Po šiemet pamatyto įspūdingo
muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“
(angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar
ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su
muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga
tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus
reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10
minučių, žiūrint „Maestro“.
Istorija biografinė. B.
Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir
kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas
šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus,
vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada
toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir
šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau
žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami
kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais,
romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo
dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta
daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą
versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams
pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors
ir nėra kokia nors kino naujovė.
Nors filmas turėjo būti
apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo
iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl
įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis,
remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras
Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi
tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt
net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos
iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas
kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar
labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai
stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose
apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko
tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus,
išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti,
dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis,
persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.
Filmas man patiko, jo
karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama
sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis,
tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog
išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar
tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant
visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei
puikioji Carey Mulligan.
Asmeniškai
lieka vis mažiau laiko kokybiškiems ir geriems serialams, todėl vėl perbėgau
labiau prie ilgametražių kino juostų. Šį pavasarį ne tik pasidarė šviesiau, bet
ir atsirado proga vakarais po „Kino pavasario“ seanso, kai jau nebelabai lieka
noro knygai, prieš pat miegą sužiūrėti mini serialą „Širdingai atsidavę“
(angl. Fellow Travelers), kurį sukūrė scenaristas ir prodiuseris Ron
Nyswaner, tikriausiai labiausiai man žinomas už scenarijaus sukūrimą „Oskaru“
įvertintam filmui „Filadelfija“ (1993). Pastarasis buvo revoliucinis filmas ne
tik dėl to, kad atkreipė dėmesį į LGBTQ bendruomenę (dėl ko dabar holivudiniai
filmai ir serialai yra dėl šios temos pertekliaus kaltinami?), bet ir visuomenę
gąsdinusią bei visokias, kas netingėjo, propagandą sklaidžiusius apie tuomet
JAV ir kitas šalis kamavusią AIDS problemą, kuri buvo klaidingai laikoma
išskirtinai tik tarp gėjų bendruomenės plintančia liga, todėl neverta politinio
susirūpinimo.
Apie
šią JAV medicinos ir homofobijos lūžį sukurtas ne vienas serialas, ne vienas
filmas, tad savotiškai kurdamas „Širdingai atsidavę“ režisierius labai toli
nenuklysta nuo politinių realijų ir toliau kalba apie paliktas abejingumo,
smurto ir baimių stigmas JAV visuomenėje iš XX amžiaus perspektyvos. Serialas pastatytas
pagal rašytojo Thomas Mallon romaną, išleistą tuo pačiu pavadinimu 2007 metais.
Istorija, nors ir išgalvota, apima nesunkiai atpažįstamus istorinius,
politinius ir kultūrinius JAV kontekstus nuo šeštojo dešimtmečio. Šeštasis
dešimtmetis ypatingas tuo, kad JAV valdžia smarkiai rūpinosi savo valdžios
galia, viešai persekiodama tariamus ir galimus komunistus, išskirdama juos kaip
Sovietų Sąjungos infiltruotus agentus, pavojingus JAV vyriausybei. Prie jų buvo
priskiriami ir homoseksualai vyrai, nes, kaip žinia, jie taip pat priešai kaip
ir komunistai, nes pažeidžiami, marginalai ir pan.
Maždaug
tokiame politiniame biurų, kur kiekvienas politikas gali būti apkaltintas esąs
gėjus, susitinka pagrindiniai du veikėjai: žavusis alfonsiškos išvaizdos
Hovkinsas, kurį suvaidina Mett Bomer, ir kuklus religinis berniukas Timotis,
kurį suvaidina Jonathan Beiley. Jie užmezga eilinį romaną, tačiau nė patys
nenutuokia, kad jis tęsis maždaug iki 1984-1986 metų, kai vieną po kito LGBTQ
įsislaptinusius ar šiaip atvirus žmones ims guldyti AIDS. Iš esmės istorija
apie beveik keturis dešimtmečius ir vaizduoja šias atkarpas: šešto dešimtmečio
stagnaciją, septinto dešimtmečio Vietnamo karo siaubą, Seksualinę revoliuciją
ir disco epochos narkotikų svaigulį ir, žinoma, juodą devinto
dešimtmečio AIDS periodą. Per šias dekadas Hovkinsas ir Timotis išgyvena
trumpus, bet lemtingus susitikimus. Hovkinsas vedęs turtingo tėvo dukrą paveldi
didžiulius turtus, sukuria šeimą, tačiau visgi nuo prigimties nepabėga, jis
gyvena dvigubą gyvenimą. Nemažiau banguotą pasirinkimų ir neigimų gyvenimą
nugyvena ir Timis, kuris po nelaimingo romano įsitraukia į karinę veiklą, o
vėliau į religiją ir tampa aršiu Wall Streeto riaušininku. Šalia pagrindinės
poros yra pasakojama ir juodaodžių antraplanė meilės istorija, kurie susiduria
dar ir su rasizmu, todėl serialas iš esmės problemiškai pastiprintas, nes
aprėpia ir juodosios rasės nepripažinimą ir segregaciją, pvz., duodant darbą,
lygiateisiškai integruojantis į visuomenę, kurioje įstatymai priimti, tačiau negalioja...
Kadrai iš serialo.
Šį
mini serialą sudaro viso labo 8 dalys, tačiau man asmeniškai jis priminė ir
kitus panašius darbus. Režisierius seriale nevengia homoerotinių scenų,
kiekvienas Hovio ir Timio susitikimas pavirsta kokia nors išraiškinga ir gerai
apšviesta pasimylėjimo scena, tačiau serialas visgi akcentuoja vyrų
stigamtizuotą jausminį pasaulį, jų pažeidžiamumą, priverstinį ir dažnai neturinčių
kitokių pasirinkimų tiek moraline prasme, tiek pilietine, kaip tik imituoti
viešą gyvenimą, apgaudinėjant savo vaikus ir žmoną, nenorint jų įskaudinti. Taip
pat kaip niekad seriale daug politinių manevrų ir šantažo, pagrįsto seksualinio
pobūdžio skandalais. Patys žinote iš Billo Clintono ir Monicos Levinski laikų,
kaip visuomenė mėgsta sekso skandalus. Tai tik parodo, kaip seksualumas, o šiuo
atveju seksualinė orientacija, paverčiama politiniu galios įrankiu, kur maža
vietos žmogiškumui, empatijai ir supratimui.
Atrodo,
logiška, kad potencialiai laimingą gyvenimą turėję nugyventi personažai buvo
pasmerkti ir veikiami aplinkybių, tad didvyrių seriale nerasite, nes Hovis
renkasi šeimą, nes tą daro visi, kurie nori išsilaikyti politikoje ir versle,
tad kažin kokių veikėjų nesuprantamų sprendimų neaptikau, tačiau labiausiai
mane stebino tas senovinis komunikacijos sudėtingumas: visi tie laiškai, knygų
inicialai, pasiklausomi skambučiai, žmonų ir sekretorių telegrafų skaitymas ir
deginimas, nepasiekus adresato, o iš tikrųjų keičia pačių veikėjų poelgius ir
sprendimus. Šakės, o ne komunikacija! Aišku, pagalvota ir apie laikmečio
detales, kostiumus. Tuo atžvilgiu man serialas sietųsi su „Amerikietiška siaubo
istorija: Niujorkas“ 11 sezonu, kuris labai panašiais rakursais, tik aišku,
kiek kitokiame žanre atskleidžia šiuos dešimtmečius, gėjų bei lesbiečių
problemas.
Šiaip
ar taip serialas jautrus, po to reikėjo atsigerti vandens, kad suvirškintum ir
atsitapatintum nuo šios tik iš pažiūros likimiškai neteisingos istorijos.
Galima sakyti, panašius jausmus sukėlė anuomet matytas „Kuprotas kalnas“, per
kurį verkė ir kai kurie homofobai, aišku, tie, kurie empatiškai sužiūrėjo viską
nuo pradžių iki galo. Daug liaupsių noriu pasakyti pagrindiniams aktoriams
Mettui Bomeriui ir Jonathanui Beiley, kurie sukūrė įtikinamai aistringą ir banguojantį
dviejų vyrų sutrūkinėjusį ir vėl kaskart atsinaujinantį ryšį. Žinojau, kad su
Bomeriu bus gerai, tačiau tikras atradimas šiame seriale man visgi buvo
Jonathanas Beiley, kurio Timio personažas žaižaravo naivumu, labiausiai keitėsi
dvasiškai ir temperamento prasme, todėl jo atliktas vaidmuo atrodo labiau
dinamiškas, tragiškas ir evoliucionuojantis. Šiaip daug emocijų paliko šis
pasakojimas, net nesitikėjau, nes iš pradžių gana sudėtingai „įsivažiavo“, tačiau,
besikeičiant pasakojimo struktūrai, nuotaikai, imi ir priimi tai kaip paveikiai
sukurtą pasaulį, kuris duoda ne tik emocijų, bet ir žinių.
P.
S. Šiuo metu lietuviškai įgarsintą serialą galite legaliai žiūrėti per mokamą
Go3 televizijos prieigą.
Pernai mes nesulaukėme „Amerikietiškos siaubo
istorijos“ 10 sezono dėl pandemijos atidėtų filmavimų. Šiemet antologinio
serialo kūrėjai sulaukė paties didžiausio per visą laiką finansavimo (48
milijonus JAV dolerių), todėl kartu su šio serialo korifėjumi Ryan Murphy buvo
nuspręsta sukurti netgi du atskirus serialus labai panašiu pavadinimu. 10
serijų įprastą antologinį serialą „Amerikietiška siaubo istorija: Dviguba
ateitis“, kuri taps 10 sezonu ir startuos nuo šių metų rugpjūčio 25
dienos bei atskirą 7 serijų istorijų rinkinį daugiskaitiniu pavadinimu „Amerikietiškos
siaubo istorijos“ (American Horror Stories). Kodėl daugiskaita? Nes šios
serijos pasakoja skirtingas siaubo istorijas, besijungiančias vieną į kitą ir
net retkarčiais su didžiąja antologija. Vakar, rugpjūčio 19 dieną, pasirodė
paskutinė septintoji serija.
Kadangi esu nuoseklus R. Murphy kūrybos žiūrovas, drįstu
pranešti, kad šis mega gigantas netrukus pristatys „Amerikietiška nusikaltimo
istorija“, kurioje nagrinės Monikos Levinki ir Bilo Klintono skandalą. Taip pat
žadama, kad prie šios flotilės prisijungs dar du nauji paraleliniai serialai „Amerikietiška
sporto istorija“ bei „Amerikietiška meilės istorija“. Ar ne per daug? Jeigu ir
daug, tai tikėkimės, kad bus kokybiška.
Šiandien apžvelgsiu „Amerikietiškų siaubo istorijų“ visas
serijas (jų tik viso labo 7). Tiesa, nežinia, ar kitais metais šis „atskilęs“
serialas nuo antologijos bus tęsiamas, tai susitarkime, kad visgi tai pirmasis
sezonas.
1 serijas. Rubber (Wo)man: Part One.
Pirmojoje serijoje grįžtama
prie antologinio „Žmogžudysčių namas“ sezono. Šįkart į tą patį namą įsikelia
nauja gėjų pora su dukra Skarlet. Vyrukai – skeptiški, jie netiki, kad Žmogžudysčių
name kas nors vyksta. Galiausiai Skarlet savo naujame kambaryje atranda
fetišistinius rūbus ir juos užsivelka, tačiau, kai juos užsivelka, ji tampa kitu
asmeniu – akys pajuoduoja ir tuo metu ji gali padaryti bet ką. Mokykloje
Skarlet nusižiūri klasiokę, kuri galiausiai ja pasinaudoja žiaurioms patyčioms.
Galiausiai nusivylusi ir kamuojama BDSM aistrų, matomų vaizdų per
pornografinius kanalus, ji ryžtasi užsidėti ruber kostiumą ir atkeršyti
klasiokei ir jos pakalikėms...
Iš tikrųjų labai keista grįžti į šį namą, bet kartu ir
smagu, nes pirmasis sezonas daugeliui žiūrovų itin labai patiko. Čia išvystame
naujus aktorius – Sierra McCornick, Michael Jacksono dukrą Paris Jackson ir iš „Viešbučio“
sezono patį Matt Bomer. Bandoma išlaikyti tą paslaptinga atmosferą, nors ir
pasakojama istorijos tąsa, visą laika tvyro nuojauta, kad kažkas išlįs iš
pirmojo sezono (taip ir nutinka) ir paaiškins dar nežinomus dalykus. Deja, nei
Jassica Lange, nei daugelio super pirmojo sezono žvaigždžių čia neišvysite, bes
vis tiek... Wecome to the Murder House!
Mano vertinimas: 7.5/10
2 serija. Rubber (Wo)man:
Part Two
Antroji serija tęsia pirmosios serijos istoriją.
Skarlet tampa nevaldoma. Lavonai pradeda rinktis atviroje namo skylėje, kurią
vėliau Skarlet užmūrija, tačiau ji nebegali atsiginti namo vaiduoklių. Ją gina
staiga žaibiškai įsimylėjusi lesbietė vaiduoklis. Merginos mylisi vonioje, o
gėjų pora niekuo nenutuokia, kol patys netampa žiaurių įvykių aukomis... Visgi abi
serijos, dažnas lietuvis pakukuotų, persūdytos LGBTQ temų. Tačiau tai R.
Murphy, o ten, kur jis, ten apstu gėjų ir lesbiečių tematikos. Kas nuolat žiūri
jo projektus, turėtų jau net nebesigluminti. Šioji serija dar beprotiškesnė,
juodesnė ir kraupesnė. Galiausiai Skarlet tenka atsisveikinti tiek su mylimąja,
tiek su tėvais ir išvykti į savo kelią, tačiau ji grįžta per Helovynus ir susitinka
su vaiduokliais. Ekspresija, elegancija ir tam tikras karikatūriškumas sukuria
atskirą logikos pasaulį, į kurį norisi žiūrėti.
Mano įvertinimas: 8/10
3 serija. Drive In.
Šioje serijoje jau pasakojama visiškai kitokia
istorija, nesusieta nei su vienu sezonu. Vyrukas pakviečia merginą į lauko kino
teatrą, tačiau kažkokia beprotė protestuoja, kad filmas tikras ir jis visus
pavers zombiais. Galiausiai visi savo mašinose, kas žiūrėjo šį filmą tampa kaip
nesavi, o tie, kurie bučiavosi ir nė akimirkos nematė, nesupranta, kas
atsitiko... Iš tikrųjų tai tarsi mažas mini siaubo filmas apie zombius ir filmų
poveikė žmonių psichikai. Šiaip šios serijos idėja gera, bet ar nebūsiu kažkur
kažką panašaus jau matęs? Pati istorijos realizacija labai tiesmuka, paprasta,
neišplėtota, veikėjai momentalūs, niekuo neįdomūs, tarsi tipinis jaunimėlis iš
kokio prasto filmo „Penktadienis 13-oji“. Manau, tai viena silpniausių šio
sezono serijų.
Mano įvertinimas: 4/10
4 serija. The Naughty
List
Itin paaugliška ir jaunatviška serija. Bernų kompanija,
influenceriai, gyvenantys dideliame name, kuriame nesibaigia pokštai ir vakarėliai.
Jie tikri socialinio tinklų žvaigždės, kol neperžengia tam tikros ribos. Vyrukams
netyčia pavyksta nufilmuoti tikrą savižudžio sceną ir ją įkelia tikėdamiesi dar
smarkiau išpopuliarėti, tačiau pasaulis ima juos smerkti. O išsišokimas su
Kalėdų seneliu prekybos centre tampa jiems pragaru... Tai toks spalvingas
maskaradinis pasakojimas, kaip socialiniai tinklai gali sugadinti ne tik reputaciją,
bet ir gyvenimą. Čia Kalėdų senelį psichopatą vaidina Denny Trejo, puikiai pažįstamas
iš daugybės filmų apie meksikiečių narkotikų prekeivius. Visgi serija
vienkryptė, šabloniška be įdomesnių kultūrinių atributų ir sukalta kaip koks
siaubo vaizdo klipas, kai kurie kadrai priminė absurdo komediją „Scream Queen‘s“.
Atmosferą norėta padaryti itin šiuolaikišką, bet išėjo silpnoka ir šabloniška.
Jeigu R. Murphy imtųsi vystyti tokį siužetą į antologiją, būtų labai liūdna.
Mano įvertinimas: 4/10
5 serija. Ba'al.
Dar viena atskira istorija. Prasideda labai tipiškai
ir kažkur jau labai matyta: pora trokšta susilaukti vaikelio, kreipiasi į apvaisinimo
centrą, tačiau ten vienas žmogus pasiūlo demono statulėlę, kurią reiktų
pasidėti po lova, kad susilauktum... Žodžiu, vaikas po kurio laiko gimsta, o
mamytė nelabai benori juo rūpintis, kažkur išgaravo visas motiniškumas. Tuo pačiu
jos vyrelis seka jos nuolat krinkančią sveikatą ir nusamdo psichologę. Motinai
atrodo, kad demonas pagrobs jos vaiką... Šita serija, sakyčiau, gera. Nors kai
kurie dalykai perimti iš vidutinių ir prastų siaubo filmų, labai patiko šios
istorijos finalas ir tai, kad seriją kaip atskirą kūrinį gali žiūrėti ir
vyresni. Tai tarsi Polanskio savotiškas „Rozmari kūdikis“ ir „Coven“ trečiojo sezono
antologijos mišinys. Stebina netikėtas istorijos finalas ir tikriausiai
geriausias ir įtikinamiausias šio sezono pagrindinės aktorės Billie Luord
vaidmuo.
Mano įvertinimas: 7.5/10
6 serija. Feral
Prisimenate siaubo filmus „Lemtingas posūkis“ ir filmą
„Ir kalnai turi akis“? Taigi panašiu stiliumi perteikta ir ši atskira istorija.
Šeimyna susiruošia nakvynės į mišką, tačiau dingsta jų vaikas. Po daugel metų
tėvas vis dar tikisi rasti bent sūnaus palaikus ir netikėtai atsiranda tų
vietovių medžiotojas, kuris aptinka kompasą, kurį dovanojo kažkada sūnui... Jie
leidžiasi į tas vietas, nežinodami, kad netrukus susidurs su tuo, kas
pradangino jų vaiką... Sutinku, kad ši serija iš esmės pavykusi, nors ir
sukalta, kaip minėjau, pagal matytą stilistiką. Šioje serijoje pasirodo mano
mėgstamas aktorius Cody Fern, kurį galite žinoti iš ankstesnių R. Murphy
projektų. Istorija intriguoja nuo pradžios iki pat pabaigos, nes išlaiko
intrigą, nežinią, o ir siaubo bei įspūdingos atomazgos netrūksta.
Mano įvertinimas: 8/10
7 serija. Game Over
Finalinė serija vėl susieta su pirmosiomis dviem ir
grąžina mus į „Žmogžudysčių namą“. Čia pasirodo pirmojo sezono senbuvis ir ne
vieną gerą vaidmenį „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ sukūręs aktorius Dylan
McDermott bei netikėtai serijos pradžioje pasirodžiusi Miley Cyrus sesuo Noah. Išties
šioje serijoje pateikiama istorija, kaip galiausiai vaiduokliai išlaisvinami iš
šio namo, o pats namas sunaikinamas, tačiau pateiktis šio varianto kiek
netikėta: kompiuteriniai žaidimai, daug nuorodų į buvusius sezonus ir jų
aktorius... Viskas taip šauniai atpažįstamai persipynę per kontekstus, tačiau
pati serija pasirodė pernelyg infantili, vaikiška, netekusi galios šiurpinti. Įsivaizduoju,
kad kūrėjai norėjo perteikti tą pabaigą taip alternatyviai, tarsi netikrai,
sušiuolaikinti ir susintetinti tą siaubą, prarandant kontūrus tarp tikrovės ir
skaitmeninės realybės. Galima sakyti, kad pavyko, nes viskas labai išėjo žaidybiškai,
tačiau prarasta labai daug: energija, baugumas, paslaptingumas, elegancija ir „Žmogžudysčių
namo“ veikėjų charakteringumas. Viskas perbėgta labai žaibiškai, tarsi „skrolinant“
per Facebooką.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Mano apibendrinimas labai trumpas. Šios atskiros
serijos yra nepalyginamai silpnesnis variantas už antologiją. Trūksta plėtotės,
asmeninių veikėjų istorijų, estetikos ir elegancijos... Galiausiai trūksta
dvasios ir pačios istorijos, todėl bendrame kontekste, kažin, ar šis serialas
siektų daugiau nei šešetą. Nepaisant to, buvo ir tikrai dėmesio vertų dalykų,
serijos patiko ir įtraukė, bet ne taip, kad jas išjungus galvočiau: o kaip čia
galėjo būti?
Vienas naujausių „Netflix“
platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in
the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra
dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali
širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką
kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju
dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir
ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne
paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet
tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė
berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio
filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais
2020 metų versijos aktoriais.
Filmas pastatytas pagal pjesę ir
jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik
slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas
vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka
visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl
plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas
seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT
tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono
filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio
nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai
ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog
girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą
gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“,
tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose
kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus
pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką
nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis
itin pažeidžiamas.
Vieno vakaro, vieno lietingo
vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas
vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę
patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė
tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne
pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo
Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių
žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus
ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas
nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai
visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano
supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai
Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin
asmeniški ir jautrūs.
Šiuo metu viena
labiausiai pasaulyje aptarinėjamų komedijų yra „Kieti bičai“ (angl. The Nice
Guys) (2016) tikriausiai visai ne dėl to, kad tai „Geležinio žmogaus 3“
režisierius, bet dėl to, kad jame pasirodo kino legenda Russell Crowe ir Ryan
Gosling. Nesu tikras, ar šią komediją pavadinčiau viena geriausių šių metų
komedijų, tą suabejojau ne tik aš, bet ir internautų komentarai, kurie gana
vidutiniškai priėmė juostą, nepaisant ten pasirodžiusių ir nuolat giriamų kino
aktorių. Visgi netgi ir tokie kino graundai
komedijoje atrodo it paprasti komediantai ir nieko čia nepridursi – komedijos
žanras toks keblus ir pritraukti, sudominti kažkuo daugiau nei įprastomis
klišėmis, vargu, ar pavyktų, nebent režisierius genialus komediantas, pvz.,
labai puikias komedijas kūrė W. Allen.
Ką visgi be gerai ir
puikiai žinomų aktorių gali pasiūlyti „Kieti bičai“? Ogi nuostabius kostiumus
ir gražiai surėdytus kadrus pagal 7-8 dešimtmečio madą, kas šiuo metu kine itin
madinga, atsigręžti į kultinius filmus, madas ir jas perkurti taip skaniai
pasaldinant. Bet vis tiek šioji mados tendencija ir dešimtmečiai žavi ir kelia
nostalgiją. Taigi, ši komedijai kostiumų ir aplinkos detalių nestinga. Didžiausią
nuostabą sukėlė amerikietiški juokeliai, kurie šiek tiek bandė išsiskirti eilinių
komedijų urme. Visų pirma juokeliai nejuokingi ir tokie mediniai, kad jie
savaime kelia juoką, jie subtiliai ne tiesmukūs, lyg bandyta sužadinti kitokį
amerikietiško humoro gamą komedijos rinkoje. Ir, dievaži, kai veikėjai porno
aktores vadina „porno damomis“, lūžau vietoje. Tiesa, nedaug tokių taiklių ir
linksminančių vietelių, o kai kurie epizodai, kad ir lenktynės su automobiliais
ir veikėjų poelgiai priminė net ne be komediją, o stačiokišką parodiją.
Taigi, kino aktoriai lyg
ir nieko naujo nepavaizdavo, tipinė komedijinė pora kriminalinio turinio
juostoje, ta pati konkurencinga suvedanti du likimus draugystė. Ir pabūsiu
šįkart absoliuti pilka masė: filmą žiūrėjau tik dėl aktorių. Turiu pasakyti,
kad praleidau neblogą laiką, tačiau kažin ko pasikrovęs nesijaučiu.
Tas, kas mane pažįsta,
tas žino, koks esu didelis ir užkietėjęs Amerikietiškų
siaubo istorijų serialo mėgėjas, todėl kas savaitę vis su nekantrumu
laukdavau naujausių penktojo sezono serijų ir jau šią savaitę, trečiadienį,
buvo parodyta paskutinė penktojo sezono šio puikaus antologinio serialo serija.
Tiesa, šįkart ne 13, bet 12 serijų, kažkodėl serialas buvo sumažintas, bet tai
tikriausiai ne bėda, nes pagrindinis šio serialo režisierius Ryan Murphy aktyviai
kūrė net tik Amerikietiška siaubo
istorija: Viešbutis, bet ir juodojo absurdo serialą Scream Queens – po serialo Glee
(liet. Choras), tai naujas projektas,
o štai šiemet turėtų pasirodyti analogiškas Amerikietiško
siaubo istorijos serialo „brolis“ Amerikietiška
nusikaltimo istorija, kuriame atsidurs ne vienas aktorius iš kitų jo
projektų, jau patvirtinta, kad jame tikrai išvysime visiems pamėgtą Sarah
Paulson ir daug kitų puikiai žinomų aktorių – šio serialo premjera jau vasario
2 dieną. Taigi, yra ir dar viena gera žinia – rudenį vėl galėsime mėgautis dar
vienu, jau šeštuoju Amerikietiška siaubo
istorija sezonu.
Nors šiemet Auksinių gaublių apdovanojimuose serialo
vardas pasitraukė iš dominuojančiųjų, bet visgi serialas kasmet ką nors vis
pelno – šįkart Lady Gaga debiutas Grafienės nemirtingosios vaidmuo nepaliko
dauguma abejingų. Garsi dainininkė apdovanojimą kaip geriausia mini serialo aktorė
atsiėmė su ašaromis akyse ir paperkančiu nuoširdumu, sakydama, kad jaučiasi
kaip Cher.
Penktasis sezonas taip
pat buvo sėkmingas, nepaisant nominacijų apmažėjimų. Šįkart pasirinkta ypač
artima siaubo žanrui tema – viešbutis. Šis sezonas buvo po dviejų sezonų vėl
filmuojamas Los Andžele, pasirinktas viešbutis gerokai, sakyčiau, skyrėsi nuo
tų pirmųjų paviešintų anonsų, kai viskas žėrėjo baltu marmuru. Pasirodo,
viešbutis Cortez visiškai padoraus 7-8 dešimto dešimtmečio stiliaus prabangus
viešbutis, neturintis nieko bendro su patogumais, kuriuos siūlo šiuolaikiniai
viešbučiai. Anas sezonas nuo raganų buvo perėjęs prie cirko ir išsigimėlių
tematikos, tai šįkart – į serijinių žudikų ir vampyrų be ilčių temą. Žvelgiant
į laikotarpius, kuriuos pristato šis sezonas, jis kaip visada nevienalytis.
Pagrindinis veiksmas vyksta mūsų dienomis, tačiau pasakojant viešbučio
vaiduoklių ir lankytojų, nemirtingųjų istorijas, nusikeliama daug kartų ir į
1994 metus, ir į viešbučio sukūrimo istoriją 1930-uosius, kai kada į septintą
dešimtmetį ir t. t. Laiko atžvilgiu istorijos sodrios, skriejančios per visą XX
a., neatsiejamai nuo viešbučio istorijos. Visgi nepasitvirtino pirmieji
paskleisti gandai, kad sezonas bus apie chemijos preparatų eksperimentavimą su
žmonėmis, nepasitvirtino ir NSO, ne gyvenimas prie paslaptingojo miško.
Kaip visada serialas
kiek nukenčia dėl struktūros, kadangi vienu metu pasakojama daugybė įdomių
biografijų, panaudojama daugybė su viešbučiais ir serijiniais žudikais
surinktos realios informacijos. Gyvieji gyvena su vaiduokliais ir vaiduokliai
su gyvaisiais – ir tai taip nuostabu, ta atmosfera, kai realybė susilieja su
mistika ir įvyksta tikrasis Amerikietiškos siaubo istorijos prieskonis –
elegantiškas, brutalus, seksualus, įmantrus.
Didelis nuostolis buvo
Jessicos Lange atsitraukimas toliau vaidinti seriale – nieko pikto, tiesiog
aktorė norėjo pailsėti nuo filmavimų, atsiduoti fotografijai ir humanistinei
veiklai. Girdėti visai pagrįstų kalbų, kad aktorė nėra visam laikui pasakiusi
„sudiev“ ir galimas daiktas, kad ji gali vėl įsitraukti kituose sezonuose.
Žinoma, šio sezono akstinas buvo Lady Gaga, atlikusi neįtikėtinai vykusį šaltos
nesenstančios kalės grafienės vaidmenį. Tikriausiai kūrėjai nusprendė
nedemonstruoti įprastų vampyrų, jais ir taip perkrauta šiuolaikinė kultūros
rinka, todėl pasirinko tarpinį variantą – mirtingi, tačiau nesenstantys ir
geriantys žmonių kraują „žmonės“. Žinoma, kūrėjai pasinaudojo Lady Gaga
jaunyste, ko galbūt negalėjo atvirai daryti su Jessica Lange, čia kur kas
daugiau seksualumo, orgijų, nuogo kūno, įvairių seksualinės orientacijos
pozicijų ir t. t. Sezonas išties brutalumu ir krauju, lyginant su pirmuoju
sezonu, išsiskiria, bet vėlgi, viskas čia stilinga, nebanalu.
Su kiekvienu sezonu vis
daugiau atsiranda sujungimų su ankstesniais sezonais. Šįkart sezonas artimas iš
principo pirmajam Žmogžudysčių namas,
kadangi jau pirmojoje serijoje viešbutį apžiūri ta pati nekilnojamo turto
konsultantė, kuri pardavinėjo žudynių namą. Čia mirę žmonės negali ištrūkti, kaip
ir pirmajame sezone, ir tampa viešbučių vaiduokliais. Taip pat iš pirmojo
sezono čia finalinėje serijoje iškviečiama ekstrasensė, kurią suvaidino Sarah
Paulson. Su trečiuoju sezonu Coven –
ragana Qeenė, kurią nudaigoja viešbučio vaiduoklis. Visai tikėtinai, kad kitas
sezonas taip pat turės daug bendrų dalykų su kitais sezonais.
Man asmeniškai, sezonas
patiko, buvo įdomus, kai kuriems gal net geriausias sezonas, tačiau man pamažu,
nenoriu sakyti, pradeda atsibosti, tačiau baigiu „persirgti“. Jau pradedu
pamažu atpažinti kūrėjų stilių, daug idėjų ateina iš buvusių sezonų, todėl
užuot pasigerėjančiai stebinę, kaip tai buvo per pirmus tris sezonus, šįkart
belieka tiesiog įdomumams. Net struktūriniai elementai atpažįstami, pvz., kaip
ir ketvirtame sezone, taip ir čia, sukurta Helovyno serija, kada susirenka
patys niekšingiausi žudikai ir atlieka savo ceremonijas. Nepasakyčiau, kad
sezonas nuliūdino, tikrai ne, jis tikrai geras ir savitas apskritai žvelgiant į
antologiją, tačiau tikiu, kad tiek, kiek dar bus kuriama sezonų, visi jie bus
vis mažiau inovaciniai, tačiau nusiminti nereikia, nes vis dar lieka daug
puikių kaskart dalykų – stulbinantys aktoriai ir jų charakteriai, briliantinis
stilius, kaskart vis kitas laikotarpis ir tema.
Režisierius su
pagrindiniais serialo aktoriais per penktojo sezono pristatymą.
Kaip ir buvo nematyti,
Lady Gaga tapo ne tik nauju serialo veidu, bet apskritai penktojo sezono vinimi
ir serialo puikiai išnaudojo jos potencialą, keistumą ir žinomumą. Patiko man
jos vaidmuo, kaip visada, pagrindiniai serialo blogiukai piešiami dviprasmiškai
t. y. žiūrovas jaučia jų blogus kėslus, jam atidengiami tamsiausios personažo
kortos, bet kartu šalia veriasi ir to priežastys, šviesiosios personažų pusės,
kas formuoja dvipoliškas ir kontrastingas veikėjų biografijas.
Prašau įsidėmėti
aktorių Denis O‘Hare visiems laikams. Tiesiog esu šokiruotas, kaip aktorius
niekaip nepelnė jokios nominacijos, nes jis yra tylioji šio serialo siela,
sukuriantis kaskart vis neįtikėtinus vaidmenis. Pirmajame sezone suvaidino
Konstansos apdegusį vyrą, trečiajame – tylų beliežuvį raganų namų tarną
Spoldingą, ketvirtajame – išsigimėlių organų kolekcionierių, o šįkart, galima
sakyti, vieną įmantriausių viso viešbučio damų ir veidų Liz Taylor. Aktorius
seniai neslepia savo lytinės orientacijos ir jam visada atsiranda veiklos šiame
seriale. Kažkodėl tikiu, kad aktoriui Lizos vaidmuo labai patiko, mums irgi.
„Titalinko“ žvaigždė
aktorė Kathy Bates tai jau trečias iš eilės sezonas su serialo kompanija.
Atlikusi nemirtingos ir prakeiktos ponios iš 17 amžiaus bei barzdotos cirko
moters vaidmenis, ji šįkart buvo pagrindinė viešbučio koordinatorė ir
administratorė, sauganti savo sūnaus užnugarį. Iškalbomis ir humoru garsėjanti
britų aktorė kaskart vis kitaip įdomi, šįkart irgi.
Aktorė Angela Basett
tai jau irgi trečiasis sezonas iš eilės. Suvaidinusi Vudu raganą ir trijų krūtų
cirko artiste, už kuriuos buvo nominuota Emmy, šįkart ji karšta nemirtinga
lesbietė. Kol kas mano jos mėgstamiausias vaidmuo yra Vudu karalienė iš Coven,
bet aktorei be galo patinka vaidinti šiame seriale, nenustebčiau, jeigu ją
išvysime ir šeštame sezone.
Sarah Paulson yra viena
labiausiai kaskart laukiamiausių aktorių, nepraleidusi nė vieno sezono, kaskart
vis stulbinamai kitokia. Šįkart ji narkomanė Selė, kuri turi ilgą ir graudžią
gyvenimo istoriją.
Ryan Murphy
bendradarbiavimas su aktoriumi Matt Bomer, jau pelnė aktoriui Emmy
apdovanojimą už "Normali širdis" filmą, švystelėjęs ketvirtame sezone, šįkart jis sukūrė jau solidų
vaidmenį – Donoveną, kuris smarkiai mylėjo grafienę, bet, kaip sakant, smarkiai
užpavydėjo, todėl teko nukepti...
Aktorius Cheyenne
Jackson turi puikų balsą, yra dainavęs miuzikluose, vaidinęs kine, išleidęs
albumą, todėl net aiktelėjau, kai jis įsitraukė į šį projektą. Atliko,
sakyčiau, puikų gėjaus vaidmenį, kuris įsigijo viešbutį, tačiau jis dar turi ir
paauglį sūnų, o už jo tekėti norinti Grafienė vėlgi galanda savo peilius...
Ne viskas yra taip,
kaip kartais atrodo, sako keistas detektyvas Džonas ir jo žmona Aleks. Serialo
pradžioje buvusi gedinti šeima, pabaigoje tampa tokie rezonuojantis
eklektiškumu, kad tiesiog džiaugiuosi, kaip režisieriui pavyko juos pakeisti
žiūrovų akyse. Aktoriai seriale ne debiutantai. Aktorę Chloe Sevigny jau gerai
pamename iš antrojo sezono Beprotnamis,
kur ji atliko sekso maniakės vaidmenį, kuriai labai ne kas baigėsi. Net
aiktelėjau, kad aktorė įsikūnijo į tokį rimtą ir nebanalų personažą. Lygiai
taip pat ir aktorius Wes Bentley, kuris švystelėjo ketvirtame sezone, kaip
vaiduoklių iškrypėlių karalius. Šįkart aktorius užėmė nemenką dalį eterio...
Aktorė Lily Rabe ir
šįkart atliko tik epizodinį vaidmenį – realiai egzistavusią serijinę žudikę ir
gatvės prostitutę lesbietę Aileen Wuornos. Už šį biografinį vaidmenį kažkada
Charliz Theron pelnė „Oskarą“, tai galite kuo puikiaisiais palyginti, kaip
Lilei pavyko tai padaryti iš naujo. Sakyčiau, labai puikiai.
Tikriausiai
Amerikietiškos siaubo istorijos neįsivaizduojamos be jaunojo aktoriaus Evan Peters,
kuris šįkart sukūrė itin kitonišką personažą, nors kada su juo buvo kitaip? Gal
nedaug jam skirta eterio, tačiau personažas toks didelis, kad jam užtenka
rezonanso kiekvienai serijai.
Visų personažų ir
aktorių tikrai nesuminėsiu, tačiau yra dar tikrai daug vertų epizodų, kurie
verti paminėti, tačiau nebenoriu nusivažiuoti į beletristiką. Ką aš noriu
pasakyti? Tai puikus sezonas, vykęs, susigrąžinęs tikriausiai dalį prarastų
žiūrovų, atradęs naujų. Daug sekso, smurto, paslapčių, didelių ir mažų vaidmenų,
gerai atpažįstamų aktorių... Ir tiesiog nematau nė vienos priežasties, kodėl
šis sezonas turėtų būti prastas ar Jums nepatikti, jeigu patiko prieš tai buvę
keturi.
