Filmas: "Grupė berniukų" / "The Boys in the Band"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas naujausių „Netflix“ platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais 2020 metų versijos aktoriais.

 

Filmas pastatytas pagal pjesę ir jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“, tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis itin pažeidžiamas.

 

Vieno vakaro, vieno lietingo vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin asmeniški ir jautrūs.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Holivudas" / "Hollywood" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių televizinių projektų korifėjus Ryan Murphy geriausiai pasaulyje išgarsėjęs tokiais projektais kaip „Choras“ ir antologija „Amerikietiška siaubo istorija“ prieš karantiną pristatė naujausią savo šalutinį projektą 7 serijų mini serialą „Holivudas“ (angl. Hollywood). Paskutiniaisiais metais Ryan Murphy glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais scenaristais sukūrė ne vieną šalutinį projektą, kuris patraukė žiūrovų dėmesį. Tai dviejų sezonų „Klyksmo karalienės“ ir „Politikai“. Vieno sezono serialas „Dvikova“ bei „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, kuri itin koreliuoja su „Amerikietiška siaubo istorija“, pastarieji sezonai tikriausiai bus atidėti metams dėl karantino atidėtų filmavimo darbų.

Prisipažinsiu, kad tai, ką padaro R. Murphy su televiziniais serialais yra unikalu, jo braižas atpažįstamas kaip savitas, charakteringas, truputį teatrališkai manieringas, tačiau sodrus, todėl žiūrėdamas jo projektus visada patenki į sąlygišką tikrovę, kuri veikia kaip šabloniškas literatūrinis žanras, sukuria pusiau realios, pusiau pasakiškos tikrovės įspūdį. Ypatinga stiliaus sudedamoji būna ypatingi, sodrūs, spalvingi aktorių atliekami vaidmenys, todėl R. Murphy aktoriai dažnai būna nominuojami Emmy ir Auksiniuose gaubliuose.

Jeigu reiktų surasti artimiausią ir labiausiai panašų „Holivudui“ projektą, sakyčiau, tai būtų Holivudo 1950-ųjų metų aukso amžiaus atspindintis dešimtmetis ir TV serialas „Dvikova“, kur įspūdingus vaidmenis anuomet atliko Jassica Lange (suvaidinusi Joan Craford) ir Susan Sarandon (suvaidinusią Bette Davis), kurios kovėsi ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime dėl mylimųjų. Būtent toji atmosfera, sakyčiau, arčiausiai „Holivudo“ – šešto dešimtmečio dekoracijos, rūbai, svajonės apie nepasiekiamą Holivudą, kai vyrukai merginas iš tikrųjų tempdavosi į kino sales, kad galėtų platoniškai mylėti savo dievaičius...

Šiandien Holivudas labai prieštaringa vieta. Esti konspiracijos teorijų, kad tai viena nuodėmingiausių pasaulyje vietų, kur klesti pedofilijos klanai, satanizmas ir kiti baisūs dalykai, kurie pasakoji nekomerciniuose dokumentiniuose filmuose. Šiandien Holivudas demonizuojamas ir toli gražu nebeprimena trokštamos vietos, o ir kine, tai ką vadiname „holivudine kliše“, atrodo, kad kaip galinga industrija, siūlanti ir diktuojanti kino (ir ne tik) madas, ima pamažu nusibosti. Įdomu tai, kad nuo 2022 metų „Oskarų“ ceremonijoje jau bus privaloma nominuoti (nori to ar ne) juodaodžius aktorius, LGBTQ asmenis ir kitos rasės atstovus – žodžiu, „Oskarai“, jeigu ir dabar buvo linksniuojami kaip politiškas reikalas, jis bus privalomas dėl lygybės absoliučiai politizuotas. Labai įdomu, kad dabar vykstantys Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje protestai už lygybę smarkiai siejasi su serialu „Holivudas“ idėja.

1950-ųjų vasarą pagrindinis veikėjas Jack Castello (aktr. David Corenswet) atvyksta į Holivudą, kad taptų aktoriumi, nes tokia jo svajonė, jis turi dvynukų besilaukiančią žmoną, tačiau jis dar nežino, kad Holivude, kad taptum pastebėtas, reikia ne išvaizdos, o pažinčių ir kartais su kai kuo permiegoti... Galiausiai istorija ima suktis apie juodaodį scenaristą, iš Filipinų kilusį režisierių, kurio juodaodė žmona, atlikinėdama komiškas tarnaičių vaidmenis, bando gauti kitokį vaidmenį, ir gėjų drovų svajotoją, kuris bando patekti į Holivudą. Visi jie starto finiše, visi jie konkurentai, bet gražiausioji serialo dalis, kad konkurencija juos suveda į draugystę. Tuomet atmosfera labai nepalanki spalvotiesiems, jie politiškai atstumiami, jie atlieka tik antraeilius vaidmenis, nes tokia ne tik politika, bet ir kompanijų nuostata – įtikti liaudžiai, gesinti protestus.

Daugelis veikėjų turi savo tikruosius prototipus.

Galiausiai „Holivudas“ pasiūlo alternatyvų projektą, puikų scenarijų „Megė“ (pasirodo, tai iš tikrųjų tokia egzistavusi mergina, kuri iš troškimo būti aktore kažkada nusižudė, internete galima rasti jos nuotraukų), kurį parašo spalvotasis gėjus Arčis. Likimas taip suklosto aplinkybes, kad šis scenarijus realizuojamas itin skandalingai ir peržengia visas ano laiko ribas, taigi realiai R. Murphy išklysta iš realumo ir dabarties tendencijas, spalvotojų ir LGBT pripažinimą kino rinkoje perkelia į 1950-uosius. Atrodo nerealiai, tarsi pasakoje, todėl „Holivudas“ tampa tarsi paties kūrėjo politiniu protestu: tai istorija kaip Holivudą, koks jis galėjo būti, bet niekada nebuvo. Holivudas visada buvo kur kas sudėtingesnis, tamsesnis, negailestingesnis, nei vaizduojama seriale. Turint galvoje, kad po Antrojo pasaulinio karo čia buvo iš žydų koncentracijos stovyklų atgabenti tos pačios drapanos ir naudojamos kaip dekoracijos – jokio etiketo ar moralės čia niekada nebuvo, net šeštame dešimtmetyje tai buvo biznis, verslas, industrija.

R. Murphy siūlo alternatyvią pasaką, svajonę, kuri vos paženklinta to meto nostalginiais atributais, spalvingais charakteriais. Čia veši prostitucija, tarp įvairiausių amžiaus žmonių ir lyčių, dažnai homoseksualių asmenų. Degalinėje įsirengęs tam tikrą žigolo imperiją Ernie West realiame gyvenime turi savo egzistavusį prototipą, kaip ir daugelis kitų šiame seriale esančių asmenybių, tačiau R. Murphy juos gerokai transformuoja, pakeičia tam tikrus įvykius, kurie derėtų prie bendro serialo sumanymo. Visas tas seksas, gėjų nuogybės, permiegojimai, interesai ir įtakų kovos perteiktos holivudine 1950-ųjų maniera, serialas apie Holivudo užkulisius tampa Holivudo fasadu – tai tam tikra idėja, meilės išraiška šiai industrijai, todėl net moralinės dilemos, prostitucija šiame seriale atrodo netgi žavingai, priimtinos, smagios kaip holivudinių veikėjų gyvenimai, tačiau su realiomis intrigomis nelabai ką turi bendra.

Neanalizuosiu bendrų veikėjų, nes jų yra daug, kiekvienas atlieka ir įkūnija tam tikru laikotarpiu sužibusias žvaigždes. Pavyzdžiui, finalinėje scenoje veikėja Camila Washington kaip juodaodė pelno „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, tačiau tikrasis Holivude poslinkis, jeigu gerai pamenu, įvyko tada, kai aktorė Halle Berry 2002 metais „Oskarą“ pelno už filmą „Monstrų puota“. Projektas, kuris statomas šiame seriale, realiai atspindi sunkų ir ilgą politiškai ir kūrybiškai nueitą kelią iki šių dienų, pastarasis talpinamas į vienerius metus per projektą „Megė“. Kam to reikėjo? Ogi tam, kad parodytų, jog visus tuos ilgus metus Holivudas tylėjo, jis padlaižiavo, ignoravo, kai galėjo veikti kaip proveržis, kaip laisvas pažiūras formuojanti industrija, prisidedant prie lygybės ir žmonių teisių. Deja, 1950-aisiais nieko realiai panašaus nevyko, todėl tas R. Murphy idealizuotas proveržio perkėlimas tampa subtiliu kaltinimu už ilgą Holivudo imperijos tylėjimą ir netgi LGBTQ, moterų, azijiečių, juodaodžių engimą, kad žiūrėdamas paskutines serijas negalėjau patikėti, jog serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu metu, kai JAV dedasi tokie įvykiai, kurie susieti su serialo politine idėja.

Neapsigaukite, nors visos serialo potekstės veda į lygybę, nors jame labai daug LGBTQ (pats Ryan Murphy atviras gėjus), serialas iš esmės atspindi auksinio amžiaus holivudinę manierą, jis nostalgiškai švytintis, kartu žaismingas, žėrintis, bet tuo pačiu labai liūdnas, jame daug neteisybės, kas, man atrodo, tėra tik žiupsnelis tikrojo Holivudo. Visgi R. Murphy ir neįtikėtinai simpatiškų aktorių komanda mums padovanoja stebuklingą pasakos reginį, leidžia pasvajoti, jog visi tie dabarties įvykiai, jeigu jie per lemtingą atsitiktinumą būtų nutikę 1950-aisiais, visą pasaulio politika, žmonių mentalitetas būtų buvę kitokie. Ypač šių dienų kontekste, kai kraštutinių politinių pažiūrų lenkų kandidatas į prezidentus praneša išdidžiai, kad LGBT propaganda yra blogiau už komunizmą. Atsiprašau... Grįžkime į 1950-uosius ir galbūt transformuokime bent savo galvoje trūkstamas žinias, jog propaganda ir atsiklausti kaimyno, ar galiu būti laimingas su tos pačios lyties asmeniu ar juodaode, atrodo mažų mažiausiai absurdiškas reikalas. Kodėl? Kodėl? Kodėl tai svarbu? Serialas iš dalies visa tai ir paaiškina. Kad žmonės galėtų būti orūs.

Anonsas:

>

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vizijos" / "Visions"

Sveiki, 

Tęsiant lengvų mistinių siaubo filmų peržiūras, šįkart dar vienas pavadinimu „Vizijos“ (angl. Visions) (2015) su serialo „Be namų negerai“ ir filmo „Parduotuvių maniakės išpažintis“ gerai žinoma aktore Isla Fisher. Šįkart kaip niekad neturiu ko pasakyti apie filmą ir nesistengsiu nieko nusakyti, nes juostos turinys daugiau nei paprastas – besilaukianti moteris regi vizijas ir staiga visi aplinkiniai paverčiami keisto sąmokslo teorijos įtariamaisiais.

Filmas iš tos serijos „nieko gero, nieko ypatingo“. Apskritai tragiškiausia filmo pradžia – jau tokia be intrigos, tokia sausa, kad atrodo vien režisierius iš kokios surūdijusios priekabos nufilmavo visas vynuogynų scenas ir po to sujungė su uždarų patalpų scenomis. Galbūt kaltas ir pats scenarijus, kad beveik pusę filmo tiesiog be jausmų vilkina žiūrovą – nei sukelia emocijas, nei išgąstį, vien kažkokį drungną teliuškavimą – lyg ir įdomu, kas bus toliau, lyg ir nelabai... Absoliučiai pusei filmo trūko bent garso takelio, intrigai ar veikėjos nuotaikoms pamasinti, tuokart, pamaniau, netgi Charlis Chaplinas geriau suveiktų tokioje tyloje. Vėliau, aišku, siužetas išsibalansuoja, prasideda mistiniai dalykėliai, kūrėjai bando pritraukti filmą jau prie mistinio „mindfuck‘o“, tačiau tik filmo finale, atskleidus kortas, galima šiek tiek suklusti ir pagalvoti: o ką aš veikiau viso filmo seansą? O ką veikė filmas, kad negalėjo manęs sudominti?

Nepaisant simpatiškosios Islos būvimo, filmas skystoko užpildymo, pirmoji filmo pusė absoliučiai be intrigos ir nyki, antroji lyg ir verčia jau suklusti, tačiau visumoje kelnės jau nusmauktos – toks nei sausas, nei šlapias kūrinys, skirtas lengvam pasisėdėjimui prie kepintų ir sūdytų saulėgrąžų pakelio ir „bliūdu“ lukštams ant kelių.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paprasta širdis" / "The Normal Heart"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiąnakt teko pažiūrėti filmą „Paprasta širdis“ arba kitaip „Normali širdis“ (angl. The Normal Heart) (2014). Tai amerikiečių TV kanalo HBO užsakytas ir sukurtas filmas – tas pats kanalas leidžia serialą „Amerikietiška siaubo istorija“, vienas iš jų kūrėjų, sukūrė šį filmą. Taigi, šiąnakt jį žiūrėjau, ir taip jau sutapo, kad tuo pačiu momentu jis kitoje planetos pusėje pelnė „Emmy“ apdovanojimą kaip geriausias metų TV filmas.

Na, filmas, kaip čia pasakius, jį kažkas turi tiesiog išversti ir pristatyti Lietuvos piratiniams filmų platinimų tinklams. Tai išties žavus perliukas ir visai nesvarbu, kad tai TV filmas – jis nušluosto nosį daugeliui Holivudo kino juostų. Patiko, aišku, kad patiko, nors tenka pripažinti, kad kino industrijoje AIDS tema tikrai nėra nauja, ypač 9 dešimtmečio pradžios vaizdiniuose, kada kuriamos biografinės dramos apie mirusius ne tik homoseksualus nuo šios ligos. Filmas priminė ir ne taip seniai matytą „Dalaso klubą“ (2013) bei „Filadelfiją“ (1993).

„Paprasta širdis“ – tai pasakojimas, kuris nukelia mus į 1980-1983 metus, kad JAV po seksualinės revoliucijos homoseksualų tarpe prasideda AIDS epidemija. Užkrečiama ji lytiniu būdu, bet yra manoma, kad virusas mutavo iš gyvūnų ir paplito pas žmogų. Filme vaizduojama homoseksualų pora, kurioje vienas iš partnerių suserga šiuo virusu, kuris tada dar vadinosi „žydruoju maru“. Vienas iš partneriu priklauso aktyvistų grupuotei, kuri visais įmanomais būdais nori pritraukti tiek žiniasklaidos, tiek vyriausybinių organizacijų dėmesį, tačiau visuomenė abejinga šios ligos protrūkiui ir mano, kad tai pačių homoseksualų reikalas. Liga plinta žaibiškai, šalia miršta draugai ir bendražygiai. Darosi išties baisu, kad virusas sunaikins viską, kas gyva...

Žinoma, meilės istorija čia irgi užima nemenką vietą, bet labiausiai emocijas kursto vyriausybės ignoravimas ir ta nuolatinė padėtis be išeities, kad esi ignoruojamas ir pasmerktas. Puikus aktorinis darbas! Julia Roberts, kuri paskutiniu metu labiau atsidėjusi motinystei, visgi nusprendė suvaidinti medikę – puikus darbas. Šaunuolis Mark Ruffalo, kuris tiesiog šiame filme buvo nepakartojamas. Tą patį galiu pasakyti ir apie „Aferisto“ žvaigždę Matt Bomer, kuris ir gyvenime neslepia esąs homoseksualus.

Nežinau, mane šis filmas papirko, sužavėjo ir negaliu skirti mažiau balų nei maksimumą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela