Serialas: "Amerikietiškos siaubo istorijos" / "American Horror Stories" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pernai mes nesulaukėme „Amerikietiškos siaubo istorijos“ 10 sezono dėl pandemijos atidėtų filmavimų. Šiemet antologinio serialo kūrėjai sulaukė paties didžiausio per visą laiką finansavimo (48 milijonus JAV dolerių), todėl kartu su šio serialo korifėjumi Ryan Murphy buvo nuspręsta sukurti netgi du atskirus serialus labai panašiu pavadinimu. 10 serijų įprastą antologinį serialą „Amerikietiška siaubo istorija: Dviguba ateitis“, kuri taps 10 sezonu ir startuos nuo šių metų rugpjūčio 25 dienos bei atskirą 7 serijų istorijų rinkinį daugiskaitiniu pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ (American Horror Stories). Kodėl daugiskaita? Nes šios serijos pasakoja skirtingas siaubo istorijas, besijungiančias vieną į kitą ir net retkarčiais su didžiąja antologija. Vakar, rugpjūčio 19 dieną, pasirodė paskutinė septintoji serija.

 

Kadangi esu nuoseklus R. Murphy kūrybos žiūrovas, drįstu pranešti, kad šis mega gigantas netrukus pristatys „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, kurioje nagrinės Monikos Levinki ir Bilo Klintono skandalą. Taip pat žadama, kad prie šios flotilės prisijungs dar du nauji paraleliniai serialai „Amerikietiška sporto istorija“ bei „Amerikietiška meilės istorija“. Ar ne per daug? Jeigu ir daug, tai tikėkimės, kad bus kokybiška.

 

Šiandien apžvelgsiu „Amerikietiškų siaubo istorijų“ visas serijas (jų tik viso labo 7). Tiesa, nežinia, ar kitais metais šis „atskilęs“ serialas nuo antologijos bus tęsiamas, tai susitarkime, kad visgi tai pirmasis sezonas.

 

1 serijas. Rubber (Wo)man: Part One.

Pirmojoje serijoje grįžtama prie antologinio „Žmogžudysčių namas“ sezono. Šįkart į tą patį namą įsikelia nauja gėjų pora su dukra Skarlet. Vyrukai – skeptiški, jie netiki, kad Žmogžudysčių name kas nors vyksta. Galiausiai Skarlet savo naujame kambaryje atranda fetišistinius rūbus ir juos užsivelka, tačiau, kai juos užsivelka, ji tampa kitu asmeniu – akys pajuoduoja ir tuo metu ji gali padaryti bet ką. Mokykloje Skarlet nusižiūri klasiokę, kuri galiausiai ja pasinaudoja žiaurioms patyčioms. Galiausiai nusivylusi ir kamuojama BDSM aistrų, matomų vaizdų per pornografinius kanalus, ji ryžtasi užsidėti ruber kostiumą ir atkeršyti klasiokei ir jos pakalikėms...

 

Iš tikrųjų labai keista grįžti į šį namą, bet kartu ir smagu, nes pirmasis sezonas daugeliui žiūrovų itin labai patiko. Čia išvystame naujus aktorius – Sierra McCornick, Michael Jacksono dukrą Paris Jackson ir iš „Viešbučio“ sezono patį Matt Bomer. Bandoma išlaikyti tą paslaptinga atmosferą, nors ir pasakojama istorijos tąsa, visą laika tvyro nuojauta, kad kažkas išlįs iš pirmojo sezono (taip ir nutinka) ir paaiškins dar nežinomus dalykus. Deja, nei Jassica Lange, nei daugelio super pirmojo sezono žvaigždžių čia neišvysite, bes vis tiek... Wecome to the Murder House!  

 

Mano vertinimas: 7.5/10 

2 serija. Rubber (Wo)man: Part Two

 

Antroji serija tęsia pirmosios serijos istoriją. Skarlet tampa nevaldoma. Lavonai pradeda rinktis atviroje namo skylėje, kurią vėliau Skarlet užmūrija, tačiau ji nebegali atsiginti namo vaiduoklių. Ją gina staiga žaibiškai įsimylėjusi lesbietė vaiduoklis. Merginos mylisi vonioje, o gėjų pora niekuo nenutuokia, kol patys netampa žiaurių įvykių aukomis... Visgi abi serijos, dažnas lietuvis pakukuotų, persūdytos LGBTQ temų. Tačiau tai R. Murphy, o ten, kur jis, ten apstu gėjų ir lesbiečių tematikos. Kas nuolat žiūri jo projektus, turėtų jau net nebesigluminti. Šioji serija dar beprotiškesnė, juodesnė ir kraupesnė. Galiausiai Skarlet tenka atsisveikinti tiek su mylimąja, tiek su tėvais ir išvykti į savo kelią, tačiau ji grįžta per Helovynus ir susitinka su vaiduokliais. Ekspresija, elegancija ir tam tikras karikatūriškumas sukuria atskirą logikos pasaulį, į kurį norisi žiūrėti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

3 serija. Drive In.

 

Šioje serijoje jau pasakojama visiškai kitokia istorija, nesusieta nei su vienu sezonu. Vyrukas pakviečia merginą į lauko kino teatrą, tačiau kažkokia beprotė protestuoja, kad filmas tikras ir jis visus pavers zombiais. Galiausiai visi savo mašinose, kas žiūrėjo šį filmą tampa kaip nesavi, o tie, kurie bučiavosi ir nė akimirkos nematė, nesupranta, kas atsitiko... Iš tikrųjų tai tarsi mažas mini siaubo filmas apie zombius ir filmų poveikė žmonių psichikai. Šiaip šios serijos idėja gera, bet ar nebūsiu kažkur kažką panašaus jau matęs? Pati istorijos realizacija labai tiesmuka, paprasta, neišplėtota, veikėjai momentalūs, niekuo neįdomūs, tarsi tipinis jaunimėlis iš kokio prasto filmo „Penktadienis 13-oji“. Manau, tai viena silpniausių šio sezono serijų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

4 serija. The Naughty List

 

Itin paaugliška ir jaunatviška serija. Bernų kompanija, influenceriai, gyvenantys dideliame name, kuriame nesibaigia pokštai ir vakarėliai. Jie tikri socialinio tinklų žvaigždės, kol neperžengia tam tikros ribos. Vyrukams netyčia pavyksta nufilmuoti tikrą savižudžio sceną ir ją įkelia tikėdamiesi dar smarkiau išpopuliarėti, tačiau pasaulis ima juos smerkti. O išsišokimas su Kalėdų seneliu prekybos centre tampa jiems pragaru... Tai toks spalvingas maskaradinis pasakojimas, kaip socialiniai tinklai gali sugadinti ne tik reputaciją, bet ir gyvenimą. Čia Kalėdų senelį psichopatą vaidina Denny Trejo, puikiai pažįstamas iš daugybės filmų apie meksikiečių narkotikų prekeivius. Visgi serija vienkryptė, šabloniška be įdomesnių kultūrinių atributų ir sukalta kaip koks siaubo vaizdo klipas, kai kurie kadrai priminė absurdo komediją „Scream Queen‘s“. Atmosferą norėta padaryti itin šiuolaikišką, bet išėjo silpnoka ir šabloniška. Jeigu R. Murphy imtųsi vystyti tokį siužetą į antologiją, būtų labai liūdna.

 

Mano įvertinimas: 4/10

5 serija. Ba'al.

 

Dar viena atskira istorija. Prasideda labai tipiškai ir kažkur jau labai matyta: pora trokšta susilaukti vaikelio, kreipiasi į apvaisinimo centrą, tačiau ten vienas žmogus pasiūlo demono statulėlę, kurią reiktų pasidėti po lova, kad susilauktum... Žodžiu, vaikas po kurio laiko gimsta, o mamytė nelabai benori juo rūpintis, kažkur išgaravo visas motiniškumas. Tuo pačiu jos vyrelis seka jos nuolat krinkančią sveikatą ir nusamdo psichologę. Motinai atrodo, kad demonas pagrobs jos vaiką... Šita serija, sakyčiau, gera. Nors kai kurie dalykai perimti iš vidutinių ir prastų siaubo filmų, labai patiko šios istorijos finalas ir tai, kad seriją kaip atskirą kūrinį gali žiūrėti ir vyresni. Tai tarsi Polanskio savotiškas „Rozmari kūdikis“ ir „Coven“ trečiojo sezono antologijos mišinys. Stebina netikėtas istorijos finalas ir tikriausiai geriausias ir įtikinamiausias šio sezono pagrindinės aktorės Billie Luord vaidmuo.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

6 serija. Feral

 

Prisimenate siaubo filmus „Lemtingas posūkis“ ir filmą „Ir kalnai turi akis“? Taigi panašiu stiliumi perteikta ir ši atskira istorija. Šeimyna susiruošia nakvynės į mišką, tačiau dingsta jų vaikas. Po daugel metų tėvas vis dar tikisi rasti bent sūnaus palaikus ir netikėtai atsiranda tų vietovių medžiotojas, kuris aptinka kompasą, kurį dovanojo kažkada sūnui... Jie leidžiasi į tas vietas, nežinodami, kad netrukus susidurs su tuo, kas pradangino jų vaiką... Sutinku, kad ši serija iš esmės pavykusi, nors ir sukalta, kaip minėjau, pagal matytą stilistiką. Šioje serijoje pasirodo mano mėgstamas aktorius Cody Fern, kurį galite žinoti iš ankstesnių R. Murphy projektų. Istorija intriguoja nuo pradžios iki pat pabaigos, nes išlaiko intrigą, nežinią, o ir siaubo bei įspūdingos atomazgos netrūksta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

7 serija. Game Over

 

Finalinė serija vėl susieta su pirmosiomis dviem ir grąžina mus į „Žmogžudysčių namą“. Čia pasirodo pirmojo sezono senbuvis ir ne vieną gerą vaidmenį „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ sukūręs aktorius Dylan McDermott bei netikėtai serijos pradžioje pasirodžiusi Miley Cyrus sesuo Noah. Išties šioje serijoje pateikiama istorija, kaip galiausiai vaiduokliai išlaisvinami iš šio namo, o pats namas sunaikinamas, tačiau pateiktis šio varianto kiek netikėta: kompiuteriniai žaidimai, daug nuorodų į buvusius sezonus ir jų aktorius... Viskas taip šauniai atpažįstamai persipynę per kontekstus, tačiau pati serija pasirodė pernelyg infantili, vaikiška, netekusi galios šiurpinti. Įsivaizduoju, kad kūrėjai norėjo perteikti tą pabaigą taip alternatyviai, tarsi netikrai, sušiuolaikinti ir susintetinti tą siaubą, prarandant kontūrus tarp tikrovės ir skaitmeninės realybės. Galima sakyti, kad pavyko, nes viskas labai išėjo žaidybiškai, tačiau prarasta labai daug: energija, baugumas, paslaptingumas, elegancija ir „Žmogžudysčių namo“ veikėjų charakteringumas. Viskas perbėgta labai žaibiškai, tarsi „skrolinant“ per Facebooką.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

 

Mano apibendrinimas labai trumpas. Šios atskiros serijos yra nepalyginamai silpnesnis variantas už antologiją. Trūksta plėtotės, asmeninių veikėjų istorijų, estetikos ir elegancijos... Galiausiai trūksta dvasios ir pačios istorijos, todėl bendrame kontekste, kažin, ar šis serialas siektų daugiau nei šešetą. Nepaisant to, buvo ir tikrai dėmesio vertų dalykų, serijos patiko ir įtraukė, bet ne taip, kad jas išjungus galvočiau: o kaip čia galėjo būti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Holivudas" / "Hollywood" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių televizinių projektų korifėjus Ryan Murphy geriausiai pasaulyje išgarsėjęs tokiais projektais kaip „Choras“ ir antologija „Amerikietiška siaubo istorija“ prieš karantiną pristatė naujausią savo šalutinį projektą 7 serijų mini serialą „Holivudas“ (angl. Hollywood). Paskutiniaisiais metais Ryan Murphy glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais scenaristais sukūrė ne vieną šalutinį projektą, kuris patraukė žiūrovų dėmesį. Tai dviejų sezonų „Klyksmo karalienės“ ir „Politikai“. Vieno sezono serialas „Dvikova“ bei „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, kuri itin koreliuoja su „Amerikietiška siaubo istorija“, pastarieji sezonai tikriausiai bus atidėti metams dėl karantino atidėtų filmavimo darbų.

Prisipažinsiu, kad tai, ką padaro R. Murphy su televiziniais serialais yra unikalu, jo braižas atpažįstamas kaip savitas, charakteringas, truputį teatrališkai manieringas, tačiau sodrus, todėl žiūrėdamas jo projektus visada patenki į sąlygišką tikrovę, kuri veikia kaip šabloniškas literatūrinis žanras, sukuria pusiau realios, pusiau pasakiškos tikrovės įspūdį. Ypatinga stiliaus sudedamoji būna ypatingi, sodrūs, spalvingi aktorių atliekami vaidmenys, todėl R. Murphy aktoriai dažnai būna nominuojami Emmy ir Auksiniuose gaubliuose.

Jeigu reiktų surasti artimiausią ir labiausiai panašų „Holivudui“ projektą, sakyčiau, tai būtų Holivudo 1950-ųjų metų aukso amžiaus atspindintis dešimtmetis ir TV serialas „Dvikova“, kur įspūdingus vaidmenis anuomet atliko Jassica Lange (suvaidinusi Joan Craford) ir Susan Sarandon (suvaidinusią Bette Davis), kurios kovėsi ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime dėl mylimųjų. Būtent toji atmosfera, sakyčiau, arčiausiai „Holivudo“ – šešto dešimtmečio dekoracijos, rūbai, svajonės apie nepasiekiamą Holivudą, kai vyrukai merginas iš tikrųjų tempdavosi į kino sales, kad galėtų platoniškai mylėti savo dievaičius...

Šiandien Holivudas labai prieštaringa vieta. Esti konspiracijos teorijų, kad tai viena nuodėmingiausių pasaulyje vietų, kur klesti pedofilijos klanai, satanizmas ir kiti baisūs dalykai, kurie pasakoji nekomerciniuose dokumentiniuose filmuose. Šiandien Holivudas demonizuojamas ir toli gražu nebeprimena trokštamos vietos, o ir kine, tai ką vadiname „holivudine kliše“, atrodo, kad kaip galinga industrija, siūlanti ir diktuojanti kino (ir ne tik) madas, ima pamažu nusibosti. Įdomu tai, kad nuo 2022 metų „Oskarų“ ceremonijoje jau bus privaloma nominuoti (nori to ar ne) juodaodžius aktorius, LGBTQ asmenis ir kitos rasės atstovus – žodžiu, „Oskarai“, jeigu ir dabar buvo linksniuojami kaip politiškas reikalas, jis bus privalomas dėl lygybės absoliučiai politizuotas. Labai įdomu, kad dabar vykstantys Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje protestai už lygybę smarkiai siejasi su serialu „Holivudas“ idėja.

1950-ųjų vasarą pagrindinis veikėjas Jack Castello (aktr. David Corenswet) atvyksta į Holivudą, kad taptų aktoriumi, nes tokia jo svajonė, jis turi dvynukų besilaukiančią žmoną, tačiau jis dar nežino, kad Holivude, kad taptum pastebėtas, reikia ne išvaizdos, o pažinčių ir kartais su kai kuo permiegoti... Galiausiai istorija ima suktis apie juodaodį scenaristą, iš Filipinų kilusį režisierių, kurio juodaodė žmona, atlikinėdama komiškas tarnaičių vaidmenis, bando gauti kitokį vaidmenį, ir gėjų drovų svajotoją, kuris bando patekti į Holivudą. Visi jie starto finiše, visi jie konkurentai, bet gražiausioji serialo dalis, kad konkurencija juos suveda į draugystę. Tuomet atmosfera labai nepalanki spalvotiesiems, jie politiškai atstumiami, jie atlieka tik antraeilius vaidmenis, nes tokia ne tik politika, bet ir kompanijų nuostata – įtikti liaudžiai, gesinti protestus.

Daugelis veikėjų turi savo tikruosius prototipus.

Galiausiai „Holivudas“ pasiūlo alternatyvų projektą, puikų scenarijų „Megė“ (pasirodo, tai iš tikrųjų tokia egzistavusi mergina, kuri iš troškimo būti aktore kažkada nusižudė, internete galima rasti jos nuotraukų), kurį parašo spalvotasis gėjus Arčis. Likimas taip suklosto aplinkybes, kad šis scenarijus realizuojamas itin skandalingai ir peržengia visas ano laiko ribas, taigi realiai R. Murphy išklysta iš realumo ir dabarties tendencijas, spalvotojų ir LGBT pripažinimą kino rinkoje perkelia į 1950-uosius. Atrodo nerealiai, tarsi pasakoje, todėl „Holivudas“ tampa tarsi paties kūrėjo politiniu protestu: tai istorija kaip Holivudą, koks jis galėjo būti, bet niekada nebuvo. Holivudas visada buvo kur kas sudėtingesnis, tamsesnis, negailestingesnis, nei vaizduojama seriale. Turint galvoje, kad po Antrojo pasaulinio karo čia buvo iš žydų koncentracijos stovyklų atgabenti tos pačios drapanos ir naudojamos kaip dekoracijos – jokio etiketo ar moralės čia niekada nebuvo, net šeštame dešimtmetyje tai buvo biznis, verslas, industrija.

R. Murphy siūlo alternatyvią pasaką, svajonę, kuri vos paženklinta to meto nostalginiais atributais, spalvingais charakteriais. Čia veši prostitucija, tarp įvairiausių amžiaus žmonių ir lyčių, dažnai homoseksualių asmenų. Degalinėje įsirengęs tam tikrą žigolo imperiją Ernie West realiame gyvenime turi savo egzistavusį prototipą, kaip ir daugelis kitų šiame seriale esančių asmenybių, tačiau R. Murphy juos gerokai transformuoja, pakeičia tam tikrus įvykius, kurie derėtų prie bendro serialo sumanymo. Visas tas seksas, gėjų nuogybės, permiegojimai, interesai ir įtakų kovos perteiktos holivudine 1950-ųjų maniera, serialas apie Holivudo užkulisius tampa Holivudo fasadu – tai tam tikra idėja, meilės išraiška šiai industrijai, todėl net moralinės dilemos, prostitucija šiame seriale atrodo netgi žavingai, priimtinos, smagios kaip holivudinių veikėjų gyvenimai, tačiau su realiomis intrigomis nelabai ką turi bendra.

Neanalizuosiu bendrų veikėjų, nes jų yra daug, kiekvienas atlieka ir įkūnija tam tikru laikotarpiu sužibusias žvaigždes. Pavyzdžiui, finalinėje scenoje veikėja Camila Washington kaip juodaodė pelno „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, tačiau tikrasis Holivude poslinkis, jeigu gerai pamenu, įvyko tada, kai aktorė Halle Berry 2002 metais „Oskarą“ pelno už filmą „Monstrų puota“. Projektas, kuris statomas šiame seriale, realiai atspindi sunkų ir ilgą politiškai ir kūrybiškai nueitą kelią iki šių dienų, pastarasis talpinamas į vienerius metus per projektą „Megė“. Kam to reikėjo? Ogi tam, kad parodytų, jog visus tuos ilgus metus Holivudas tylėjo, jis padlaižiavo, ignoravo, kai galėjo veikti kaip proveržis, kaip laisvas pažiūras formuojanti industrija, prisidedant prie lygybės ir žmonių teisių. Deja, 1950-aisiais nieko realiai panašaus nevyko, todėl tas R. Murphy idealizuotas proveržio perkėlimas tampa subtiliu kaltinimu už ilgą Holivudo imperijos tylėjimą ir netgi LGBTQ, moterų, azijiečių, juodaodžių engimą, kad žiūrėdamas paskutines serijas negalėjau patikėti, jog serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu metu, kai JAV dedasi tokie įvykiai, kurie susieti su serialo politine idėja.

Neapsigaukite, nors visos serialo potekstės veda į lygybę, nors jame labai daug LGBTQ (pats Ryan Murphy atviras gėjus), serialas iš esmės atspindi auksinio amžiaus holivudinę manierą, jis nostalgiškai švytintis, kartu žaismingas, žėrintis, bet tuo pačiu labai liūdnas, jame daug neteisybės, kas, man atrodo, tėra tik žiupsnelis tikrojo Holivudo. Visgi R. Murphy ir neįtikėtinai simpatiškų aktorių komanda mums padovanoja stebuklingą pasakos reginį, leidžia pasvajoti, jog visi tie dabarties įvykiai, jeigu jie per lemtingą atsitiktinumą būtų nutikę 1950-aisiais, visą pasaulio politika, žmonių mentalitetas būtų buvę kitokie. Ypač šių dienų kontekste, kai kraštutinių politinių pažiūrų lenkų kandidatas į prezidentus praneša išdidžiai, kad LGBT propaganda yra blogiau už komunizmą. Atsiprašau... Grįžkime į 1950-uosius ir galbūt transformuokime bent savo galvoje trūkstamas žinias, jog propaganda ir atsiklausti kaimyno, ar galiu būti laimingas su tos pačios lyties asmeniu ar juodaode, atrodo mažų mažiausiai absurdiškas reikalas. Kodėl? Kodėl? Kodėl tai svarbu? Serialas iš dalies visa tai ir paaiškina. Kad žmonės galėtų būti orūs.

Anonsas:

>

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonė" / "Mercy"

Sveiki,

Šįkart visai nesididžiuodamas pasakysiu, kad pažiūrėjau vieną iš tų „pigesnių“ siaubo filmų, kuris vadinasi „Malonė“ (angl. Mercy) (2014) ir visomis prasmėmis yra labai keistas. Pasakojimas apie demono apsėstą močiutę, kuri jaunystėje labai norėjo susilaukti vaikelio ir todėl ėmėsi burtų, todėl dabar atėjo metas sumokėti skolas.

Kai močiutė nusiveda anūką (filmo pradžioje) prie prosenelės kapo ir ten pasirodo barškuolė, kuri negali tokiose vietovėse veistis, (nes dar apskritai šaltas metų laikas vaizduojamas, net aktoriai su striukėmis), tada močiutė paduoda smuiką berniukui, kad šis pagrotų gyvatei... Galiausiai gyvatė, jau kompiuterizuota, ir labiau panaši į žaltį, nebe barškuolę, prašliaužia pro kojas. Tada supratau, šachas, matas ir šakės (trys viename), kad nieko čia su tuo filmu gero nebus. Vėliau tas, žinoma, ir pasitvirtino. Pradėkime nuo to, kad visi suaugę dienos metu, kurie nepanašūs į alkoholikus (neskaitant dėdės), vos tik susitikę maukia viskį iš stiklinių be užsigėrimo prie mažamečių vaikų (tradicija, Verga, tradicija); tada močiutė, paklaikusi pargabenama iš prieglaudos, ir visi iki tol ją pažinoję jos bijo kaip velnias kryžiaus, bet taip artimiesiems, kurie turėtų močiutę labiausiai pažinoti, ir nepaaiškinama, kad ji pardavusi sielą, atrodo, neįtikėtina, dar baisiau už patį siužetą.

Jau nebekalbėsiu apie vaikų vaidybą, kuri apgailėtinai teatrališka, nenatūrali, kai kurios veido išraiškos suvaidinamos jau po ištariamų frazių, tik „tarp kitko“, na, o finale visa šeimynėlė, kuri turėjo, liaudiškai tariant, būti „triedusi iki kulno“, be jokio emocinio šoko užkasa burtų knygutę ir gražiai saulėtą dieną apsikabina, įprasmindama pačius banaliausius ir labiausiai nusidėvėjusius siaubo filmo finalinius šablonus.

Tai filmas – katastrofa, bet, jeigu mėgstate katastrofų filmus, (čia perkeltine prasme), žinoma, mėginkite ir bandykite, aš tai pabaigoje jau prasukinėdamas žiūrėjau, nes, Dievas mato, laikas – pinigai. Tai tiek to šauniojo S. Kingo apsakymo „Motušė“ ir beliko.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb:5.0

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Plieninės magnolijos" / "Steel Magnolias"

Sveiki, skaitytojai,

Seniai ketinau pažiūrėti šį filmą, bet tiesiog kažkaip vis užkrisdavo, o ir buvau visai praradęs susidomėjimą. Tikra JAV kino klasika tapusi juosta „Plieninės Magnolijos“ (angl. Steel Magnolias) (1989) jau yra sulaukusi ir naujesnio pastatymo, tačiau mane domino būtent šis su daug kam žinomomis puikiomis Holivudo aktorėmis.

Tiesą sakant, filmas pakvipo pelėsiais ir seniena. Ne pačia prasčiausia prasme, bet tos devinto dešimtmečio pabaigos mados, šukuosenos, grožio supratimas... Tiesiog neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė per tiek metų. Filmą gali daug kas palaikyti tiesiog „bobišku“ dėl savo kvailų įsitikinimų, kad moterų tauškalai per vestuves kirpykloje gali tikti tik moterims, o vyrams reikia smurto, sekso ir ginklo. Kvaili, aišku, stereotipai. Nepasakyčiau, kad „Plieninės magnolijos“ yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. Istorija nelabai mane sujaudino, nors tenka pripažinti, kad scenarijus gana neblogas, intymūs ir moters gyvenimą atspindintys dialogai, bendruomeniškumas ir viena kitos palaikymas išties glaudžiai supresuotas, kad iš tikro primena magnolijų krūmą. Vyrų pasaulis, pagalvojau, kur kas uždaresnis ir vienišesnis. 

Apskritai labai džiaugiausi vėl pamatęs daugybę savo mėgstamų aktorių, įskaitant ir Julia Roberts, kuri pelnė už šį vaidmenį „Auksinį gaublį“, taip pat visada charizma spinduliuojanti Shirley Maclaine, kuri buvo puiki, tačiau tuo pačiu pernelyg bukai komiška, kažkokia dirbtina. Apskritai visas filmas yra apie gėlių sužydėjimą ir praradimą, apie dukters ir motinos ryšį, tačiau istorija pateikta balansuojant tarp komedijos ir dramos, čia liūdna, čia tuoj darosi juokinga, tarsi bijant sužeisti žiūrovą. Toks eklektiškas balansavimas sukuria filme tokią specifinę pozą, kad pasaulis yra įvairių jausmų mikstūrą, tačiau būtent dėl noro jį pavaizduoti įvairų, išėjo kažkoks netikrumas, sintetika. Šiaip ar taip filmas visai patiko, tačiau antro karto nebežiūrėčiau...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela