Filmas: "Supermenas" / "Superman"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisieriui James Gunn buvo patikėta iš naujo pristatyti amerikietiškoje kultūroje šiaip vieną garsiausių ir labiausiai atpažįstamų superherojų – Supermeną. Nors dar visai neseniai žiūrėjome „Žmogus iš plieno“ (2013), kuris, beje, man visai patiko dėl savo tamsumos ir rimtumo, tačiau tai, ką padarė James Gunn, iš esmės keičia žaidimo taisykles. Naujausias jo filmas (nieko originaliau ir nesugalvosi!) vadinasi tiesiog... „Supermenas“ (angl. Superman) (2025) ir jis nesietinas su jokia kita matyta prieš tai „Supermeno“ serija nei pačiomis pirmosiomis, nei paskutinėmis dalimis. Iš tikrųjų naujausiasis „Supermenas“, kaip sako žiniasklaida, perkrauna šią frančizę naujam startui ir pradeda visiškai atskirą superherojo visatos pasakojimo seriją ir šioji dalis yra pirmoji iš būsimos frančizės, kurios antroji dalis su tais pačiais aktoriais numatoma 2027 metais.

 

Visgi žiūrovai itin didelio skirtumo nuo ankstesniųjų dalių neturėtų pastebėti, nes galioja klasikinio „Supermeno“ pasakojimo elementai: kriptonitas, tėvų paliktas Supermenui įrašas, piktadariai ir kt. dalykai, kas vienija su ankstesnėmis frančizėmis. Visgi labiausiai skiriasi tikriausiai pasakojimo koloritas. Lyginant su „Žmogus iš plieno“, naujasis „Supermenas“ pasižymi lengvumu, holivudinio pasakojimo rėmais ir prifarširuotais juokeliais, pavyzdžiui, šioje dalyje išvysite Supermeno (Klarko Kento) prižiūrimą šunelį, kuris kartu ir kvailas, ir išgelbsti ne kartą paties Supermeno užpakalį.

 

Lengvas, spalvingas ir kompiuterinės grafikos prisodrintas pasakojimas nėra kažin kuo itin originalus ar novatoriškas. Akivaizdu, kad režisierius stengiasi išlaikyti senąją Supermeno pasakojimo nuotykių naratyvą ir dvasią, o scenarijus parašytas absoliučiai pagal XX a. komikso lygį. Ko asmeniškai man norėjosi? Pagerinto ir labiau suvelto scenarijaus, paturbinimo, ką šiandien iš tikrųjų gali padaryti Holivudas, tačiau viskas palikta labai elementariai ir saugiai, nesuveliant žiūrovo smegenų. Pasakysiu paprasčiau: trūko pačios provokacijos. Nepaisant to, filmas tvarkingas, elementarus, smagus kaip laisvalaikio praleidimas ir atitinka super herojinių žanrinį tipažą, tačiau kažin kuo tikrai nenustebins. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas mano pamėgtas aktorius David Corenswet, specialiai jaunesnis, kad tikriausiai užtektų ilgai frančizei į priekį. Aktorių David Corenswet atradau per režisieriaus Ryan Murphy mini serialą „Holivudas“, kuriame jis atliko pagrindinį vaidmenį. Matyt, dėl puikių fizinių duomenų kuo puikiausiai tiko šiam, mano galva, nesudėtingam, bet ištvermingam vaidmeniui. Apskritai filmas nepretenzingas, absoliučiai dėl pramogos ir sentimentų komiksų kultūrai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Maestro" / "Maestro"

 

Sveiki,

Po šiemet pamatyto įspūdingo muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“ (angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10 minučių, žiūrint „Maestro“.

Istorija biografinė. B. Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus, vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais, romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors ir nėra kokia nors kino naujovė.

Nors filmas turėjo būti apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis, remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus, išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti, dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis, persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.

Filmas man patiko, jo karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis, tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei puikioji Carey Mulligan.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bradley Cooper, Lady Gaga - Shallow [žodžiai / lyrics] (cover Monique, Justinas Jarutis)

Sveiki,

Šiandien vėl prisiminiau šią dainą ir kažkaip gera vėl pasidarė jos besiklausant. Tai režisieriaus ir aktoriaus Bradley Cooper ir Lady Gagos įrašytas kūrinys „Shallow“ filmui „Taip gimė žvaigždė“. Neseniai šis kūrinys pelnė Auksinio gaublio kino apdovanojimą už garso takelį ir jau yra nominuotas „Oskarui“, galimas daiktas, kad daina jį ir pelnys. Nors buvau beveik tikras, kad visur dominuos baladė iš šio filmo „I never love again“, tačiau kur kas ryškesne daina tapo „Shallow“.

Daina išties buvo klausoma tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Vien JAV jo parduota daugiau kaip 1 milijonas įrašų. Daugelyje šalių pasiekė pirmąsias klausomiausios ir populiariausios dainos pozicijas. Kanadoje ir Australijoje daina tapo dukart platininiu singlu.

Na, daina tikriausiai neatsiejama nuo filmo vaizdinių, nes ji papildo ir įprasmina filmo herojų susitikimo mementą. Iš tikrųjų šią gerą, neįmantrią, atvirą ir griebiančią už širdies dainą galima klausytis ir nieko nežinant apie filmą, bet manau, tokių žmonių, kažin, ar atsiras.

Iš tikrųjų labai patiko ir lietuvių Monique ir Justino Jaručio perdainuota dainos versija, kuri atsirado labai greitai ir labai patiko užsieniečiams klausytojams, kad ją greitai „pakrikštijo“ geriausiu šios dainos coveriu visame pasaulyje. Prisipažinsiu, kad protarpiais man mieliau netgi klausytis Monique ir J.Jaručio versijos.

Bradley Cooper ir Lady Gaga:

Monique ir Justinas Jarutis:

Žodžiai / Lyrics

"Shallow"
(from "A Star Is Born" soundtrack)

[Bradley Cooper:]
Tell me somethin' girl
Are you happy in this modern world?
Or do you need more?
Is there somethin' else you're searchin' for?

I'm falling
In all the good times I find myself longin' for change
And in the bad times I fear myself

[Lady Gaga:]
Tell me something boy
Aren't you tired tryin' to fill that void?
Or do you need more?
Ain't it hard keeping it so hardcore?

I'm falling
In all the good times I find myself longing for change
And in the bad times I fear myself

I'm off the deep end, watch as I dive in
I'll never meet the ground
Crash through the surface, where they can't hurt us
We're far from the shallow now

[Lady Gaga & Bradley Cooper:]
In the sha-ha-sha-ha-low
In the sha-ha-sha-la-la-la-low
In the sha-ha-sha-ha-ha-low
We're far from the shallow now

[Lady Gaga:]
Wooaaaah
Woaaaaaaaaaaah

I'm off the deep end, watch as I dive in
I'll never meet the ground
Crash through the surface, where they can't hurt us
We're far from the shallow now

[Lady Gaga & Bradley Cooper:]
In the sha-ha-sha-ha-low
In the sha-ha-sha-la-la-la-low
In the sha-ha-sha-ha-ha-low
We're far from the shallow now

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Lady Gaga and Bradley Cooper - A Star Is Born [Vinyl, 2LP] (2018)

Informacija apie albumą:  Lady Gaga and Bradley Cooper - A star Is Born [Vinyl, 2LP] (2018)

Filmas: "Taip gimė žvaigždė" / "A Star Is Born"

Sveiki,

Norėjau padaryti šį įrašą dabar, kai tik grįžau iš kino salės, pažiūrėjęs visų išgirtą muzikinę romantinę dramą „Taip gimė žvaigždė“ (angl. A Star Is Born) (2018), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dainininkė Lady Gaga ir šio filmo režisierius Bradley Cooper. Tiesą sakant, vasaros pradžioje matytas dokumentinis filmas „Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ mane smarkiai paveikė ir pakeitė nuomonę apie šią atlikėją, kurią įvardyčiau iš esmės labai paprastą, nuoširdžią ir atvirą. Būtent paveiktas šio dokumentinio filmo nutariau, kad verta pamatyti jau į „Oskarus“ besitaikančią kino juostą, kurią puikiai pasitiko Venecijos kino festivalyje.

Iš esmės lyg ir nieko naujo iš istorijos – daugiau ar mažiau viskas matyta. Šlovės viršūnėje besimaudantis alkoholikas sutinka nusivylusią, bet labai talentingą atlikėją, ją įsimyli, iškelia į viešumą, tačiau pats kaip kūrėjas praranda bet kokias pozicijas. Taip, istorija ne kažin kokia „originali“, tokių esame matę, tačiau veikia du rezervai, dėl ko, sakyčiau, ir verta bent kartą pamatyti šią juostą – dėl aktorių dueto ir, žinoma, nepaviršutiniškos režisūros. Taip, filmas preciziškai tvarkingas, nuspėjamas, jo tikslas ir nėra šokiruoti masių, bet priešingai – suteikti tų saldžių emocijų ir ne paslaptis – truputį pagraudenti finalinėje scenoje, kuri veikia kaip ir „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kai prieš mirtį atlikėja išeina į sceną ir atlieka paskutinį kūrinį, panašiu principu suveikia ir Lady Gagos atliekamos Alės scena...

Nepaisant, kad tai tvarkinga, holivudinė ir nuspėjama melodrama, daug jausmų duoda nuolat prasiveržianti muzika, dainų tekstai, jausminga abiejų aktorių vaidyba. Kalbant apie režisūrą, ji laviruoja tarp išties dinamiškos ir judrios kameros, tačiau kai kurios scenos pernelyg „suliteratūrintos“ ir veikėjai tampa tarsi filosofinėmis kalbančiomis karikatūromis, tačiau tos scenos, kur veikėjai panirę į savo problemas, pavyzdžiui, itin nepatogi, bet velniškai vykusi scena iš „Grammy“ ceremonijos, kur ant scenos užlipa girtuoklis mylimasis... Iš esmės filmas prisodrintas gražių dainų, kaip kadaise Whitney Houston „Asmens sargybinis“, taip dabar Lady Gaga paliko kine ne vien tik aktorės pėdsaką, bet ir puikų garsų takelį, kurio norisi perklausyti pasibaigus filmui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džoja" / "Joy"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą iš šiųmečių „Oskaro“ repertuaro – David O. Russell režisuotą dramą „Džoja“ (angl. Joy) (2015), kuri daug kam sukėlė šypsnį dėl pastangų ir bendro kolektyvo ambicijų pakartoti „Optimisto istorijos“ sėkmę. Žinoma, šio filmo visu komerciniu svoriu gula ant jau patikrintos aktorės Jennifer Lawrence. Tiesą sakant, „Džoja“ nenuobodus filmas, o netgi nuo pat pradžių intriguoja, ypač tą žiūrovą, kuris nesidomėjo nei apie ką šis filmas, tik buvo pastūmėtas pažiūrėti, pvz., aš. Tai įspūdis iš pradžių buvo gana keistokas – ar tikrai žiūriu gerą filmą, ar scenarijus pateiks ką nors įdomesnio, nei už makabrišką motinos gulėjimą lovoje prie TV, kai jos dukrelė sunkiai vargsta? Nerimauti ilgai netenka, nes siužetas greitai nukreipia suprantama linkme – visgi tai gana feministinė juosta, apie „glušintą“ mergaitę, kuri pati save už pakarpos iš klampios pelkės išsikėlė ir tapo stipria, nepriklausoma moterimi.

Apie moterų stiprybę prikurta tiek filmų, kad tikriausiai sėdėdamas visą gyvenimą visų nesužiūrėčiau, o, bet, tačiau, kadangi... Visgi filmas turi ir gerų kitų prieskonių, nei siužetas – patiko man operatoriaus darbas, kameros judėjimas, vietomis netgi savotiškas šokis. Asmenybės tapsmo evoliucija, kai maža naivi mergaitė suauga ir imasi absoliučios atsakomybės už savo veiksmus. Paskutiniu metu nesižaviu aktore J. Lawrence, kuri su žurnalistais gana atžagariai ima elgtis, netgi moralizuoti, atsiduria kažkokiose brutalaus elgesio scenose, bet kritikai kažkodėl miršta dėl jos vaidybos – nežinau nei kodėl, nei už ką. Jos Džojos vaidmuo buvo geras, tačiau ne toks, už kurį nominuočiau ją į „Oskarus“, kaip geriausią aktorę. Kažkoks sukurtas beprasmis mitas apie J. Lawrence vaidybą, nors mano akimis, aktorė nuo „Žiemos kaulų“ vaidmens nėra sukūrusi kine nieko įdomesnio ar geresnio, ir nors jos vaidmenys ir nėra lengviausi, tačiau „Džojoje“ ji žiūrėjosi vietomis melodramatiškai, vietomis kaip Tarantino filmų aktorė. Gal energetiškai tai nėra mano aktorė ir charizma pas ją kažkokia „keista“.

Grįžtant prie filmo, švysteli ir Robertas De Niro – irgi lyg nieko įspūdingo, tiesiog buvo ir ką? Čia gi Robert De Niro, ir neslėpsiu, jau senukas ir jo dabartiniai vaidmenys man labai patinka. B. Cooperis – ką gi, šįkart jam mažai eterio, bet jau vien dėl jo akių galima pažiūrėti. Apskritai filmas apie šluotų gamintoją pasirodė įdomus dėl pačių šluotų – atrodytų ir žeminantis darbas, reklamuoti ir parduoti savo valymo įrankį, tačiau finalas apdovanoją heroją kur kas labiau, nei nusipelniusius didvyrius, išgelbėjusius žmogų iš gaisro. Komedijos pliūpsniai, makabriškumas šalia dramos atrodo tik smagiai ir stilingai papildantis neperspaudžiantis derinys. Apskritai filmu esu gana patenkintas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškoji afera" / "American Hustle"

Sveiki,

Filmas „Amerikietiškoji afera“ (angl. American Hustle) (2013) tikriausiai yra vienas labiausiai išliaupsintų kino kritikų filmų iš komercinių kino juostų per pastaruosius metus. Tikriausiai kinomanui nepamatyti jos būtų tikra nuodėmė, todėl paskubėjau ir aš ją pažiūrėti.

„Amerikietiška afera“ – tai išties skoninga kino juosta. Mėgavausi jos ryškiomis spalvomis, nuostabiai ir net nostalgiškai atgamintu aštunto dešimtmečio dvasia, jos detalėmis – rūbais, šukuosenomis, interjeru... Viskas buvo nepakartojama iš techninės pusės, tačiau pats filmas visgi yra kriminalinio pobūdžio ir siužetas nėra toks nuostabus, kokia buvo nuostabi filmo atmosfera. Iš esmės filmas netgi tuštokas, nieko nenustebinantis, savo siužetu jis tik vidutinis kriminalinis filmas, kuris pasakoja gana nuspėjančią, nors ir painią istoriją. 

Žinoma, aktoriai čia parinkti patys puikiausi ir abejonių jokių nekyla dėl daugybės prestižinių nominacijų. Nuostabiausia filme, žinoma, buvo Amy Adams, kuri per paskutinius kelerius metus padarė stulbinamą perversmą savo karjeroje. Tiesa, kiek nustebau, kad J. Lawrence gavo šitiek nominacijų, nors jos personažas ir įtikinamas, tačiau, nemanau, kad vertas šių įvertinimų net antraplanėje plotmėje. Daug kalbų sukėlė ir jos pernykštis triumfas dėl „Optimisto istorijos“... Nepaisant visko, visas kolektyvas atrodė žavingai ir profesionaliai įtikinamas. 

Sakau, filmas vertas dėmesio, tačiau manęs nesujaudino tik pati istorija. Yra gražių scenų, gražių erotinių, apgaulės scenų, tačiau visumoje viskas kažkur matyta, todėl nuspėjama. Nepavadinčiau filmo taip pat netikėtu atradimu, bet man patiko, jog galėjau tas pustrečios valandos pasimėgauti tiesiog gera vaidyba ir aštunto dešimtmečio atkurta energetika.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niujorko šešėlyje" / "The Place Beyond the Pines"

Sveiki, kino gerbėjai,

Nors aktorius Ryan Gosling ir paskelbė, jog kurį lauką apleidžia karjerą, tačiau pas mus dar vis plūsta jo naujausi darbai. „Niujorko šešėlyje“ (The Place Beyond the Pines) (2012) yra dar vienas kriminalinių perliukų, kurie ramiausiai gali pretenduoti į kokybiško filmo lentyną. „Niujorko šešėlyje“ man pasirodė lyg pyragas su trim storais biskvitais. Tikėjausi vientiso pasakojimo apie bankus plėšiantį blondiną tėtuką, kuris bando sulipinti iširusius santykius, tačiau teko apsigauti, nes filmas „eina“ trim frontais ir pasakoja iš trijų skirtingų pozicijų, neaplenkdamas laiko šuolių, paradoksų ir „karminių“ skolų grąžinimo šiame gyvenime.

Labiausiai šokiruoja nuolatinis korumpuotos policijos vaizdavimas ir nelygybė, kuri veši tarp pareigūnų. Tokių filmų pasižiūrėjus, galima pamanyti, kad pasaulis iš vis neteisingas, o sistema, kuriai mes vergaujame, siurbia iš mūsų kraują ir veidmainiauja kiek tik išsteni. Viskas puiku su šiuo filmu – stipri režisūra, įtaigus siužetas, labai malonu, kad nevienalytis, ne monolitas, o gerai perskeltas į tris dalis. Smagu čia vėl sutikti Ryan Goslingą, tačiau jo povyza, nors į flegmatiškai charizmatiška, tačiau akmeninis veidas beveik niekuo nesiskyrė nuo filmo „Drive“ (2011) – toks pat tylėnis, tokios pačios emocijos, vaikščiojimas, energetika. Įtariu, kad aktoriui pelnytai reikia atostogų ir pertraukos, gal tada sugebėtų būti nors kiek universalesnis, nes paskutinieji vaidmenys labai jau man panašūs tampa, ko visai negaliu pasakyti apie Bradley Cooper‘į, kuris vis painiojasi man po akimis – „Pagirios: Velniai žino kur“, „Optimisto istorija“ ir šįkart vėl demonstruoja naują amplua, ir galiu pasakyti, kad šįkart, mano akimis, perspjovė Gosling‘ą. Priekaištų neturiu ir Evai Mendes, tačiau jos personažas nedominavo, todėl kažkokių pastebėjimų didesnių negalėčiau išskirti.

Iš esmės – tai vizualiai gražus filmas, išbaigtas ir užpildytas, kažko galbūt išskirtinio iš gerųjų kriminalinių dramų savitumo gal ir neturi, tačiau, manau, kad tokią juostą pažiūrėti daug turiningiau nei prastą ir „ant smūgio“ nuspėjamą detektyvą. Filmą vertinu geriau nei vidutiniu ir rekomenduoju pasidžiaugti juo ir kitus žiūrovus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela