Filmas: "Martinas Idenas" / "Martin Eden"

Sveiki, skaitytojai ir Kino pavasario gerbėjai,

Vienas iš šio festivalio pagrindinių filmų yra italų režisieriaus Pietro Marcello, lietuviams žiūrovams anksčiau žinomas iš filmo „Graži ir paprasta“ (2015) pristato naujausią savo darbą „Martinas Idenas“ (ital. Martin Eden) (2019), kuris besąs garsiojo britų rašytojo Jack Londono romano, parašyto XX amžiaus pradžioje, adaptuotas scenarijus ir pritaikytas itališkai kultūrai. Ne kartą romanas „Martinas Edenas“ buvo ekranizuotas, tačiau tokių keistų kultūrinių transformacijų, vargu, ar šioji istorija buvo patyrusi.

Na, italų kinas bando prisikelti iš numirusiųjų ir patys italų režisieriai ir kino gerbėjai pabodo kultivuoti nusmukusio italo kino kokybę. P. Marcello yra laikomas vienas iš tų, kurie italų kiną bando rekonstruoti, jį atnaujinti ir jam, sakyčiau, neblogai sekasi. Prisipažinsiu, kad „Martinas Idenas“ man nepatiko. Ne dėl to, kad filmas yra prastas ar skirtas Pelenėms ir snobams, bet dėl turinio dalykų. Tai istorija apie dar vieną rašytojo kelią vargetų ir turtuolių pasaulyje, pastarojo literatūrinės ambicijos perauga į socialistines agresyvias kalbas. Visa tai įrėminta XX amžiaus kelių dešimtmečių, kartais realiai apčiuopiamų kaip penktojo, kartais jau kaip devintojo dešimtmečio Italiją, tačiau tai tėra aplinkos stilistika, kuri kuria nepastovaus Martino Ideno politinių pažiūrų ir iš esmės jo emocijų bei gyvenimo kokybės virsmą.

XX amžiaus aplinka keri savo stilistiniais sprendimais, mėgaujasi ryškiais ir šaižiais itališkais, prancūziškais garso takeliais, kuria retrospektyvius dokumentinius intarpus, kaip supratau, naudoja ir autentiškus kadrus, ir sukurtus paties režisieriaus. Iš esmės tai primena A. Baricco literatūrinio kūrinio „Novečento“ ekranizavimo triukus, tačiau P. Marcello dar panaudoja savo montaže retrospektyvias auksinio italo kino laikotarpio raiškos priemones: prislopintas spalvas, scenų komponavimo būdus, kadrų mastelį... Tarsi žaidžia tuo, kas jau yra italų kino klasikos elementai, žaidžia rekonstruodamas ir perkurdamas scenarijų ir iš viso to bando išgauti gero seno epinio pasakojimo ilgesį ir stilingai jam tai pavyksta, bet...

Bet koks man tas Martinas Idenas buvo neįdomus! Kiek daug filmų apie politikon nuėjusius talentingus menininkus (prisiminkime Hitlerį, Diego Riverą ir kt.), kuri pasinaudodami savo puikiais retoriniais gabumais iš esmės patys save pražudo. Kodėl Idenas kaip asmenybė neįdomus? Nes jis iš esmės atkartoja daug ekranizacijose matytų XX amžiaus asmenybių šablonų. Jau po 15-20 minučių tampa aišku ir Ideno likimas, nereikia būti labai daug tokio kino mačiusiam, kad suvoktum, jog J. London sukūrė laikmečio asmenybės šabloną, todėl šių dienų kontekste man toks veikėjas kaip Idenas pernelyg nutolęs, karštakošis ir bukai atvaizduotas, kad imčiau juo ir patikėčiau kaip unikaliu veikėju, kuris gali šitaip herojiškai holivudiškai nesusimauti. Visgi šio filmo idėja, kaip supratau, ir nėra perteikti kažin kokį kitokį veikėją ar daryti epochų perversijas, kiek tiesiog žaisti literatūros ir klasikiniais italo kino jungtimis ir išgauti unikalią kino kalbą, kurią gali sukurti tik nepriklausomas kūrėjas. Ką gi, režisieriui tas pavyko. Bet ar pavyko mane paveikti ir sujaudinti? Ne.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis "Paradiso" kino teatras" / "Nuovo cinema Paradiso"

Sveiki,

Italų režisierius Giussepe Tornatore tikriausiai nustebino ne vieną pasaulyje, sukurdamas daug ką abstulbinusį kino filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (ital. Nuovo Cinema Paradiso) (1988). Tiesą sakant, šio režisieriaus mačiau filmą ne vieną ir galiu pasakyti, kad jis turi savitą braižą ir matymą kine. Tiesa, jo filmas „Malena“ (2000) manęs nė kiek nesužavėjo, tačiau „Geriausias pasiūlymas“ (2013) išties mane prikaustė savo paslaptingumu.

Daugelis man rekomendavo ir kone primygtinai reikalavo pažiūrėti „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“. Ką gi, daugiau atidėlioti nebegalėjau. Tiesą sakant, net suabejojau, ar žiūriu teisingą kiną, turiu galvoje, tas, kuris man patinka. Bendrai filmas nepadarė didelio įspūdžio ir net suabejojau, ar kartais nežiūriu preciziškai nusaldintos beskonybės. Neatsitiktinai pradėjau nuo neigiamo vertinimo, nes filmas milžiniškas – apima beveik tris valandas, tačiau kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau keitėsi mano nuostata ir jausmai. Tiesą sakant, filmas karkasinis, jis neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Žinoma, išskyrus istorinį kontekstą. Personažai absoliučiai neįtikina – jie tarsi Volto Disnėjaus braižo: vienkrypčiai, charakteriai taip pat vienplaniai, preciziškai naivūs, jei dori – tai iki begalybės, jeigu nedori – tai totaliai. Filmas absoliučiai nepasiūlo evoliucionuojančio įdomaus veikėjo, na, gal kiek įdomesnis mažylis Salvatorė, tačiau jo paauglystės periodas absoliučiai primena paauglių „Romeo ir Džiuljetą“ – nusaldinta ir paprasta istorija, iš kurių žiūrovas jau kadais išaugęs. Kyla natūralus klausimas, jeigu čia viskas šiame filme jau taip blogai, tai kurių galų jį žiūrėti?

Dėl gerų dalykų! Režisieriui visgi po filmo pavyko sukelti nostalgiją ir susižavėjimą, jog gyvenimas visgi yra gražus. Trys vieno žmogaus gyvenimo atkarpos papasakotos skirtingais polėkiais, perkeliant senųjų filmų elementus, kurias jaunasis Salvatorė žiūrėdavo vaikystėje ir paauglystėje. Apskritai filme labai grakščia linija konstruojami nostalgijos ir susižavėjimo verti laikai, kai kinas iš tikrųjų kėlė daug emocijų, kai sudirginti žiūrovą tereikėjo paprasto romantinio bučinio. Labiausiai filme žavi tai, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas, kuris visada bėgo šalia kino meno, pats tapo savaime atsikartojančiu kinu. Ne veltui pasakymas: gyvenime kaip kine. Manau, vienas didžiausių šio režisieriaus užmačių šiame filme buvo sukurti tikėjimą kinu pačiame kine ir kiek priminė režisieriaus Bernardo Bertolucci nuostabų filmą „Svajotojai“ (2003), tačiau šis ne toks erotiškas, priešingai – šviesus filmas, verčiantis patikėti gyvenimo stebuklais. Rekomenduoju gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija" / "Mary"

Sveiki visi,

Apie Jėzaus ir Magdalietės gyvenimą sukurta begalės pjesių, įvairiausių teatro pastatymų ir filmų, ir kaskart vis bandoma atrasti naujų šios istorijos žiūros taškų ir formų. Panašiai yra ir su Abel Ferrara filmu „Marija“ (angl. Mary) (2005), kuriame jis atskleidžia jau seniau iš „Da Vinčio Kodo“ sensacingai neva atskleistus Marijos ir Petro konkurenciją dėl Jėzaus meilės. Tik šįkart scenarijus eina dviem kryptimis – daugiausiai apie šiuolaikinius laikus, apie filmavimo aikštelėje, kuriant filmą apie Jėzų, kilusius asmeninius dvasinius praregėjimus.

Pagrindinis vaidmuo atiteko visiems puikiai žinomam aktoriui Foster Whitaker‘iui, kuris turi mylimą moterį, kuri tuoj jam pagimdys kūdikį, tačiau lova dalijasi su meiluže ir negana to, jis veda religinės tematikos laidą. Tai veikėjas, kuris blaškosi tarp pasirinkimo dėl tikėjimo, pilnas dvejonių savo gyvenimu ir įsitikinimu. Jis susidomi aktore, kuri po Marijos vaidmens atlikimo pasitraukė ir tvirtina esanti tiesiogiai susijusi su Magdalietės asmenybe... Dvi mistifikuotos siužetinės linijos pateikia labai platų spektrą – nuo purvinos ir manipuliuojančios žiniasklaidos iki Biblijinių misterinių temų. Pasakojimo fabula daugiasluoksnė, o istorijos prasmės siejamos paralelėmis ir analogijomis. Iš vienos pusės dėl to filmas tik įdomesnis ir originalesnis, o iš kitos – filmas pateikia tiek daug klausimų apie savo reikšmes, kad imi klausti ne tai, ką norėjo pasakyti filmo veikėjai, o ką vienokiu ar kitokiu būdu norėjo pasakyti pats režisierius? Filmas tampa gana miglotas, mistifikuotas ir net jam pasibaigus, kyla daug klausimų tiek dėl turinio, tiek jo realizavimo.

Nepasakyčiau, kad tai itin stiprus filmas ar paveikus, tačiau jame scenarijus tampa išties kebliu rebusu, tačiau negalima nuleisti nuo, mano akimis, vienos geriausios prancūzų kino aktorės Juliette Binoche – jie verta šimto nusilenkimo ir tokie mažo biudžeto filmai išties jai tinka, atskleisti savo nevienkryptį personažą. Taigi, filmas ir patiko, ir ne itin sužavėjo, jis tiesiog kitoks, nepataikaujantis neišprususiam žiūrovui, nagrinėjantis tik sau įdomias temas ir nekvaršinantis galvos, kaip save parduoti. Kažkaip, gerai, kad toks kinas yra, tačiau rekomenduočiau „Mariją“ kam nors? Gal prieš tai gerai pagalvočiau kam.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela