Filmas: "Tornadų medžiotojai" / "Twisters"

 Sveiki,

 

Prisimenu vaikystėje tuos filmus, kai žmonės stengdavosi išgyventi vienokią ar kitokią stichiją, kuri sugriauna miestus ir gyvenimus. Pabaigoje kokia nors pagrindinė šeimynėlė ar įsimylėjėliai apsikabindavo, o mes, žiūrovai, atsikvėpdavome ir braukdavome ašarą, nes, supraskite, tiek daug įtampos ir išgyvenimų... Tie filmai veikdavo stebuklingai, nors, jeigu žiūrėčiau šiandien ką nors iš to laikotarpio, manau, nebeištverčiau tų šablonų ir banalybių, būtų tiesiog gaila laiko. Vienas naujausių panašaus turinio filmų yra „Tornadų medžiotojai“ (angl. Twisters) (2024), kurį režisavo korėjiečių kilmės režisierius Lee Isaac Chung.

 

Labai seniai nemačiau kokio nors filmo apie žmones, besiblaškančius kokioje nors griaunančioje stichijoje. Gali būti, kad sąmoningai vengdavau tokių filmų, nes, kaip žinia, retas kuris gali kalbėdamas apie išgyvenimo istorijas išvengti banalių siužetinių vingių. „Tornadų medžiotojai“ pasakoja apie po Oklahomos lygumas tornadus besivaikančius žmones. Iš vienos pusės – mokslininkų komanda, kuri tiria tuos baisius sūkurius, kuriuos bando pažaboti modernia technika, o iš kitos – seksualus tinklalaidininkas, tornadų kaubojus, kuris filmuoja savo tūkstantiniams sekėjams iš įvykių zonos, kaip jis su komanda smaginasi ekstremaliose situacijose. Žodžiu, šios dvi tarpusavyje konkuruojančios komandos su skirtingais ketinimais galiausiai apsijungia dėl vieno bendro tikslo. Dėmesio centre ne tik tornadai, įtampa dėl rizikos, bet ir mokslininkės Keitės bei narcizo Tailerio konkurencija, flirtas ir simpatija.

 

Žinote, kas šiame filme man nepatiko? Tas dvigubas scenarijus, kad būtinai reikia kokios nors „pasikapojimo“ porelės, būtinai jaunų, kurie seksualiai vienas kitam įžnybtų visokiose situacijose ir kurtųsi vidinis santykių tornadas, deja, nuspėjamas, nuobodus ir matytas daugelyje panašių filmų. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždutė Daisy Edgar-Jones, kurią pastaruoju metu itin mėgstu, ji tiesiog, atrodo, be didesnių pastangų myli kamerą ir į ją smagu žiūrėti. Ji turi kažko, kas prikausto, vietomis ir „Tornadų medžiotojuose“, nors jos vaidmuo ir nėra ypatingas.

 

Filmas įdomus nebent tuo, kad šį bei tą galima sužinoti apie pačius tornadus, o siužetas retsykiais priartėja prie įtampos, kada pradedi nerimauti dėl pagrindinių veikėjų, tačiau kvailiausia tai, jog filmas šabloniškai banalus, nes net žiūrėdamas, kaip beprotiškai jie elgiasi su stichija, esi 100 procentų tikras, kad Keitė ir Taileris, kad ir kas benutiktų, vis tiek išliks gyvi, nes juk... reikia pabaigoje po visų vargų žiūrovams pateikti romantinį susitaikymo bučinį. Tam tikra prasme, filmas balansuoja tarp įdomių dalykų, tačiau skandina žiūrovą iš anksto parengtame saugiame variante, kuris labiausiai, tikriausiai, ir liūdina. Visgi visumoje tai nėra prasčiausias filmas, jis užprogramuotas taip, kad jį galėtų žiūrėti iš nuobodulio ir paauglys, ir pensinio amžiaus sinefilė, o tai jau yra daug.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gražus sūnus" / "Gražus vaikinas" / "Beautiful Boy"

Sveiki,

Ką gi, man Kino pavasaris jau prasidėjo ir pirmasis šiųmetis filmas iš repertuaro, neskaitant sausį matytas kelias „Oskarui“ nominuotas juostas ir po to įtrauktas į festivalį, visgi yra drama apie narkomaną jaunuolį Nikį. Filmas pavadintas simboliškai „Gražus sūnus“ (angl. Beautiful Boy) (2018), kai kas įsigudrino juostą versti „Gražus vaikinas“. Kad nė velnio pagrindinio veikėjo poelgiai ir pomėgiai nėra gražūs. Jis turi mylintį tėvą, su kuriuo kuria artimus ryšius, gali juo pasitikėti, atrodo, ir santykiai su mama pakankamai tvarkingi – jo nesmaugia persistengdama supermamytės vaidmeniu. Jis stos į koledžą, jis turi merginą, bet... Kažkas timpteli, kaip koks likimas ar viduje įsirangęs demonas ir traukia jį nuolat gyventi euforijoje, trokšti atitrūkti nuo realybės, nepaisant sėkmės.

Iš esmės didžiąją filmo dalį pragalvojau: kokio velnio jis į tuos narkotikus lenda, kai viską turi?! Žinojau, kad atsakymo nebus, nes tai tikriausiai visai nesusiję nei su šeimos santykiais, nei su asmenine veikla. Tai tiesiog užprogramuota žmogaus likime. Visgi filmas užuot kvietęs diskutuoti liko labiau toks parodomasis – lėtas, poetiškas, prisodrintas tylios tėviškos kantrios kančios nuolat gelbėti sūnų iš gėdingų situaciją, bet ir vieną dieną tai pasibaigia... Atrodo, tai drama, atrodo, situacija beviltiška, tačiau jos vaizdavimo būdas pasirinktas itin atsargus ir korektiškas, tarsi filmas būtų kurtas „per viduriuką“ – eitų jį pasižiūrėti ir masinio kino žiūrovai, ir gurmanai.

Asmeniškai pritrūko man kitokio režisūrinio braižo, kitokio istorijos niuanso. Pradėkime nuo to, kad ne visada patikėjau nuolankiuoju ir viską suprantančiu tėvu t. y. jo veiksmais suprasti, pateisinti ir išgelbėti sūnų. Tai vienas iš tų retesnių atvejų, kai ne mama gulasi po traukiniu, kad išgyventų atžalą, bet tėvas. Puiki serialo „Biuras“ žvaigždės Steve Carell vaidyba, ką jis darė – tai buvo išties labai geras pasirodymas, tačiau scenarijui turėčiau priekabių: na, nepatikėjau tuo nuolankumu, kuris veikiau kaip holivudinis netiesioginis pamokslavimas, visgi prasimušė pro pačią istoriją ir vertė abejoti veikėjo veiksmais ir santykiais.

Visgi neapleido jausmas, kad čia pernelyg su tais narkotikais užnuodyta ir pati istorija – pasaldinta, pernelyg švelni, netekusi savo probleminio aštrumo, tačiau afišuojanti tą melancholijos skausmą ir tėvų bejėgystę. Tarsi ir būtų teisingų dalykų, bet kartu abejoji režisieriaus pasirinkta perspektyva... Visgi filmą verta pamatyti dėl aktorių dueto vaidybos, įskaitant ir pamėgtą „Vadink mane savo vardu“ jaunosios kartos aktorių T. Chalamet. Taip pat filme nėra viskas perteikta pačiu lėkščiausiu būdu, norima įnešti ir šviesių istorijos momentų, išlaikyti tą gražiojo sūnaus balansą, tačiau mes gi ne kvailiai, ir žinome, kad gyvenime kartais kančia būna kur kas baisesnė, nei šioje istorijoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:7.3

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemiga" / "Insomnia"

Sveiki, skaitytojai,

Kad režisierius Christopher Nolan yra puikus režisierius, tam, kurie matė nors vieną jo darbą, tikriausiai jokių abejonių nekyla. Tokie super filmų hitai kaip „Memento“ (2000), „Prestižas“ (2000), „Tamsos riteris“ (2008), „Tarp žvaigždžių“ (2014), „Pradžia“ (2010) jau daugeliui įsirėžę į sąmonę kaip gero siužeto ir reginio filmai. Nutariau pasidairyti, ko dar nematęs ir staiga žiūriu, jog reikia užgriebti „Nemiga“ (angl. Insomnia) (2002).

Christopher Nolan pristato savo trečią kino juostą, po to, kai 2000 m. po „Memento“ staiga išgarsėjo ir įsitvirtino kino industrijoje, tai tikriausiai niekas neabejojo, kad šis filmas irgi bus sėkmingas. Kino kritikai sutiko, kad tai tikrai vertas dėmesio režisierius ir „Nemigai“ neliko abejingi. Man asmeniškai, tai šiek tiek silpnesnis filmas už „Memento“ ir visai ne dėl to, kad kas nors jame būtų prasto, tiesiog „Memento“ struktūrinis pasakojimo klodas buvo toks įspūdingas, kad tikriausiai tik „Pradžia“ begalėjo jį įveikti. „Nemigoje“ žmogus – talentingas ir patyręs detektyvas atvyksta į Aliaską ir demonstruodamas aukštą profesionalumą ir analitinį protą padaro absurdišką klaidą – rūke nušauna savo partnerį, tačiau kaltę sumeta ieškomam žudikui... Ilga žmogiškoji sąžinės ir abejonių kančia nepaprastoje padėtyje, žiūrovui dar emocijas aštrina poliarinės naktys – amžinoji šviesa, dėl kurios personažas negali miegoti, todėl emocijos aštrėja, veiksmai tampa įtempti, o pasilpęs protas ir budrumas gali sukelti tokių komplikacijų, kad maža nepasirodys.

Filmas iš dalies man priminė dar ir kitą trilerį – „Mistinę upę“, kuris taip pat vertas žiūrovo akies. „Nemigoje“ pasirodo trys pirmo ryškumo aktoriai – Al Pucino, Robin Williams ir Hilary Swank. Aišku, visas filmo dėmesys Al Pacino personažui, kurio „vidiniai“ sąžinės sproginėjimai išties atskleisti ir turintys gelmę, todėl tenka sulinksėti galva ir iškelti nykštį, kad tai puikus aktorius – puiki vaidyba, puikus siužetas leido jam atsiskleisti. Kiti veikėjai galbūt įdomesni ne tiek savo gelmėmis, kiek tampa įdomios antraeilės, bet lemtingos figūros. 

Filmas neturi režisieriui būdingos žaismės su laiko chronologija, atmintimi, pasąmonės šuoliais, tačiau vis tiek glaudžiasi prie žmogaus prigimtinių dalykų, jaučiamas švelnus trilerinis mistifikavimas, bet jis nėra akivaizdžiai akcentuojamas. Visgi filmas puikus ir stiprus su tuo ypatingos kančios personažu, tokie filmai be jokios abejonės turi išliekamos vertės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela