Filmas: "Išvirkščias pasaulis 2" / "Inside Out 2"

 

Sveiki, skaitytojai ir klajokliai,

 

Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“ sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku, buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio, nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais, netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai, pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama, pasireiškė visame kame.

 

Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą, į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir perkoordinuoja mergaitės būseną.

 

Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti? Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto, bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė + sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maestro" / "Maestro"

 

Sveiki,

Po šiemet pamatyto įspūdingo muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“ (angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10 minučių, žiūrint „Maestro“.

Istorija biografinė. B. Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus, vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais, romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors ir nėra kokia nors kino naujovė.

Nors filmas turėjo būti apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis, remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus, išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti, dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis, persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.

Filmas man patiko, jo karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis, tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei puikioji Carey Mulligan.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela