia, muzika, atributika ir pagrindinis herojus, bandantis pritapti prie savo kartos žmonių.

Filmas apskritai atmosferinis, juo reikia mėgautis nesitikint daug iš paties siužeto. Tai kartu asociacijų ir atminties sužadinimo filmas tikriausiai labiau suprantamas patiems amerikiečiams, nes mes, lietuviai, gyvenome tuo laiku visai kitoje planetoje, tad toji realybė labiau atpažįstama tik iš to laikotarpio filmų dvasios. Visgi „Karštos vasaros naktys“ turi savito parako, istorija įdomi, dokumentali pasakojimo maniera su nuotraukomis ir statistika geba absorbuoti žinias apie to meto JAV. Vaidyba irgi atrodo įsimenama, tačiau priekaištų šįkart turėčiau pačiam siužetui. Atrodė pernelyg blankus tas kriminalinis nuotykis, atnešęs neištaisomus padarinius. Slenkant filmui prie pabaigos, jis siužetiškai užsivilkina, įkrenta į pasakojimo duobę, kuriai pritrūksta ir intrigos, ir netikėtumo, tad galima per jį pasidaryti gaivinamųjų gėrimų.

Visgi visumoje filmas išties neprastas. Įsimenamas dėl tų pačių priežasčių – aktorių, atmosferos ir pasakojimo pobūdžio, tačiau norint kažin kokios dramos, kuri sukrėstų ar labai jaudintų – nesitikėkite, nes tai romusis kinas, kuriame svarbu atsipalaiduoti ir pajusti atmosferą nei patirti įsimenamą nuotykį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svečias" / "The Guest"

Sveiki, skaitytojai, 

Mistiniai trileriai – tai ko reikia rugpjūčio bemiegėms naktims! Vienas toks ir įšoko į mano žiūrimų filmų „traukinį“ – „Svečias“ (angl. The Guest) (2014), kuris pasakoja gana iš pirmo žvilgsnio mažo biudžeto ir pigią istoriją: šeima netenka kario sūnaus ir juos aplankyti ir užuojautą pareikšti atvyksta fronto „draugas“, kuris ima keisti jų gyvenimus. Tobulasis sūnaus draugas ima taip rūpintis šeimos nariams, todėl natūralu, kad kai kuriems ima kilti klausimas, o ko gi jis iš tikrųjų nori?

Tiesą sakant, „Svečio“ stiprioji pusė nėra scenarijus, nes jis nei labai įtemptas, nei painus – tiesiog, regis, režisieriui užteko paprasčiausio scenarijaus, kuris visą filmą laikosi ant to: kas gi iš tikrųjų yra nekviestas svečias ir ar jis turi kokių nors antžmogiškų žudiko galių, kad geba su visais susidoroti? Gal dėl tos nuojautos, kurią gerai pasinaudojo režisierius, pirmoji filmo pusė išties sukelia smalsumą, norą žiūrėti, kur link pakryps pasakojimas, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, kai nuovokioji dukrelė atseka, jog svečias iš tikrųjų jiems meluoja, ima pamažu viskas pernelyg panašėti į jau matytus trilerius su jau numatomu finaliniu akcentu – daug mirčių, susišaudymo ir kraujo.

Iš esmės neblogai trilerio režisūrai trūko – tik painesnio scenarijaus, ypač, kad žiūrovas nenusiviltų finalu, kuris tapo labiausiai nuviliančia filmo dalimi, nes priminė daugelį kitų filmų. Tačiau filme yra ir gerų dalykų, vienas iš jų – aktorius Dan Stevens, visai neseniai „išpuolęs“ iš daugelio aktorių vienodų aktorių būrio ir jau nebe pirmą kartą atsidūręs dėmesio centre. Filmą visgi laikyčiau bendroje sąskaitoje labai vidutinišku.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jis tave seka" / "It Follows"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Jis tave seka“ (angl. It Follows) (2014) tikriausiai tapo tikra šio pasibaigiančio pavasario atradimu. Šiaip jau amerikiečių siaubo trileriai paskutiniu metu gana suvienodėję ir nebeįdomūs, tačiau „Jis tave seka“ tapo kažkokiu gaivalu visame tame panašių filmų katile. „Jis tave seka“ – puikiai įvertintas kino kritikų, tačiau Lietuvos žiūrovai, kurie irgi laukė šio filmo, kažkaip ne itin gerai pasitiko. Gal dėl savo novatoriškos tradicijos tęstinumo, gal dėl kai kurių kitų niuansų, kai kurie šį filmą atmetė, o filmas man labai patiko.

Na, iš pradžių primena 9-10 dešimtmečio siaubo trilerių braižą, pasikliaunama vėl senąja gerąja vaizdavimo priemone – švariu operatoriaus darbu be visokių išmaniųjų, apsaugos kamerų filmavimų. Filmas sugrąžiną tradicinę įtampą, garso takelis, vaidyba, nuojauta vėl sužadina baimę. Filmas išties vykęs. Pradžia gana šokiruoja dėl savo neapibrėžtumo, žmonės laksto išsigandę ir nežinia nuo ko, o galiausiai parodomi mirę – kas, kur, kaip, kada? Šis pavojaus neapibrėžtumas akimirkai man asocijavosi su A. Tarkovskio „Stalkeriu“, tačiau „Jie tave seka“ toli gražu nesiekia nei gelmės, nei poetiškos. Intriga išlaikoma iki pat pabaigos.

Labai patiko Rūtą Meilutytę primenanti aktorė Maika Monroe. Pati mintis, kad mirtis perduodama lytiniu būdu kine lyg ir nėra nauja, tačiau kaip gera, kad senos ir primištos idėjos nesikartoja kasmet, o naujai transformuojamos ir pateikiamos gana įdomiai. Šiaip išties man, kaip visada laukiančiam iš kino kažko naujo ir įdomaus (ypač iš siaubo, trilerių) ir kitų pramoginių žanrų, šis filmas padarė nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela