Vienas naujausių „Netflix“
platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in
the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra
dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali
širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką
kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju
dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir
ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne
paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet
tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė
berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio
filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais
2020 metų versijos aktoriais.
Filmas pastatytas pagal pjesę ir
jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik
slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas
vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka
visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl
plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas
seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT
tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono
filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio
nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai
ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog
girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą
gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“,
tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose
kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus
pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką
nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis
itin pažeidžiamas.
Vieno vakaro, vieno lietingo
vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas
vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę
patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė
tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne
pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo
Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių
žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus
ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas
nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai
visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano
supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai
Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin
asmeniški ir jautrūs.
Amerikiečių
televizinių projektų korifėjus Ryan Murphy geriausiai pasaulyje
išgarsėjęs tokiais projektais kaip „Choras“ ir antologija „Amerikietiška siaubo
istorija“ prieš karantiną pristatė naujausią savo šalutinį projektą 7 serijų
mini serialą „Holivudas“ (angl. Hollywood). Paskutiniaisiais
metais Ryan Murphy glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais scenaristais sukūrė
ne vieną šalutinį projektą, kuris patraukė žiūrovų dėmesį. Tai dviejų sezonų „Klyksmo
karalienės“ ir „Politikai“. Vieno sezono serialas „Dvikova“ bei „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“, kuri itin koreliuoja su „Amerikietiška siaubo istorija“,
pastarieji sezonai tikriausiai bus atidėti metams dėl karantino atidėtų filmavimo
darbų.
Prisipažinsiu,
kad tai, ką padaro R. Murphy su televiziniais serialais yra unikalu, jo braižas
atpažįstamas kaip savitas, charakteringas, truputį teatrališkai manieringas,
tačiau sodrus, todėl žiūrėdamas jo projektus visada patenki į sąlygišką
tikrovę, kuri veikia kaip šabloniškas literatūrinis žanras, sukuria pusiau
realios, pusiau pasakiškos tikrovės įspūdį. Ypatinga stiliaus sudedamoji būna
ypatingi, sodrūs, spalvingi aktorių atliekami vaidmenys, todėl R. Murphy
aktoriai dažnai būna nominuojami Emmy ir Auksiniuose gaubliuose.
Jeigu
reiktų surasti artimiausią ir labiausiai panašų „Holivudui“ projektą, sakyčiau,
tai būtų Holivudo 1950-ųjų metų aukso amžiaus atspindintis dešimtmetis ir TV
serialas „Dvikova“, kur įspūdingus vaidmenis anuomet atliko Jassica Lange
(suvaidinusi Joan Craford) ir Susan Sarandon (suvaidinusią Bette Davis), kurios
kovėsi ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime dėl mylimųjų. Būtent toji
atmosfera, sakyčiau, arčiausiai „Holivudo“ – šešto dešimtmečio dekoracijos,
rūbai, svajonės apie nepasiekiamą Holivudą, kai vyrukai merginas iš tikrųjų
tempdavosi į kino sales, kad galėtų platoniškai mylėti savo dievaičius...
Šiandien
Holivudas labai prieštaringa vieta. Esti konspiracijos teorijų, kad tai viena
nuodėmingiausių pasaulyje vietų, kur klesti pedofilijos klanai, satanizmas ir
kiti baisūs dalykai, kurie pasakoji nekomerciniuose dokumentiniuose filmuose. Šiandien
Holivudas demonizuojamas ir toli gražu nebeprimena trokštamos vietos, o ir kine,
tai ką vadiname „holivudine kliše“, atrodo, kad kaip galinga industrija,
siūlanti ir diktuojanti kino (ir ne tik) madas, ima pamažu nusibosti. Įdomu
tai, kad nuo 2022 metų „Oskarų“ ceremonijoje jau bus privaloma nominuoti (nori
to ar ne) juodaodžius aktorius, LGBTQ asmenis ir kitos rasės atstovus – žodžiu,
„Oskarai“, jeigu ir dabar buvo linksniuojami kaip politiškas reikalas, jis bus
privalomas dėl lygybės absoliučiai politizuotas. Labai įdomu, kad dabar
vykstantys Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje protestai už lygybę
smarkiai siejasi su serialu „Holivudas“ idėja.
1950-ųjų
vasarą pagrindinis veikėjas Jack Castello (aktr. David Corenswet) atvyksta į
Holivudą, kad taptų aktoriumi, nes tokia jo svajonė, jis turi dvynukų
besilaukiančią žmoną, tačiau jis dar nežino, kad Holivude, kad taptum
pastebėtas, reikia ne išvaizdos, o pažinčių ir kartais su kai kuo permiegoti...
Galiausiai istorija ima suktis apie juodaodį scenaristą, iš Filipinų kilusį
režisierių, kurio juodaodė žmona, atlikinėdama komiškas tarnaičių vaidmenis,
bando gauti kitokį vaidmenį, ir gėjų drovų svajotoją, kuris bando patekti į
Holivudą. Visi jie starto finiše, visi jie konkurentai, bet gražiausioji
serialo dalis, kad konkurencija juos suveda į draugystę. Tuomet atmosfera labai
nepalanki spalvotiesiems, jie politiškai atstumiami, jie atlieka tik
antraeilius vaidmenis, nes tokia ne tik politika, bet ir kompanijų nuostata –
įtikti liaudžiai, gesinti protestus.
Daugelis veikėjų turi savo tikruosius prototipus.
Galiausiai
„Holivudas“ pasiūlo alternatyvų projektą, puikų scenarijų „Megė“ (pasirodo, tai
iš tikrųjų tokia egzistavusi mergina, kuri iš troškimo būti aktore kažkada
nusižudė, internete galima rasti jos nuotraukų), kurį parašo spalvotasis gėjus
Arčis. Likimas taip suklosto aplinkybes, kad šis scenarijus realizuojamas itin
skandalingai ir peržengia visas ano laiko ribas, taigi realiai R. Murphy
išklysta iš realumo ir dabarties tendencijas, spalvotojų ir LGBT pripažinimą
kino rinkoje perkelia į 1950-uosius. Atrodo nerealiai, tarsi pasakoje, todėl „Holivudas“
tampa tarsi paties kūrėjo politiniu protestu: tai istorija kaip Holivudą, koks
jis galėjo būti, bet niekada nebuvo. Holivudas visada buvo kur kas sudėtingesnis,
tamsesnis, negailestingesnis, nei vaizduojama seriale. Turint galvoje, kad po Antrojo
pasaulinio karo čia buvo iš žydų koncentracijos stovyklų atgabenti tos pačios
drapanos ir naudojamos kaip dekoracijos – jokio etiketo ar moralės čia niekada
nebuvo, net šeštame dešimtmetyje tai buvo biznis, verslas, industrija.
R. Murphy
siūlo alternatyvią pasaką, svajonę, kuri vos paženklinta to meto nostalginiais
atributais, spalvingais charakteriais. Čia veši prostitucija, tarp įvairiausių
amžiaus žmonių ir lyčių, dažnai homoseksualių asmenų. Degalinėje įsirengęs tam
tikrą žigolo imperiją Ernie West realiame gyvenime turi savo egzistavusį
prototipą, kaip ir daugelis kitų šiame seriale esančių asmenybių, tačiau R.
Murphy juos gerokai transformuoja, pakeičia tam tikrus įvykius, kurie derėtų
prie bendro serialo sumanymo. Visas tas seksas, gėjų nuogybės, permiegojimai,
interesai ir įtakų kovos perteiktos holivudine 1950-ųjų maniera, serialas apie
Holivudo užkulisius tampa Holivudo fasadu – tai tam tikra idėja, meilės
išraiška šiai industrijai, todėl net moralinės dilemos, prostitucija šiame
seriale atrodo netgi žavingai, priimtinos, smagios kaip holivudinių veikėjų
gyvenimai, tačiau su realiomis intrigomis nelabai ką turi bendra.
Neanalizuosiu
bendrų veikėjų, nes jų yra daug, kiekvienas atlieka ir įkūnija tam tikru
laikotarpiu sužibusias žvaigždes. Pavyzdžiui, finalinėje scenoje veikėja Camila
Washington kaip juodaodė pelno „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, tačiau tikrasis
Holivude poslinkis, jeigu gerai pamenu, įvyko tada, kai aktorė Halle Berry 2002
metais „Oskarą“ pelno už filmą „Monstrų puota“. Projektas, kuris statomas šiame
seriale, realiai atspindi sunkų ir ilgą politiškai ir kūrybiškai nueitą kelią
iki šių dienų, pastarasis talpinamas į vienerius metus per projektą „Megė“. Kam
to reikėjo? Ogi tam, kad parodytų, jog visus tuos ilgus metus Holivudas tylėjo,
jis padlaižiavo, ignoravo, kai galėjo veikti kaip proveržis, kaip laisvas
pažiūras formuojanti industrija, prisidedant prie lygybės ir žmonių teisių. Deja,
1950-aisiais nieko realiai panašaus nevyko, todėl tas R. Murphy idealizuotas
proveržio perkėlimas tampa subtiliu kaltinimu už ilgą Holivudo imperijos
tylėjimą ir netgi LGBTQ, moterų, azijiečių, juodaodžių engimą, kad žiūrėdamas
paskutines serijas negalėjau patikėti, jog serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu
metu, kai JAV dedasi tokie įvykiai, kurie susieti su serialo politine idėja.
Neapsigaukite,
nors visos serialo potekstės veda į lygybę, nors jame labai daug LGBTQ (pats
Ryan Murphy atviras gėjus), serialas iš esmės atspindi auksinio amžiaus holivudinę
manierą, jis nostalgiškai švytintis, kartu žaismingas, žėrintis, bet tuo pačiu
labai liūdnas, jame daug neteisybės, kas, man atrodo, tėra tik žiupsnelis
tikrojo Holivudo. Visgi R. Murphy ir neįtikėtinai simpatiškų aktorių komanda
mums padovanoja stebuklingą pasakos reginį, leidžia pasvajoti, jog visi tie
dabarties įvykiai, jeigu jie per lemtingą atsitiktinumą būtų nutikę
1950-aisiais, visą pasaulio politika, žmonių mentalitetas būtų buvę kitokie.
Ypač šių dienų kontekste, kai kraštutinių politinių pažiūrų lenkų kandidatas į
prezidentus praneša išdidžiai, kad LGBT propaganda yra blogiau už komunizmą.
Atsiprašau... Grįžkime į 1950-uosius ir galbūt transformuokime bent savo
galvoje trūkstamas žinias, jog propaganda ir atsiklausti kaimyno, ar galiu būti
laimingas su tos pačios lyties asmeniu ar juodaode, atrodo mažų mažiausiai
absurdiškas reikalas. Kodėl? Kodėl? Kodėl tai svarbu? Serialas iš dalies visa
tai ir paaiškina. Kad žmonės galėtų būti orūs.
Tęsiant lengvų mistinių
siaubo filmų peržiūras, šįkart dar vienas pavadinimu „Vizijos“ (angl. Visions)
(2015) su serialo „Be namų negerai“ ir filmo „Parduotuvių maniakės išpažintis“
gerai žinoma aktore Isla Fisher. Šįkart kaip niekad neturiu ko pasakyti apie
filmą ir nesistengsiu nieko nusakyti, nes juostos turinys daugiau nei paprastas
– besilaukianti moteris regi vizijas ir staiga visi aplinkiniai paverčiami
keisto sąmokslo teorijos įtariamaisiais.
Filmas iš tos serijos „nieko
gero, nieko ypatingo“. Apskritai tragiškiausia filmo pradžia – jau tokia be
intrigos, tokia sausa, kad atrodo vien režisierius iš kokios surūdijusios
priekabos nufilmavo visas vynuogynų scenas ir po to sujungė su uždarų patalpų
scenomis. Galbūt kaltas ir pats scenarijus, kad beveik pusę filmo tiesiog be
jausmų vilkina žiūrovą – nei sukelia emocijas, nei išgąstį, vien kažkokį
drungną teliuškavimą – lyg ir įdomu, kas bus toliau, lyg ir nelabai...
Absoliučiai pusei filmo trūko bent garso takelio, intrigai ar veikėjos
nuotaikoms pamasinti, tuokart, pamaniau, netgi Charlis Chaplinas geriau
suveiktų tokioje tyloje. Vėliau, aišku, siužetas išsibalansuoja, prasideda
mistiniai dalykėliai, kūrėjai bando pritraukti filmą jau prie mistinio „mindfuck‘o“,
tačiau tik filmo finale, atskleidus kortas, galima šiek tiek suklusti ir
pagalvoti: o ką aš veikiau viso filmo seansą? O ką veikė filmas, kad negalėjo
manęs sudominti?
Nepaisant simpatiškosios
Islos būvimo, filmas skystoko užpildymo, pirmoji filmo pusė absoliučiai be
intrigos ir nyki, antroji lyg ir verčia jau suklusti, tačiau visumoje kelnės
jau nusmauktos – toks nei sausas, nei šlapias kūrinys, skirtas lengvam
pasisėdėjimui prie kepintų ir sūdytų saulėgrąžų pakelio ir „bliūdu“ lukštams
ant kelių.
Šiąnakt teko pažiūrėti
filmą „Paprasta širdis“ arba kitaip
„Normali širdis“ (angl. The Normal Heart)
(2014). Tai amerikiečių TV kanalo HBO užsakytas ir sukurtas filmas – tas pats
kanalas leidžia serialą „Amerikietiška siaubo istorija“, vienas iš jų kūrėjų,
sukūrė šį filmą. Taigi, šiąnakt jį žiūrėjau, ir taip jau sutapo, kad tuo pačiu
momentu jis kitoje planetos pusėje pelnė „Emmy“ apdovanojimą kaip geriausias
metų TV filmas.
Na, filmas, kaip čia
pasakius, jį kažkas turi tiesiog išversti ir pristatyti Lietuvos piratiniams
filmų platinimų tinklams. Tai išties žavus perliukas ir visai nesvarbu, kad tai
TV filmas – jis nušluosto nosį daugeliui Holivudo kino juostų. Patiko, aišku,
kad patiko, nors tenka pripažinti, kad kino industrijoje AIDS tema tikrai nėra
nauja, ypač 9 dešimtmečio pradžios vaizdiniuose, kada kuriamos biografinės
dramos apie mirusius ne tik homoseksualus nuo šios ligos. Filmas priminė ir ne
taip seniai matytą „Dalaso klubą“ (2013) bei „Filadelfiją“ (1993).
„Paprasta širdis“ – tai
pasakojimas, kuris nukelia mus į 1980-1983 metus, kad JAV po seksualinės
revoliucijos homoseksualų tarpe prasideda AIDS epidemija. Užkrečiama ji lytiniu
būdu, bet yra manoma, kad virusas mutavo iš gyvūnų ir paplito pas žmogų. Filme vaizduojama
homoseksualų pora, kurioje vienas iš partnerių suserga šiuo virusu, kuris tada
dar vadinosi „žydruoju maru“. Vienas iš partneriu priklauso aktyvistų
grupuotei, kuri visais įmanomais būdais nori pritraukti tiek žiniasklaidos,
tiek vyriausybinių organizacijų dėmesį, tačiau visuomenė abejinga šios ligos
protrūkiui ir mano, kad tai pačių homoseksualų reikalas. Liga plinta žaibiškai,
šalia miršta draugai ir bendražygiai. Darosi išties baisu, kad virusas
sunaikins viską, kas gyva...
Žinoma, meilės istorija
čia irgi užima nemenką vietą, bet labiausiai emocijas kursto vyriausybės
ignoravimas ir ta nuolatinė padėtis be išeities, kad esi ignoruojamas ir pasmerktas.
Puikus aktorinis darbas! Julia Roberts, kuri paskutiniu metu labiau atsidėjusi
motinystei, visgi nusprendė suvaidinti medikę – puikus darbas. Šaunuolis Mark
Ruffalo, kuris tiesiog šiame filme buvo nepakartojamas. Tą patį galiu pasakyti
ir apie „Aferisto“ žvaigždę Matt Bomer, kuris ir gyvenime neslepia esąs
homoseksualus.
Nežinau, mane šis
filmas papirko, sužavėjo ir negaliu skirti mažiau balų nei maksimumą.