Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jėzus iš Monrealio" / "Jésus de Montréal"

Sveiki,

Nesu itin didelis religinių filmų mėgėjas. Gal dėl to, kad pats nesu religingas ir iki šiol sapnuoju baisius košmarus apie vaikystėje matytus filmus, kaip Jėzų prie kryžiaus kalė. Visas tas kraujas, kančia, žinokite, jokia palaima, tai traumuojanti žinia vaiko pasąmonei, tačiau suaugus pradeda įtartinai įdomiai atrodyti visa toji kryžiavimo istorija. Kanadiečių režisierius Denys Arcand sukūrė filmą „Jėzus iš Monrealio“ (pranc. Jesus de Monreal) (1989), kuriame rado tam tikrą formą šiuolaikiškiau perpasakoti Kristaus mokymo ir išganymo istoriją.

Tiesą sakant, filmas iškart man priminė režisierės Julie Taymur „Titas“ (1999), kada šiuolaikiškomis laiko parabolėmis ir analogiškais dėsniais perteikiama Šekspyro pjesė „Titas Andronikas“. Jėzaus istorija iš tikrųjų yra ekranizuota daugybė kartų, tad kuo šis perteikimas įdomesnis? Tai specifinė teatralizuota, kiek dirbtina maniera perteikta istorija, bandant „sumiksuoti“ užrašytus įvykius devinto dešimtmečio Monrealyje, kada įkvėpimo ieškantis aktorius atkartoja Jėzaus tam tikrus veiksmus, susiranda pasekėjus, jį persekioja policija, galiausiai jis atsiduria teismo salėje, jį gundo advokatas ir... Žodžiu, filmas bus įdomus tiek, kiek jums įdomi pasakojimo forma, Biblijos perkėlimas į šiuolaikinį kontekstą. Visgi esu tos nuomonės, kad filmas turi per ryškią alegorinę formą ir ši istorija, kokios nors gyvenimiškos dramos rėmuose būtų kur kas efektyvesnis ir mąslesnis, dabar filmas atrodo pernelyg supaprastintas vardan ekspresyvumo.

Žavi ir įvairių žanrų lipdinys. Čia filmas atrodo kaip rimta drama, čia, žiūrėkite, švysteli komedijos etapas, staiga pereinama prie dokumentinio žanro, tai savotiškai suteikia mistinę istorijos atmosferą... Režisierius turi laisvą valią eksperimentuoti, lipdyti ir laisvai interpretuoti daugelį dalykų, kartu kritikuodamas vartotojiškumą, moters seksualumo išnaudojimą reklamos rinkai (atskira Marijos Magdalietės istorija), teismų sistemą ir kt. Iš tikrųjų filmas savo istorija mane asmeniškai menkai kuo jaudino, nors ir neblogai žinau šią Biblijos dalį, visgi stipriausia ir įdomiausia filmo dalis, dėl ko verta pažiūrėti šį filmą, yra, sakyčiau, režisieriaus interpretacijos formos. Na, o pamokymas būtų tikriausiai toks: kiekvienas, kuris seka Jėzaus pėdomis, anksčiau ar vėliau, atkartoja paties Mokytojo gundymo, nevilties ir prisikėlimo kelią.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Seksas, melas ir vaizdajuostė" / "Sex, Lies, and Videotape"

Sveiki,

Tikriausiai nėra tokio kino gurmano, kuris nežinotų režisieriaus Steven Soderbergh ir jo darbų. Ilgametražis debiutas „Seksas, melas ir vaizdajuostė“ (angl. Sex, Lies and Videotipe) (1989) buvo pripažintas tiek kritikų, tiek kino žiūrovų. Kad ir kiek žiūrėčiau šio režisieriaus darbų ir kokie jie bebūtų geri, visada susidaro įspūdis, kad autorius stengiasi būti pragmatiškai gilus savo juostose, įpinti kažin kokių psichologinių manipuliacijų ir kartu praslysti kaip sviestas per peilį nesukirbinant žiūrovo t. y. manęs. Visgi manau, kad tai tiesiog nėra mano režisierius, tačiau jo darbus vis tiek žiūriu...

Režisieriaus sėkmingas debiutas su gana skandalingu pavadinimu atkreipė dėmesį. Filme pasirodo ryškios to meto kino žvaigždės ir jos vaidina toli gražu ne itin patogius, bet galima įtarti, kad jiems įdomius personažus. Erotika tvoskia per visus kadrus, herojai „statomi“ į daugiabriaunes psichologines situacijas. Daug dalykų kadruose manęs neįtikino, tiesiog natūraliai perteikta aktorių būseną smarkiai kirtosi su realybe – daug žavių dialogų visgi labiau priminė literatūrinį tekstą, skirtą teatro spektaklio statybai, nei tam, ką matome filme. Kitą vertus, tas natūralus aktorių polėkis ir erotikos bei intymumo sureikšminimas suteikė filmui savito kolorito, tačiau nė keik neprilygsta R. Polanskio „Venera kailiuose“. Buvo gana įdomu stebėti, kaip veikėjai tiesiog kalbasi, kaip krūpčioja jų veido raumenys, kaip suka drovias akis, ir pagalvoti, o kaip tokioje situacijoje pats žiūrovas t. y. aš reaguočiau įsivėlęs į tokius intymius pokalbius.

Nepaisant stiprios dialogų veikėjų vibracijos, juntamos erotikos, visgi atmetus raiškos priemones, filmas, palaukite, apie ką? Apie erotiką ir griūvančią jauną porą – neištikimybė, seksualiniai manevrai ir kiti melodraminiai šeimyniniai niuansai, kurie, tiesą sakant, atrodo nuobodokai. Filmas vertas savo laiko tiek, kiek jame yra režisieriaus savitumo, tačiau turinio atžvilgiu erotiniai veikėjų manevrai, kad ir kaip tuo metu kadre atrodo neadekvačiai nimfomaniški, filmo turinio tuo kažin ar praturtina. Visgi filmas neblogas, bet ne toks, kurį drįsčiau siūlyti kiekvienam, kuris nori kine šio to geresnio ir įdomesnio pamatyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plieninės magnolijos" / "Steel Magnolias"

Sveiki, skaitytojai,

Seniai ketinau pažiūrėti šį filmą, bet tiesiog kažkaip vis užkrisdavo, o ir buvau visai praradęs susidomėjimą. Tikra JAV kino klasika tapusi juosta „Plieninės Magnolijos“ (angl. Steel Magnolias) (1989) jau yra sulaukusi ir naujesnio pastatymo, tačiau mane domino būtent šis su daug kam žinomomis puikiomis Holivudo aktorėmis.

Tiesą sakant, filmas pakvipo pelėsiais ir seniena. Ne pačia prasčiausia prasme, bet tos devinto dešimtmečio pabaigos mados, šukuosenos, grožio supratimas... Tiesiog neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė per tiek metų. Filmą gali daug kas palaikyti tiesiog „bobišku“ dėl savo kvailų įsitikinimų, kad moterų tauškalai per vestuves kirpykloje gali tikti tik moterims, o vyrams reikia smurto, sekso ir ginklo. Kvaili, aišku, stereotipai. Nepasakyčiau, kad „Plieninės magnolijos“ yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. Istorija nelabai mane sujaudino, nors tenka pripažinti, kad scenarijus gana neblogas, intymūs ir moters gyvenimą atspindintys dialogai, bendruomeniškumas ir viena kitos palaikymas išties glaudžiai supresuotas, kad iš tikro primena magnolijų krūmą. Vyrų pasaulis, pagalvojau, kur kas uždaresnis ir vienišesnis. 

Apskritai labai džiaugiausi vėl pamatęs daugybę savo mėgstamų aktorių, įskaitant ir Julia Roberts, kuri pelnė už šį vaidmenį „Auksinį gaublį“, taip pat visada charizma spinduliuojanti Shirley Maclaine, kuri buvo puiki, tačiau tuo pačiu pernelyg bukai komiška, kažkokia dirbtina. Apskritai visas filmas yra apie gėlių sužydėjimą ir praradimą, apie dukters ir motinos ryšį, tačiau istorija pateikta balansuojant tarp komedijos ir dramos, čia liūdna, čia tuoj darosi juokinga, tarsi bijant sužeisti žiūrovą. Toks eklektiškas balansavimas sukuria filme tokią specifinę pozą, kad pasaulis yra įvairių jausmų mikstūrą, tačiau būtent dėl noro jį pavaizduoti įvairų, išėjo kažkoks netikrumas, sintetika. Šiaip ar taip filmas visai patiko, tačiau antro karto nebežiūrėčiau...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtina tyla" / "Dead Calm"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart trumpai apie filmą „Mirtina tyla“ (angl. Dead Calm) (1989), režisuotą trilerių meistro Philip Noyce, kurį galbūt kai kas geriau žino kaip „Druska“ (2010) ar „Kaulų kolekcionierius“ (1999) režisierių. Patyręs ir išmanantis šį žanrą režisierius mums siūlo su Nicole Kidman ir Sam Neill paplaukioti po Ramųjį vandenyną. Trijų veikėjų filmas (neskaitant to išprotėjusio šuns Beno), sakytume, labai minimalistinis, tačiau jūros platybės ir sudėtingos filmavimo sąlygos leidžia pasinerti išties gerai psichologinei įtampai.

Apskritai kuo toliau, tuo manau, kad trilerio žanras yra tas žanras, kuris daugelyje filmų išlieka gana aukštos kokybės, kur kas sunkiau sukurti gerą dramą ar komediją. „Mirtina tyla“ neabejotinai įtraukia ir net šiek tiek baugina savo siužetine linija – bejėgė moteris lieka vienui viena su maniaku, o vyrukas skęstančiame laive, už daugelių kilometrų kovoja už gyvybę. Na, ir viskas pagal proporcijas ir trilerio taisykles... Dar visai jaunutė N. Kidman, jau patyręs S. Neill ir keistokos išvaizdos Billy Zane tiesiog šoka pagal režisieriaus dūdelę ir vaidina kuo puikiausiai. Neretai trileris neatskleidžia aktorių meistrystės, tačiau „Mirtina tyla“ nėra iš tų sausų filmų vaidybos atžvilgiu ir leidžia pasimėgauti aktorių vaidyba – visų trijų aktorių veikėjai turi savo „cinkelį“ ir nėra vien tik sukalti pagal šablonų kiautus.

Nežinau, kaip kitiems, bet man šis senstelėjęs trileris pasirodė grieko vertas filmas. Rekomenduoju aštresnio kino mėgėjams, kurie dar pasiilgsta ir geros vaidybos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela