Filmas: "Greta" / "Greta"

Sveiki,

Tamsiame trileryje „Greta“ (angl. Greta) (2018) režisierius Neil Jordan bando atskleisti beprotišką motinišką instinktą globoti ir mylėti, kai iš tikrųjų moteriai gyvenimas to nesuteikė. Istorijoje pasakojama apie merginą iš Manheteno, kuri metro randa rankinę ir nusprendžia ją grąžinti savininkei, kuri pasirodo tokia miela, kad užsimezga draugystė, kuri netrukus perauga į maniakišką persekiojimą...

Filme pasirodo mano mėgstama prancūzų aktorė Isabelle Hupert ir iškili jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kurios ir tampa pagrindinėmis šio filmo veikėjomis. Vienas retesnių atvejų, kada žiūrėdamas šį iš esmės vidutinišką filmą, nenoriu absoliučiai analizuoti scenarijaus vingių. Viskas daugiau ar mažiau matyta, ar tai būtų siaubo filmas „Mama“, ar tai būtų serialas „Tarnaitės pasakojimas“ – visur apie tą išaukštintą, neišsipildžiusį motinystės poreikį rūpintis ir prižiūrėti. Manau, filme iš esmės pernelyg tai akcentuojama kaip pagrindinė filmo idėja, į antrą planą nugrūdant kur kas spalvingesnius psichopatės pasireiškimo būdus, kuriuos būtų galima panagrinėti ir atskleisti naujomis spalvomis. Bet trileris yra trileris, todėl jame tvyro klišinių veiksmų ir padarinių sistema – slaptame kambariuke kalinamos merginos (o rankinių vaikinai tikriausiai niekada nesistengia sugrąžinti?) ir sadistinės fortepijono ir kepimo pamokos atrodo kaip lokaliai užbaigtas copy paste nuo kitų istorijos idėjų nugvelbtas irisas.

Visgi filmo persekiojimo scenos, kad ir kaip atrodytų sąlygotos ir neįtikinamos, trileryje jos vis vien veikia ir kelia išties nemenką susijaudinimą ir nerimą merginos atžvilgiu. Maniakinis persekiojimas yra vienas iš tų dinamikos faktorių, kas verčia nenuleisti akių ir negalvoti, kada baigsis filmas, tačiau, kai psichopatė klaikiai naiviai apsvaiginusią „dukrelę“ parsitempia namo, darosi jau daugmaž nuobodu, nes jau aišku, kuo visa tai pasibaigs, tad belieka kantriai sulaukti to numatomo finalo.

Filmas, skirtas pramogai, su žiupsneliu psichologinio ir fizinio smurto, į kurį žiūrėdami jaučiame saugumą, kad viskas vyksta filme, o ne mūsų gyvenime. Itin didelės analizės, kas ir kodėl taip elgiasi, ieškoti nereikia, viskas pateikta jau supjaustyta riekėmis, kad žiūrovas begalvodamas nepavargtų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios dvasios" / "High Spirits"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas airių režisieriaus Neil Jordan ankstyvojo periodo darbų „Pašėlusios dvasios“ (angl. High Spirits) (1988), kurį, pasirodo, vaikystėje taip pat teko matyti. Šį filmą, kai kas gali laikyti perlu, kai kas tiesiog vidutiniška komedija. Man asmeniškai šio filmo esmė glūdi pačiame pavadinime – tiesiog filmas, kuriame gyvena dvasios, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Filmas kuo puikiausiai tinka „prieš švenčių“, kai ištisai rodomi, kad ir tie patys „Adamsų šeimynėlė“ ar „Fokus Pokus“, „Mirtis jai tinka“, „Istvuko raganos“ – helovyniniai nuotaikingi filmai, kurie skirti praktiškai visai šeimai.

„Pašėlusios dvasios“ turi tai, kas labai pavyksta Neil Jordan, kaip ir tame pačiame jo režisuotame „Interviu su vampyru“ ar „Bizantija“ – atmosfera! Kaip aš mėgstu senų pilių ir vaiduoklių atmosferą, tai šiame filme jos tikrai netrūksta! Tiesa, komedijos atžvilgiu filmas kai kada pasidarydavo lėkštokas ir pernelyg suplokštėjęs, bet visumoje išlaikė savo dvasią ir chemiją, kuri būdinga tokiems šventiniams devinto dešimtmečio filmams.

Neblogai atpažįstami vaikystės aktoriai – Steve Guttenberg, Daryl Hannah, Liam Neeson vėl leido prisiminti šių aktorių įvairiausius vaidmenis. O šiaip filmas smagus, nuotaikingas, smarkiai teatralizuotas ir, kaip bepažiūrėsite, skirtas absoliučiai pramogai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žiaurus žaidimas" / "The Crying Game"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti „Interviu su vampyru“ airių režisieriaus Neil Jordan filmą „Žiaurus žaidimas“ (angl. The Crying Game) (1992). Tiesą sakant, režisierius imasi pačių įvairiausių žanrų ir daug dalykų jam pasiseka, bet vienas iš geriausių dalykų, kas jam pavyksta dramose – „permesti“ tvarkingai ir organiškai sutvarkytą scenarijaus mintį. Sako, kažkada filmas daug ką šokiravęs, pelnęs nemažai apdovanojimų, tačiau sužiūrėjau taip ramiai, lyg žiūrėčiau kone meditacinį filmą, nors su meditaciniu kiniu, neapsirikite, filmas nieko bendro neturi.

Iš tikrųjų man labiau patiko pirmoji filmo pusė, kai sugaunamas škotų ekstremistų juodaodis jankis po trijų parų nužudomas. Tylus mirtininko ir pagrobėjo dialogas stikliniame šiltnamyje kėlė išties nostalgiją seniems ir geriems psichologiniams filmams, o kai priėjo pasakojimas apie skorpiono prigimtį, tada kažkas mano smegenyse sukunkuliavo ir pagaliau suvokiau, kad gilioje vaikystėje su dėde esu šį filmą visgi žiūrėjęs. Filmas plėtoja politinį spektrą ir seksualumo tendencijas. Tikriausiai daug ką būtent ir šokiravo LGBT tema, kai pasirodo mergina beesanti vaikinu. Tiesą sakant, nė kiek nenustebau, matyt, bus sugadinę kur kas aštresni šia tema rodomi filmai. Žinote, kur kas buvo keistesni vyruko ir kirpėjos santykiai, vis mąsčiau, ar vyruko jausmai grįsti atgailavimu, ar tame yra ir kažko tyro ir tikro? Kaip heteroseksualus vyrukas nei iš šio, nei iš to ima ir įsimyli vaikiną-merginą, net nepastebi, kad lankosi seksualinių mažumų bare – tai irgi fantastika! Naivumo ar savotiško noro apgauti žiūrovą? Irgi klausimas. Žodžiu, man šie santykiai iki pabaigos taip ir liko mįsle – kur meilės impulsai, o kur atpirkimo galimybė.

Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, nors jame išties neblogas scenarijus, esama naivių niuansų, bet tas dešimto dešimtmečio pradžios dvasia, garso takelis, scenografija... Viskas kažkaip tikrai pakylėtai atrodė. Būtų išvis nuodėmė nepaminėti, kad Stephen Rea, atlikęs atgailaujančiojo vaidmenį, buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, kaip ir jo porininkas aktorius Jaye Davidson, garsus Holivudo Queer, savo debiutu daug ką anuomet pribloškęs. Manua, filmas daug kam patiks, ypač kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Galite pasiklausyti „The Grying Game“ dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Undinė" / "Ondine"

Sveiki, kino žiūrovai,

Režisierius Neil Jordan, kurį žinau kaip „Bizantija“ ir „Interviu su vampyru“ kūrėją, mane nustebino šiuolaikiška drama „Undinė“ (angl. Ondine) (2009), kuri mus nukelia į gana šiaurietišką, atokią ir šiukščią Airijos uostą ir pasakoja keistą istoriją apie tinkle įsipainiojusią merginą.

Iš pradžių taip ir neaišku, kaip ši istorija bus rutuliojama. Ar čia iš tikrųjų švystels fantastiniai motyvai, ar čia režisierius sumaniai rezga kažkokį trilerį. Neįtikėtinai gera filmo atmosfera, siužetas! Bet iš vis labiausiai patiko subtili, kartais netgi naivi, iki skausmo neįtikėtina, bet ir kartu labai įtikinama metaforika. Šitaip įdomiai susieti pasakos, mito, legendos apie undines ir „selfes“ istoriją su kriminalinio pobūdžio istorija. Labai patiko ir vienišo alkoholiko gyvenimo istorija, jo begalinis švelnumas sunkiai sergančiai dukrelei, visa ta uostamiesčio atmosfera, lyg po uostą vaikščiotų kažkas pardavęs sielą, nebetikėdamas viltimi ir geresniu gyvenimu.

Kažkaip manęs visai netrikdė ir neerzino retkarčiais demonstruojamas naivumas, kai personažas nepatiki mergina, mąstosi esant ją kaip savo vaizduotės sukurtą vaizdinį, nors visi realybės parametrai sako, kad visa tai tikra, bet smegenys aptrauktos lengendomis ir mitais. Žodžiu, įdomus realybės ir postrealybės lipdinys, pasakojimo maniera, kuri šiam režisieriui neįtikėtinai pavyko. Šiaip nemėgstu šaltų šiaurietiškų kino juostų, bet šis labai patiko, dar ilgai po seanso galvojau apie filmą. Paveikė.

Patiko ir pagrindiniai aktoriai. Jau nešneku apie airių aktorių Colin Farrell, jis visuose filmuose turi kažką magiško. Šįkart labai įdomi man buvo lenkų kilmės aktorė Alicija Bachleda, kuri sukūrė rumunės undinės vaidmenį. Ši aktorė nėra labai žinoma, bet be jokios abejonės tai jos ryškiausias blykstelėjimas kine.

Šiaip rekomenduoju keistokų dramų mėgėjams ir kino gurmanams. Yra kuo pasidžiaugti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bizantija" / "Byzantium"

Sveiki, 

Tikriausiai daugelis iš jūsų laukė ir tebelaukia filmo „Bizantija“ (Byzantium) (2013), kuris sulaukė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nemažo susidomėjimo, kadangi šią juostą režisavo „Interviu su vampyru“ (1994) režisierius Neil Jordan. Taigi, ir vėl apie vampyrus! Regis, ši tema ir resursai niekada neišsisems! Visgi daugelis į „Bizantiją“ žiūri pretenzingai ir nemano, jog tai geras filmas, bet nebūčiau linkęs taip greit nuteisti, juolab, kad savu laiku kritikai taip pat liaupsėmis nežarstė „Interviu su vampyru“, o šiandien šis filmas pavirtęs tikra klasika.

„Bizantija“ buvo viena laukiamiausių juostų šiemet ir šiek tiek baugino tokie prastoki arba vidutiniai atsiliepimai. Ši kino juosta, mano galva, tai šiek tiek blaivesnis žvilgsnis į vampyrus, vampyrizmą ir apskritai į viską, kas su iltimis, nuslopinant ir prigesinant romantiškumo ir nusaldintus „Saulėlydžio“ sagos padarinius bei serialų nuskalautus muilo burbulus. Visgi „Bizantijos“ scenarijus nepamiršta, kad amžinybė yra sunki, o gyventi nuolat, besikraustant iš vienos vietos į kitą, slegia net nemirtingas būtybes. Nemirtingumas čia vis dar suvokiamas kaip prakeiksmas, atskirtis nuo žmonių, subtiliai balansuoja tarp kitoniškumo ir žmogiškumo. Tokios dvi herojės motina Klara ir dukra Eleonora keliauja iš miesto į miestą, siurbdamos gyvųjų kraują, dažniausiai kaip kokios sanitarės, gerdamos senųjų ir merdėjančių kraują. Per 200 metų klajonių tarp motinos ir dukters užmezga sudėtingus ir glaudžius santykius, tačiau jos nuolat turi bėgti ir slėptis. Čia ne tie vampyrai, kurie demonstruoja iltis, visa ko simbolis ir ženklas yra staiga užaugantis ir susitraukiantis nykščio nagas, kuris prakerta gyslą. Čia vampyrai nėra nemirtingi, neturi kažkokių specialiųjų galių užvaldyti žvilgsniu, judėti labai greitai ar kažkaip kitaip, nebijo česnakų ar kryžių, saulės spindulių, tik negali užeiti į vidų, jei jie nepakviesti. Tai lengvesnis vampyro portretas, tik ar jis įdomesnis? Praktiškai jos nieko nesiskiria nuo paprastų žmonių.

Pats filmo užpildymas buvo įdomus, niūrios spalvos, vėsus šiaurietiškas klimatas, „Bizantijos“ viešbutis, paslaptinga sala, kurioje paaukojama siela už gyvenimą ir tikrai, rodos, negalima klysti, viskas puikiai ir sodriai sudėliota, tačiau pati jausena visgi ne tokia gera kaip legendinio filmo „Interviu su vampyru“, kuri buvo kur kas efektyvesnė, labiau dvasingesnė, labiau atsižvelgta į laikotarpį. Būtent senesniam filmui dvasingą atmosferą padėjo sukurti 17 amžiaus atmosfera, o „Bizantija“ daugiau kalba apie šiuos laikus, todėl to tiršto žvakių mirksėjimo, paslaptingumo tamsoje, tamsiosios vampyrų pusės pritrūko, pernelyg mažai dėmesio buvo skirta motinos ir dukters suvampyrėjimo genezei, nes būtent toji šeimynėlės praeitis labiausiai ir jaudino.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria merginų duetas Saoirse Ronan, kuri paskutiniu metu karaliauja kino salėse ir Lietuvos neaplenkia nė vienas jos filmas bei Gemma Arterton, kurią dar galime prisiminti iš „Jonuko ir Grytutės: Raganų medžiotojų“ pasisekusio filmo. Na, daugelis giria Gemmą dėl jos seksualumo. Taip, jos vaidmuo buvo dėkingas, jis kur kas laisvesnis, juk ji prieš 200 metų buvo viešnamio prostitutė, todėl lėbauti ir į viską žiūrėti paprasčiau yra linkusi, nors nemanau, kad S. Ronan personažas prastesnis, jis netgi sudėtingesnis ir ne dėl to, kad ji pasakoja visą istoriją, bet dėl savo stagnacijos, laiko bėgimo nuovargio ir simpatijų sutiktam mirtingajam. Ji nesidžiaugia, atrodo, iš vidaus amžinai sudužusi ir net per 200 metų nesusitaikiusi su savo nauja prigimtimi, o tai perteikti nėra jau taip ir lengva. Manau, kad abi aktorės čia susitvarkė ypač efektyviai! 

„Bizantija“, nors ir sumenkintas filmas, man jis labai patiko. Žiūrėjau vidurnaktį ir mane apėmė keistas amžinybės ilgesio jausmas, toks, kokį dažniau sukelia gera perskaityta knyga ar pamatytas filmas. Gal filmo norėjosi stipresnio, kad jis visiškai užvaldytų mintis, bet išėjo vis tiek neblogas kūrinys, gal vietomis buvo tuštokas, bet daugelis scenų, ypatingai kalbant apie 18 amžių, man pasirodė dvasingos, įdomios ir paslaptingos. Rekomenduoju fantastinių filmų mėgėjams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela