Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Narvelis" / "The Birdcage"

Sveiki,

Sako, kad geriausios komedijos tos, kurios senos. Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti... Kritikų kuo puikiausiai įvertinta komedija „Narvelis“ (angl. The Birdcage) (1996) su ištisu būriu puikiai žinomų aktorių visgi sužiūrėjo truputį prėskai. Labai džiugu, kad kažkaip tokių komedijų nebelabai ir kuria, kurioje komedijinės situacijos būtų šitaip akivaizdžiai teatralizuotos, nenatūralios ir konstruojamos pagal lėkšto anekdoto principus. Iš kitos pusės visgi galima žiūrint pajausti nostalgiją tokiam kinui, su kuriuo mes užaugome.

Filmas „Navelis“ pasakoja apie du pagyvenusius gėjus, kurių sūnus nusprendžia vesti, tačiau nuotakos tėvai labai konservatyvūs ir politiški. Iš esmės viso filmo juokeliai laikosi tarp dviejų nesuderinamų pasaulių: karnavališkai spalvingas homoseksualų gyvenimo būdas bei griežto sukirpimo respublikonų gyvenimas. Filmo pradžia ganėtinai nuobodi ir ryškiai ištęsta, tačiau visas „smagumas“ prasideda likus pusvalandžiui iki pabaigos. Ar šis filmas kartu pamoko tolerancijos? Sakyčiau, taip, bet kartu jis ganėtinai stereotipinis, nes vaizduoja gėjus vieno sukirpimo „subobėjusius“ vyriokus. Lietuvio smegenėlėms tai šiek tiek sunkoka suprasti, bet filmas skirtas ne homoseksualams, o visai žmonijai, kurioje galima pasijuokti ne tik iš konservatyviųjų, bet iš esmės ir pačių gėjų stereotipų. 

Filmas smagus, lengvas, nepretenzingas, kai kada pernelyg viskas itin lėkštai perteikiama ir apteikiama, bet dėl puikiai žinomų aktorių „Narvelis“ gali visai neblogai susižiūrėti. Apskritai tai toli gražu negeriausia komedija, o režisieriaus Mike Nichols, kuris sukūrė filmą „Arčiau“ (2004) ar tokį šedevrą kaip „Angelai Amerikoje“, manau, šis darbas nėra jau toks blizgantis ir privalomas kinomanams.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemiga" / "Insomnia"

Sveiki, skaitytojai,

Kad režisierius Christopher Nolan yra puikus režisierius, tam, kurie matė nors vieną jo darbą, tikriausiai jokių abejonių nekyla. Tokie super filmų hitai kaip „Memento“ (2000), „Prestižas“ (2000), „Tamsos riteris“ (2008), „Tarp žvaigždžių“ (2014), „Pradžia“ (2010) jau daugeliui įsirėžę į sąmonę kaip gero siužeto ir reginio filmai. Nutariau pasidairyti, ko dar nematęs ir staiga žiūriu, jog reikia užgriebti „Nemiga“ (angl. Insomnia) (2002).

Christopher Nolan pristato savo trečią kino juostą, po to, kai 2000 m. po „Memento“ staiga išgarsėjo ir įsitvirtino kino industrijoje, tai tikriausiai niekas neabejojo, kad šis filmas irgi bus sėkmingas. Kino kritikai sutiko, kad tai tikrai vertas dėmesio režisierius ir „Nemigai“ neliko abejingi. Man asmeniškai, tai šiek tiek silpnesnis filmas už „Memento“ ir visai ne dėl to, kad kas nors jame būtų prasto, tiesiog „Memento“ struktūrinis pasakojimo klodas buvo toks įspūdingas, kad tikriausiai tik „Pradžia“ begalėjo jį įveikti. „Nemigoje“ žmogus – talentingas ir patyręs detektyvas atvyksta į Aliaską ir demonstruodamas aukštą profesionalumą ir analitinį protą padaro absurdišką klaidą – rūke nušauna savo partnerį, tačiau kaltę sumeta ieškomam žudikui... Ilga žmogiškoji sąžinės ir abejonių kančia nepaprastoje padėtyje, žiūrovui dar emocijas aštrina poliarinės naktys – amžinoji šviesa, dėl kurios personažas negali miegoti, todėl emocijos aštrėja, veiksmai tampa įtempti, o pasilpęs protas ir budrumas gali sukelti tokių komplikacijų, kad maža nepasirodys.

Filmas iš dalies man priminė dar ir kitą trilerį – „Mistinę upę“, kuris taip pat vertas žiūrovo akies. „Nemigoje“ pasirodo trys pirmo ryškumo aktoriai – Al Pucino, Robin Williams ir Hilary Swank. Aišku, visas filmo dėmesys Al Pacino personažui, kurio „vidiniai“ sąžinės sproginėjimai išties atskleisti ir turintys gelmę, todėl tenka sulinksėti galva ir iškelti nykštį, kad tai puikus aktorius – puiki vaidyba, puikus siužetas leido jam atsiskleisti. Kiti veikėjai galbūt įdomesni ne tiek savo gelmėmis, kiek tampa įdomios antraeilės, bet lemtingos figūros. 

Filmas neturi režisieriui būdingos žaismės su laiko chronologija, atmintimi, pasąmonės šuoliais, tačiau vis tiek glaudžiasi prie žmogaus prigimtinių dalykų, jaučiamas švelnus trilerinis mistifikavimas, bet jis nėra akivaizdžiai akcentuojamas. Visgi filmas puikus ir stiprus su tuo ypatingos kančios personažu, tokie filmai be jokios abejonės turi išliekamos vertės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis Vilas Hantingas" / "Good Will Hunting"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių filmas „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting) (1997) yra pelnęs nemenką pripažinimą tarp žiūrovų ir pačių kino kritikų. Scenarijų šiam filmui parašė jaunieji dar tame pačiame filme vaidinantys Benn Affleck ir Matt Damon. Šis legendinis duetas buvo liaupsinamas, o ir 1999 metais jiedu kartu pasirodė filme „Dogma“, kur įkūnijo du puolusius angelus. Sakoma, kad aktoriai turėjo ir intymių santykių, tačiau dabar ne apie tie, o apie filmą „Gerasis Vilas Hantingas“, kuris turėjo man mažų mažiausiai patikti, bet ne tik, kad nenustebino, bet, tiesą sakant, buvo gan nuobodokas.

Taip, scenarijus gan įdomiai išvystytas, tačiau pats filmas man truputį naivokas, scenos surėdytos pagal nieko neypatingą principą. Pagrindinis personažas, kurį sukūrė Matt Damon, yra apsigimęs vunderkindas, kuris geba atgaminti ir konstruktyviai jungti informaciją iš perskaitytų knygų, tačiau savo viduje slepia sužeistą žvėrį, kuris jį daro agresyviu. Tai pasakojimas apie žmogaus susitaikymą su savimi pačiu žmonių įtakų žaidimo ir naudos ieškojimo zonoje. Tai kelio iš savęs į pasaulį ieškojimas. Viskas čia pakankamai rimta ir nebanalu, tačiau, palyginus su „Nuostabiu protu“ (2001), kur genijus savotiškai siekia kelio į pripažinimą, „Gerasis Vilas Hantingas“, mano akimis, daug silpnesnis.

Nežinau, be vaikystės traumų ir atvirų pokalbių tarp Matt Damon su tuokart psichologą vaidinančiu Robin Williams, kai M. Damonui akyse prisipildydavo ašaros ir kartus suvokimas, man šiame filme beveik niekas kitas taip ir nesujaudino. Santykiai su atrasta ir ne iš kelmo spirta mergina atrodė tokie paviršutiniškai įterpti, o gan iš pirmo žvilgsnio motyvuota socialinė terpė elgesyje, lyg ir gerai užpildyta tapo tik blankokas kontekstas. Taip pat pernelyg keistai integruota personažo treninguota sekta, kuri suvokia genijaus galimybes ir skatina tobulėti, rodos, realybėje viskas vyktų atvirkščiai, bet kas žino, kokie tikri draugai veriasi treninguotųjų terpėje.

Aišku, filmo pradžia kelia daug mįslių, kodėl pvz. universiteto valytojas ima ir išsprendžia lygtį dėl kurios ginčijasi net profesoriai? Aišku, po to išaiškėja personažo paslaptis, kuri jį paverčia šiokiu tokiu superherojumi, bet scenaristai nenorėjo suteikti jam kostiumo, todėl, toks įspūdis, kad norėdami sukurti antisuperherojaus tipažą, įsodino jį į „atsilikėlių“ gretas. Tik klausimas, ar pats Vilas taip pat puikus ir nuostabus, ar tik nuostabus jo sugebėjimas? Aišku, filmo pabaigoje, kaip kokiame Volto Disnėjaus animaciniame filme, viskas vyksta dėsningai, personažas išsilaisvina, visi pagaliau atslūgsta, atranda ramybę. Blogiukas išsirita iš kokono ir tampa drugeliu. Gal norėjosi ryškesnės pačios personažo kovos, kuri baigtųsi nei blogio genijaus pergale, nei „atsivertėlio“ triumfu, tačiau tada tektų koreguoti visą siužetą. Šiaip ar taip, man filmas nepasirodė tas, kokį tikėjausi iš serijos „būtina pamatyti“. Iš tikrųjų filmas neblogas pradedantiesiems kinomanas, tačiau tokių filmų perteklius yra didelis. Filmas „nieko prasto“, bet ir „nieko ypatingo“ patiks daugeliui, tačiau man didesnio įspūdžio, deja, nepadarė.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela