Filmas: "Deganti Misisipė" / "Mississipi Burning"

Sveiki,

Atrodo, kad 1962 metai tai dar ne taip ir seniai, tačiau netgi tuo laikotarpiu pietinėse JAV valstijose klostėsi itin sunki juodaodžių integracija į lygiateisišką visuomenę. Užkietėję pietiečiai kaip  įmanydami engė ir net persekiojo juodaodžius, prasikalsdami įstatymams. „Deganti Misisipė“ (angl. Mississippe Burning) (1988) yra paremtas realiais įvykusiais įvykiais vietos apylinkėse apie tris nušautus jaunuolius, kuriuos nužudė vietos šerifo mafija.

Iš esmės filmas primena kitus juodaodžių ir net vergovės filmus. Ryškiausiai tikriausiai būtų prieš kelerius metus matytas filmas „Selma“ (2014). Daugybę nominacijų ir apdovanojimų pelniusi „Deganti Misisipė“ yra, manyčiau, labiau detektyvinio braižo istorinis filmas, kuris tik iš dalies apčiuopia tuokart įsisenėjusias nuo vergovės panaikinimo laikų juodaodžių teisių problemas. Kitą vertus šio filmo scenarijus puikus, ir puiki jo realizacija. O koks jaunutis atrodo čia aktorius Willem Defoe ir dukart „Oskaro“ laimėtoja Frances McDormand! Visgi negalėjau piktintis absoliučiai iš konteksto ir logikos iškritusia scena, kai patyręs FTB pareigūnas galiausiai išgauna iš moters prisipažinimą, kur paslėptas kūnas, net neparūpinęs jai apsaugos, skuodžia į pergalę ir šlovę, o žmona sumušama iki sąmonės netekimo. Koks policininkas liudytojai neparūpins apsaugos? Filme yra, gal dėl efektingumo, gal dėl to, kad iš tikrųjų taip vyko 1962-aisiais, keletas tokių keistų logikos ir veiksmų iš FTB pareigūnų neatitikimo.

Visgi filmas lėtas, detektyvinio stiliaus, su žiaurumo kontekstais, kur moralė ir siauraprotiški rasistiniai įsitikinimai, dangstomi Biblijos eilutėmis ir kreivomis nacistiniais šypsniais. Ką galima galvoti per filmą apie to meto pietiečius civilius gyventojus? Kad jie nieko nesiskiria nuo Hitlerio pasekėjų, nes idėjos tokios pats. Filmas emociškai paveikus, įdomus iki paskutinės minutės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis "Paradiso" kino teatras" / "Nuovo cinema Paradiso"

Sveiki,

Italų režisierius Giussepe Tornatore tikriausiai nustebino ne vieną pasaulyje, sukurdamas daug ką abstulbinusį kino filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (ital. Nuovo Cinema Paradiso) (1988). Tiesą sakant, šio režisieriaus mačiau filmą ne vieną ir galiu pasakyti, kad jis turi savitą braižą ir matymą kine. Tiesa, jo filmas „Malena“ (2000) manęs nė kiek nesužavėjo, tačiau „Geriausias pasiūlymas“ (2013) išties mane prikaustė savo paslaptingumu.

Daugelis man rekomendavo ir kone primygtinai reikalavo pažiūrėti „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“. Ką gi, daugiau atidėlioti nebegalėjau. Tiesą sakant, net suabejojau, ar žiūriu teisingą kiną, turiu galvoje, tas, kuris man patinka. Bendrai filmas nepadarė didelio įspūdžio ir net suabejojau, ar kartais nežiūriu preciziškai nusaldintos beskonybės. Neatsitiktinai pradėjau nuo neigiamo vertinimo, nes filmas milžiniškas – apima beveik tris valandas, tačiau kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau keitėsi mano nuostata ir jausmai. Tiesą sakant, filmas karkasinis, jis neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Žinoma, išskyrus istorinį kontekstą. Personažai absoliučiai neįtikina – jie tarsi Volto Disnėjaus braižo: vienkrypčiai, charakteriai taip pat vienplaniai, preciziškai naivūs, jei dori – tai iki begalybės, jeigu nedori – tai totaliai. Filmas absoliučiai nepasiūlo evoliucionuojančio įdomaus veikėjo, na, gal kiek įdomesnis mažylis Salvatorė, tačiau jo paauglystės periodas absoliučiai primena paauglių „Romeo ir Džiuljetą“ – nusaldinta ir paprasta istorija, iš kurių žiūrovas jau kadais išaugęs. Kyla natūralus klausimas, jeigu čia viskas šiame filme jau taip blogai, tai kurių galų jį žiūrėti?

Dėl gerų dalykų! Režisieriui visgi po filmo pavyko sukelti nostalgiją ir susižavėjimą, jog gyvenimas visgi yra gražus. Trys vieno žmogaus gyvenimo atkarpos papasakotos skirtingais polėkiais, perkeliant senųjų filmų elementus, kurias jaunasis Salvatorė žiūrėdavo vaikystėje ir paauglystėje. Apskritai filme labai grakščia linija konstruojami nostalgijos ir susižavėjimo verti laikai, kai kinas iš tikrųjų kėlė daug emocijų, kai sudirginti žiūrovą tereikėjo paprasto romantinio bučinio. Labiausiai filme žavi tai, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas, kuris visada bėgo šalia kino meno, pats tapo savaime atsikartojančiu kinu. Ne veltui pasakymas: gyvenime kaip kine. Manau, vienas didžiausių šio režisieriaus užmačių šiame filme buvo sukurti tikėjimą kinu pačiame kine ir kiek priminė režisieriaus Bernardo Bertolucci nuostabų filmą „Svajotojai“ (2003), tačiau šis ne toks erotiškas, priešingai – šviesus filmas, verčiantis patikėti gyvenimo stebuklais. Rekomenduoju gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonvabalių kapas" / "Grave of the Fireflies" / "Hotaru no haka"

Sveiki, skaitytojai,

Kai kas nors praneša, kad koks nors filmas yra „šedevras“, suglumstu ir imu abejoti: dar pažiūrėsime! Japonų animacinių filmų industrija jau seniai garsėja savo kokybiškais animaciniais filmais. Isao Takahata pagal garsų tuo pačiu pavadinimu apsakymą „Jonvabalių kapas“ (angl. Grave of the Fireflies) (1988) sukūrė vieną geriausių, kaip teigia kai kurie šaltiniai, animacinių filmų per visą žmonijos istoriją. Kas būtų, jeigu „Šindlerio sąrašas“ taip pat būtų animacinis, ar jis sukeltų tokius pat jausmus, kaip ir vaidybinis filmas? Šiuo atveju kuo puikiausiai galite pasitikrinti žiūrėdami „Jonvabalių kapą“.

Rimta animacija apie rimtus reikalus – Antrasis pasaulinis karas ir kasdien bombarduojama Japonija, milijonai žmonių ties bado slenksčiu, išskirtos šeimos, deginami lavonai duobėse ir visas karo grožis bei liūdesys, kurio sūkuryje atsiduria tėvų netekę brolis ir sesuo. Jų vasara pas tetą ir atokiuose žemių angaruose tampa žiūrovą jaudinančiais įvykiais. Begalinis skurdas ir menki džiaugsmai, kurie tampa vaikų, bandančių išgyventi karą ir suaugusiųjų abejingumą. Įtariu, kad apsakymas taip pat nepaprastai geras, kaip ir animacinis filmas. Čia nerasite banalybių, mėginimų rimtomis temomis papokštauti, todėl filmą galimą lyg ir iš dalies kaltinti pernelyg pesimistiniu ir liūdnu, tačiau tai tik pliusas! Lėta įvykių tėkmė, daug dėmesio skiriama istoriniam kontekstui ir vaikų psichologijai, kad tiesiog filmas jaudina taip, tarsi jis būtų ne animacinis, o kažin koks geras vaidybinis filmas.

Rimto kino mėgėjai netūrėtų praleisti šios juostos, net jeigu apskritai esate nusistatę prieš Azijos produkciją ir animaciją. Kažkaip graži ši istorija, o kam patinka gražus liūdesys – tas patirs neapsakomą malonumą, laidojant jonvabalių gyvenimus. Graži laikinumo simbolika – jonvabalių grožis ir jų trumpas gyvenimas lyg ir suponuoja, kodėl tokie maži ir gražūs vaikai turi nugyventi kažkur tyruose ir virš galvų kariaujamus politikų karus? 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios dvasios" / "High Spirits"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas airių režisieriaus Neil Jordan ankstyvojo periodo darbų „Pašėlusios dvasios“ (angl. High Spirits) (1988), kurį, pasirodo, vaikystėje taip pat teko matyti. Šį filmą, kai kas gali laikyti perlu, kai kas tiesiog vidutiniška komedija. Man asmeniškai šio filmo esmė glūdi pačiame pavadinime – tiesiog filmas, kuriame gyvena dvasios, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Filmas kuo puikiausiai tinka „prieš švenčių“, kai ištisai rodomi, kad ir tie patys „Adamsų šeimynėlė“ ar „Fokus Pokus“, „Mirtis jai tinka“, „Istvuko raganos“ – helovyniniai nuotaikingi filmai, kurie skirti praktiškai visai šeimai.

„Pašėlusios dvasios“ turi tai, kas labai pavyksta Neil Jordan, kaip ir tame pačiame jo režisuotame „Interviu su vampyru“ ar „Bizantija“ – atmosfera! Kaip aš mėgstu senų pilių ir vaiduoklių atmosferą, tai šiame filme jos tikrai netrūksta! Tiesa, komedijos atžvilgiu filmas kai kada pasidarydavo lėkštokas ir pernelyg suplokštėjęs, bet visumoje išlaikė savo dvasią ir chemiją, kuri būdinga tokiems šventiniams devinto dešimtmečio filmams.

Neblogai atpažįstami vaikystės aktoriai – Steve Guttenberg, Daryl Hannah, Liam Neeson vėl leido prisiminti šių aktorių įvairiausius vaidmenis. O šiaip filmas smagus, nuotaikingas, smarkiai teatralizuotas ir, kaip bepažiūrėsite, skirtas absoliučiai pramogai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lietaus žmogus" / "Rain Man"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai būtų nuodėmė nepamatyti Barry Levinson filmą „Lietaus žmogus“ (angl. Rain Man) (1988), kuris pelnė net keturis „Oskarus“, iš kurių už geriausią metų filmą ir geriausią aktorių – Dustin Hoffman. Ar tai dar nepakankama priežastis pažiūrėti? Daugelio pamėgtas filmas, nuolat įtraukiamas į geriausių filmų topus, iki šiol priverčiančius suklusti net jaunuosius kino maniakus.

Kažin, ar šiandien filmas sulauktų tiek daug dėmesio, kiek anuomet, bet tenka pripažinti, kad filmas išties geras, nors ir keistokas. Tom Cruise sukurtas gobšus personažas Čerlis, nori iš tėvo paveldėtų 3 milijonų ir netrukus sužino, kad juos užrašė „Lietaus žmogui“ t. y. jo broliui, kuris didelį dalį savo gyvenimo praleido klinikoje... Žodžiu, tai dviejų brolių ilga kelionė automobiliu per valstijas, kuriame išryškėja gobšuolio žmogiškoji pusė, kuri kažkada buvo palaužta tėvo nemeilės. 

Lėtas ir rimtas filmas, subrandinta klasika, kuri patiks kino gurmanams. Dėl ko be scenarijaus verta žiūrėti šį filmą? Žinoma, dėl Dustin Hoffman įvertintos vaidybos, išties atskleisti išskirtinius autisto „genijaus“ bruožus, kurie per visą filmą ryškinami iki nervinančio akto, bet žiūrovai linkę dovanoti, kadangi tai neadekvataus žmogaus elgesys. Ne ką prasčiau vaidina ir Tom Cruise, kantrybės ir gobšumo taurė skyla per pusę ir jo dvilypį charakterį persveria šviesioji charakterio pusė. Žinoma, šiek tiek nuvylė pabaiga, lyg kokioje pasakoje, viskas išteisinta ir aišku iki grynumo, galgi net nuspėjama pagal receptą, bet visumoje filmas tikrai geras ir vertas kieto žiūrovo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela