Filmas: "Aštuoni kalnai" / "Le otto montagne" / "The Eight Mountains"

 

Sveiki,

 

Lietuvoje gana populiarus italų rašytojas Paolo Cognetti, kurį mėgsta populiariosios literatūros skaitytojai, ieškantys paprastos gyvenimo išminties, lengvo teksto. Tiesa, neskaičiau nei „Aštuoni kalnai“, nei „Vilko laimė“, bet galiu įsivaizduoti, jog jis alternatyva brazilų rašytojo Paulo Coelho literatūros tonui. Jo bestseleris „Aštuoni kalnai“ (ital. Le otto montagne) (2022) tėvynėje tapo tikru hitu, o netrukus knygos ekranizacija susidomėjo ir režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch, filmas tapo Kino pavasario hitu, beveik visi apie jį kalbėjo ir rekomendavo pasižiūrėti dideliame ekrane. Deja, anuomet man nepavyko pamatyti dėl laiko stokos, bet pasižiūrėjau namų sąlygomis.

 

Galiu absoliučiai suprasti, kodėl šį filmą reikia žiūrėti dideliame ekrane. Juk jame rodomi Alpių kainų šlaitai tiesiog pasakiškai užburia. Istorija pasakoja apie du draugus, kurių draugystė užsimezga kalnų provincijoje. Petro ir Bruno čia žaidžia, pešasi, auga. Bruno miestietis berniukas, o Petro vietinis kaimo vaikis, neturintis tinkamo išsilavinimo, tačiau juos vienija ne tik draugystė, bet ir gamta, ūkio darbai. Po daugel metų Bruno grįžta į provinciją ir mato Bruno jau tikrą vyruką, tačiau juodadarbį, taip ir neišlipusį iš kaimiškosios kultūros. Komplikuoti jųdviejų santykiai su tėvais galiausiai suveda juos po Bruno tėvo mirties, kai Petro įtikina drauge atstatyti jo tėvo namuką kalnų pašlaitėje, kur jie kartu vaikystėje praleido laiką. Bruno sutinka ir, atrodo, atšalusiai jųdviejų draugystei, (kaimiškos ir miestietiškos kultūros atskirtys išsilydo) lemta vėlei tapti tvirta.

 

Dabar retai kine ir iš esmės literatūroje pamatysi tokią intymią vyriškos draugystės istoriją. Kliše pamažu tampa LGBTQ linijos, erotizavimas ir panašiai, o „Aštuoni kalnai“ tarsi paneigia visa tai. Tai labai reta, kada du heteroseksualūs vyrukai iš tikrųjų labai jautriai išgyventų gyvenimo etapus, jaustų vienas kitą ir dažniausiai patylomis suprastų, koks pilnas išbandymų, nusivylimų yra kupinas gyvenimas, o išsigelbėjimas ir pabėgimas visada yra tas jų atstatytas kalnų namelis. Filmas nufilmuotas fantastiškai gražioje gamtoje, poetiškai perteikiant bręstančių vyrų santykį su kalnais. Manau, filmas pavyko iš dalies ir filosofinis, nors jame yra tų nudailintų ir neskoningų holivudinių triukų, pvz., tėvo palikti dienoraščiai kalnų viršūnėse, kuriuose lyg sūnaus atsiprašo, o gyvam žodžio negalėjo pratarti dėl užsispyrimo ir nuoskaudų. Bet tai labai filmo siužeto negadina. Manau, filmo kūrėjams pavyko sukurti neskubų filmą, kuriame svarbūs nutylėjimai, tas tikrasis vyriškumas, kuris veriasi ne per socialinius primestus įvaizdžius, mačizmą, kokį matome holivude, o per tą, sakyčiau, lietuviams iš prigimties suprantamą melancholiškumą, savotišką liūdnumą, nes veikėjai būtent ir yra tokie – atskalūnai, vieniši vilkai, gamtos žmonės.

 

Nepasakyčiau, kad filmas labai įmantrus, kad jis sukrečia ar kad jį žūtbūt reikia pamatyti. Man „Aštuoni kalnai“ praslinko kaip kokia meditacija, romi ir lėta dviejų vyrų istorija, nuostabūs gamtos vaizdai ir kažkoks tapatumas, atpažinimas dalies ir savęs, ir savo egzistencinės pajautos, kuriuos galbūt dažnas užslepiame po kasdienybės darbais, kad nereikėtų susigrumti su savo centriniu kalnu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Manau, filmas labai sąžiningas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražus sūnus" / "Gražus vaikinas" / "Beautiful Boy"

Sveiki,

Ką gi, man Kino pavasaris jau prasidėjo ir pirmasis šiųmetis filmas iš repertuaro, neskaitant sausį matytas kelias „Oskarui“ nominuotas juostas ir po to įtrauktas į festivalį, visgi yra drama apie narkomaną jaunuolį Nikį. Filmas pavadintas simboliškai „Gražus sūnus“ (angl. Beautiful Boy) (2018), kai kas įsigudrino juostą versti „Gražus vaikinas“. Kad nė velnio pagrindinio veikėjo poelgiai ir pomėgiai nėra gražūs. Jis turi mylintį tėvą, su kuriuo kuria artimus ryšius, gali juo pasitikėti, atrodo, ir santykiai su mama pakankamai tvarkingi – jo nesmaugia persistengdama supermamytės vaidmeniu. Jis stos į koledžą, jis turi merginą, bet... Kažkas timpteli, kaip koks likimas ar viduje įsirangęs demonas ir traukia jį nuolat gyventi euforijoje, trokšti atitrūkti nuo realybės, nepaisant sėkmės.

Iš esmės didžiąją filmo dalį pragalvojau: kokio velnio jis į tuos narkotikus lenda, kai viską turi?! Žinojau, kad atsakymo nebus, nes tai tikriausiai visai nesusiję nei su šeimos santykiais, nei su asmenine veikla. Tai tiesiog užprogramuota žmogaus likime. Visgi filmas užuot kvietęs diskutuoti liko labiau toks parodomasis – lėtas, poetiškas, prisodrintas tylios tėviškos kantrios kančios nuolat gelbėti sūnų iš gėdingų situaciją, bet ir vieną dieną tai pasibaigia... Atrodo, tai drama, atrodo, situacija beviltiška, tačiau jos vaizdavimo būdas pasirinktas itin atsargus ir korektiškas, tarsi filmas būtų kurtas „per viduriuką“ – eitų jį pasižiūrėti ir masinio kino žiūrovai, ir gurmanai.

Asmeniškai pritrūko man kitokio režisūrinio braižo, kitokio istorijos niuanso. Pradėkime nuo to, kad ne visada patikėjau nuolankiuoju ir viską suprantančiu tėvu t. y. jo veiksmais suprasti, pateisinti ir išgelbėti sūnų. Tai vienas iš tų retesnių atvejų, kai ne mama gulasi po traukiniu, kad išgyventų atžalą, bet tėvas. Puiki serialo „Biuras“ žvaigždės Steve Carell vaidyba, ką jis darė – tai buvo išties labai geras pasirodymas, tačiau scenarijui turėčiau priekabių: na, nepatikėjau tuo nuolankumu, kuris veikiau kaip holivudinis netiesioginis pamokslavimas, visgi prasimušė pro pačią istoriją ir vertė abejoti veikėjo veiksmais ir santykiais.

Visgi neapleido jausmas, kad čia pernelyg su tais narkotikais užnuodyta ir pati istorija – pasaldinta, pernelyg švelni, netekusi savo probleminio aštrumo, tačiau afišuojanti tą melancholijos skausmą ir tėvų bejėgystę. Tarsi ir būtų teisingų dalykų, bet kartu abejoji režisieriaus pasirinkta perspektyva... Visgi filmą verta pamatyti dėl aktorių dueto vaidybos, įskaitant ir pamėgtą „Vadink mane savo vardu“ jaunosios kartos aktorių T. Chalamet. Taip pat filme nėra viskas perteikta pačiu lėkščiausiu būdu, norima įnešti ir šviesių istorijos momentų, išlaikyti tą gražiojo sūnaus balansą, tačiau mes gi ne kvailiai, ir žinome, kad gyvenime kartais kančia būna kur kas baisesnė, nei šioje istorijoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:7.3

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela