Filmas: "Aistrų virtuvė" / "La Cocina"

 

Sveiki, skaitytojai ir gero kino gerbėjai,

Meksikiečių režisierius Alonso Ruizpalacios sukūrė internacionalinį projektą pavadinimu „Aistrų virtuvė“ (ispn. La Cocina) (2024), pasikviesdamas Lotynų Amerikos ir amerikiečių aktorius bendram projektui. Savo nespalvotame filme jis žvilgsnį nukreipia į Niujorko centre, netoli Time skvero, įsikūrusį „Grilio“ restoraną, kuriame kaip skruzdės kasdien knibžda įvairiausio plauko amerikiečiai ir imigrantai virtuvėje. Paprastai atvykę iš trečiųjų šalių ir kalbantys su ryškiu akcentu emigrantai susitinka sunkiame darbe, ar jie būtų iš Dominykos Respublikos, Meksikos, Nepalo ir t. t. Aistrų virtuvė – tai kartu ir tautų katilo virtuvė, kuriame įvairaus temperamento žmonės bando išgyventi dar vieną dieną.

Dėmesio centre – karšto ir ūmaus būdo virtuvės darbuotojas Pedro (aktr. Raúl Briones) bei padavėja Džulija (aktr. Rooney Mara), kurie yra, nepaisant to, kad Pedro nelegalas, o Džulija turi paauglį sūnų, užmezgę intymius santykius. Dar baisiau – Džulija nėščia ir lemtingą dieną ji nori pasidaryti abortą, tačiau Markas toliau pudruoja smegenis gražiomis istorijomis, kaip jis išsiveš Džuliją į gimtinę, kaip viskas susitvarkys, kaip jai nieko nebereikės dirbti... Negana to, tą dieną kasoje pasigendama tokia pat suma, kokios reikia Džulijos abortui – 800 dolerių. Restorano savininkas surengia apklausą, spaudžia vadovybę išsiaiškinti. Virtuvėje netrukus užplūdus pietums pasidaro išties karšta, nes pasileidžia Coca-Cocolos aparatas, apsemia grindis, naujokės nebespėja dėl patiekalų, o virėjai taip pat suinteresuoti labiau aiškintis santykius, nei greitai gaminti maistą. Netrukus šioji aistrų virtuvė išties tampa pragaro virtuve.

Labai intensyviai auganti filmo dinamika. Nors iš pradžių filmo medžiaga gana banali, primenanti Kazio Binkio „Atžalyną“ – kas paėmė tuos pinigus ir kam reikia atpirkimo ožio (?!), o besisprendžiantis aborto klausimas tik demonstruoja parodomai, kuo gyvena aptarnavimo personale moterys ir vyrai, bet visgi, sakyčiau, režisieriui pavyko sukurti vizualiai pasiteisinančią istoriją apie žmonių išnaudojimą. Vienoje scenoje rūkydami veikėjai bando pasipasakoti savo kuklias svajones, nes supranta, kad didelėms nėra pagrindo, nes tikrovė yra kur kas baisesnė. Kitoje scenoje pakvaišęs ir emocinį perdegimą patyręs Pedro viską daužo virtuvėje, kurioje jam niekas nepriklauso. Atėjęs šio restorano savininkas ima rėkti visiems, kad jis viską jiems suteikęs, juk jie pavalgę, ko jiems reikia. Kamera sukasi ratu, rodo nualintus ir svajoti pamiršusius imigrantų juodadarbių veidus ir šeimininkas nė nesupranta, kad ne maistas ir alinantis darbas jiems rūpi, bet orumas, pagarba ir žmogiškumas, kuris kaskart išnyksta dienų intensyviuose darbuose, kitaip sakant, šie žmonės patys pamiršta esą žmonės, jie tampa maitinamais darbiniais gyvuliais. Labai patiko simboliška pabaiga, priminė Orwello „Gyvulių ūkį“, tačiau toji švytinti žalia šviesa iš sudaužyto aparato, kuris nebegali padiktuoti jiems darbo, visiems priminė, kad jie nėra vien tik godaus sužvėrėjusio verslininko gyvuliai.

Tiesą sakant, filmo pradžia buvo niūri ir lėtoka, tačiau spalvos, atmosfera, auganti įtampa, dėmesys bendravimo kultūrai ir juodadarbių socialiniam „sumėšlinimui“ (nerandu kito žodžio) staiga filmą „Aistrų virtuvė“ pakylėjo į kažin kokią egzistencinę A. Camus vertą kovą su absurdu: kad ir kiek Pedro čia dirbtų ir kad ir kaip taisyklingai angliškai imtų tarti žodžius, jis vis tiek tik nelegalus juodadarbis, kuriam skirta visą gyvenimą gyventi ir dirbti nekvalifikuotus darbus, baiminantis deportacijos. D. Trumpo politika šiuo metu itin aktyviai ėmėsi šių socialiai pažeidžiamų žmonių, tad filmas kartu ir apie politiką, ir apie svajones, ir iliuzijas, apie orumo praradimą ir smurtą, apie laisvės troškimą ir jos neturėjimą. Man labai patiko šis filmas, manau, kino gurmanai turėtų jo nepraleisti ir kaip, beje, ir artimą kitą filmą – A. Cuaróno „Roma“ (2018).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela