Filmas: "Aštuoni kalnai" / "Le otto montagne" / "The Eight Mountains"

 

Sveiki,

 

Lietuvoje gana populiarus italų rašytojas Paolo Cognetti, kurį mėgsta populiariosios literatūros skaitytojai, ieškantys paprastos gyvenimo išminties, lengvo teksto. Tiesa, neskaičiau nei „Aštuoni kalnai“, nei „Vilko laimė“, bet galiu įsivaizduoti, jog jis alternatyva brazilų rašytojo Paulo Coelho literatūros tonui. Jo bestseleris „Aštuoni kalnai“ (ital. Le otto montagne) (2022) tėvynėje tapo tikru hitu, o netrukus knygos ekranizacija susidomėjo ir režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch, filmas tapo Kino pavasario hitu, beveik visi apie jį kalbėjo ir rekomendavo pasižiūrėti dideliame ekrane. Deja, anuomet man nepavyko pamatyti dėl laiko stokos, bet pasižiūrėjau namų sąlygomis.

 

Galiu absoliučiai suprasti, kodėl šį filmą reikia žiūrėti dideliame ekrane. Juk jame rodomi Alpių kainų šlaitai tiesiog pasakiškai užburia. Istorija pasakoja apie du draugus, kurių draugystė užsimezga kalnų provincijoje. Petro ir Bruno čia žaidžia, pešasi, auga. Bruno miestietis berniukas, o Petro vietinis kaimo vaikis, neturintis tinkamo išsilavinimo, tačiau juos vienija ne tik draugystė, bet ir gamta, ūkio darbai. Po daugel metų Bruno grįžta į provinciją ir mato Bruno jau tikrą vyruką, tačiau juodadarbį, taip ir neišlipusį iš kaimiškosios kultūros. Komplikuoti jųdviejų santykiai su tėvais galiausiai suveda juos po Bruno tėvo mirties, kai Petro įtikina drauge atstatyti jo tėvo namuką kalnų pašlaitėje, kur jie kartu vaikystėje praleido laiką. Bruno sutinka ir, atrodo, atšalusiai jųdviejų draugystei, (kaimiškos ir miestietiškos kultūros atskirtys išsilydo) lemta vėlei tapti tvirta.

 

Dabar retai kine ir iš esmės literatūroje pamatysi tokią intymią vyriškos draugystės istoriją. Kliše pamažu tampa LGBTQ linijos, erotizavimas ir panašiai, o „Aštuoni kalnai“ tarsi paneigia visa tai. Tai labai reta, kada du heteroseksualūs vyrukai iš tikrųjų labai jautriai išgyventų gyvenimo etapus, jaustų vienas kitą ir dažniausiai patylomis suprastų, koks pilnas išbandymų, nusivylimų yra kupinas gyvenimas, o išsigelbėjimas ir pabėgimas visada yra tas jų atstatytas kalnų namelis. Filmas nufilmuotas fantastiškai gražioje gamtoje, poetiškai perteikiant bręstančių vyrų santykį su kalnais. Manau, filmas pavyko iš dalies ir filosofinis, nors jame yra tų nudailintų ir neskoningų holivudinių triukų, pvz., tėvo palikti dienoraščiai kalnų viršūnėse, kuriuose lyg sūnaus atsiprašo, o gyvam žodžio negalėjo pratarti dėl užsispyrimo ir nuoskaudų. Bet tai labai filmo siužeto negadina. Manau, filmo kūrėjams pavyko sukurti neskubų filmą, kuriame svarbūs nutylėjimai, tas tikrasis vyriškumas, kuris veriasi ne per socialinius primestus įvaizdžius, mačizmą, kokį matome holivude, o per tą, sakyčiau, lietuviams iš prigimties suprantamą melancholiškumą, savotišką liūdnumą, nes veikėjai būtent ir yra tokie – atskalūnai, vieniši vilkai, gamtos žmonės.

 

Nepasakyčiau, kad filmas labai įmantrus, kad jis sukrečia ar kad jį žūtbūt reikia pamatyti. Man „Aštuoni kalnai“ praslinko kaip kokia meditacija, romi ir lėta dviejų vyrų istorija, nuostabūs gamtos vaizdai ir kažkoks tapatumas, atpažinimas dalies ir savęs, ir savo egzistencinės pajautos, kuriuos galbūt dažnas užslepiame po kasdienybės darbais, kad nereikėtų susigrumti su savo centriniu kalnu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Manau, filmas labai sąžiningas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Martinas Idenas" / "Martin Eden"

Sveiki, skaitytojai ir Kino pavasario gerbėjai,

Vienas iš šio festivalio pagrindinių filmų yra italų režisieriaus Pietro Marcello, lietuviams žiūrovams anksčiau žinomas iš filmo „Graži ir paprasta“ (2015) pristato naujausią savo darbą „Martinas Idenas“ (ital. Martin Eden) (2019), kuris besąs garsiojo britų rašytojo Jack Londono romano, parašyto XX amžiaus pradžioje, adaptuotas scenarijus ir pritaikytas itališkai kultūrai. Ne kartą romanas „Martinas Edenas“ buvo ekranizuotas, tačiau tokių keistų kultūrinių transformacijų, vargu, ar šioji istorija buvo patyrusi.

Na, italų kinas bando prisikelti iš numirusiųjų ir patys italų režisieriai ir kino gerbėjai pabodo kultivuoti nusmukusio italo kino kokybę. P. Marcello yra laikomas vienas iš tų, kurie italų kiną bando rekonstruoti, jį atnaujinti ir jam, sakyčiau, neblogai sekasi. Prisipažinsiu, kad „Martinas Idenas“ man nepatiko. Ne dėl to, kad filmas yra prastas ar skirtas Pelenėms ir snobams, bet dėl turinio dalykų. Tai istorija apie dar vieną rašytojo kelią vargetų ir turtuolių pasaulyje, pastarojo literatūrinės ambicijos perauga į socialistines agresyvias kalbas. Visa tai įrėminta XX amžiaus kelių dešimtmečių, kartais realiai apčiuopiamų kaip penktojo, kartais jau kaip devintojo dešimtmečio Italiją, tačiau tai tėra aplinkos stilistika, kuri kuria nepastovaus Martino Ideno politinių pažiūrų ir iš esmės jo emocijų bei gyvenimo kokybės virsmą.

XX amžiaus aplinka keri savo stilistiniais sprendimais, mėgaujasi ryškiais ir šaižiais itališkais, prancūziškais garso takeliais, kuria retrospektyvius dokumentinius intarpus, kaip supratau, naudoja ir autentiškus kadrus, ir sukurtus paties režisieriaus. Iš esmės tai primena A. Baricco literatūrinio kūrinio „Novečento“ ekranizavimo triukus, tačiau P. Marcello dar panaudoja savo montaže retrospektyvias auksinio italo kino laikotarpio raiškos priemones: prislopintas spalvas, scenų komponavimo būdus, kadrų mastelį... Tarsi žaidžia tuo, kas jau yra italų kino klasikos elementai, žaidžia rekonstruodamas ir perkurdamas scenarijų ir iš viso to bando išgauti gero seno epinio pasakojimo ilgesį ir stilingai jam tai pavyksta, bet...

Bet koks man tas Martinas Idenas buvo neįdomus! Kiek daug filmų apie politikon nuėjusius talentingus menininkus (prisiminkime Hitlerį, Diego Riverą ir kt.), kuri pasinaudodami savo puikiais retoriniais gabumais iš esmės patys save pražudo. Kodėl Idenas kaip asmenybė neįdomus? Nes jis iš esmės atkartoja daug ekranizacijose matytų XX amžiaus asmenybių šablonų. Jau po 15-20 minučių tampa aišku ir Ideno likimas, nereikia būti labai daug tokio kino mačiusiam, kad suvoktum, jog J. London sukūrė laikmečio asmenybės šabloną, todėl šių dienų kontekste man toks veikėjas kaip Idenas pernelyg nutolęs, karštakošis ir bukai atvaizduotas, kad imčiau juo ir patikėčiau kaip unikaliu veikėju, kuris gali šitaip herojiškai holivudiškai nesusimauti. Visgi šio filmo idėja, kaip supratau, ir nėra perteikti kažin kokį kitokį veikėją ar daryti epochų perversijas, kiek tiesiog žaisti literatūros ir klasikiniais italo kino jungtimis ir išgauti unikalią kino kalbą, kurią gali sukurti tik nepriklausomas kūrėjas. Ką gi, režisieriui tas pavyko. Bet ar pavyko mane paveikti ir sujaudinti? Ne.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela