Filmas: "Džoja" / "Joy"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą iš šiųmečių „Oskaro“ repertuaro – David O. Russell režisuotą dramą „Džoja“ (angl. Joy) (2015), kuri daug kam sukėlė šypsnį dėl pastangų ir bendro kolektyvo ambicijų pakartoti „Optimisto istorijos“ sėkmę. Žinoma, šio filmo visu komerciniu svoriu gula ant jau patikrintos aktorės Jennifer Lawrence. Tiesą sakant, „Džoja“ nenuobodus filmas, o netgi nuo pat pradžių intriguoja, ypač tą žiūrovą, kuris nesidomėjo nei apie ką šis filmas, tik buvo pastūmėtas pažiūrėti, pvz., aš. Tai įspūdis iš pradžių buvo gana keistokas – ar tikrai žiūriu gerą filmą, ar scenarijus pateiks ką nors įdomesnio, nei už makabrišką motinos gulėjimą lovoje prie TV, kai jos dukrelė sunkiai vargsta? Nerimauti ilgai netenka, nes siužetas greitai nukreipia suprantama linkme – visgi tai gana feministinė juosta, apie „glušintą“ mergaitę, kuri pati save už pakarpos iš klampios pelkės išsikėlė ir tapo stipria, nepriklausoma moterimi.

Apie moterų stiprybę prikurta tiek filmų, kad tikriausiai sėdėdamas visą gyvenimą visų nesužiūrėčiau, o, bet, tačiau, kadangi... Visgi filmas turi ir gerų kitų prieskonių, nei siužetas – patiko man operatoriaus darbas, kameros judėjimas, vietomis netgi savotiškas šokis. Asmenybės tapsmo evoliucija, kai maža naivi mergaitė suauga ir imasi absoliučios atsakomybės už savo veiksmus. Paskutiniu metu nesižaviu aktore J. Lawrence, kuri su žurnalistais gana atžagariai ima elgtis, netgi moralizuoti, atsiduria kažkokiose brutalaus elgesio scenose, bet kritikai kažkodėl miršta dėl jos vaidybos – nežinau nei kodėl, nei už ką. Jos Džojos vaidmuo buvo geras, tačiau ne toks, už kurį nominuočiau ją į „Oskarus“, kaip geriausią aktorę. Kažkoks sukurtas beprasmis mitas apie J. Lawrence vaidybą, nors mano akimis, aktorė nuo „Žiemos kaulų“ vaidmens nėra sukūrusi kine nieko įdomesnio ar geresnio, ir nors jos vaidmenys ir nėra lengviausi, tačiau „Džojoje“ ji žiūrėjosi vietomis melodramatiškai, vietomis kaip Tarantino filmų aktorė. Gal energetiškai tai nėra mano aktorė ir charizma pas ją kažkokia „keista“.

Grįžtant prie filmo, švysteli ir Robertas De Niro – irgi lyg nieko įspūdingo, tiesiog buvo ir ką? Čia gi Robert De Niro, ir neslėpsiu, jau senukas ir jo dabartiniai vaidmenys man labai patinka. B. Cooperis – ką gi, šįkart jam mažai eterio, bet jau vien dėl jo akių galima pažiūrėti. Apskritai filmas apie šluotų gamintoją pasirodė įdomus dėl pačių šluotų – atrodytų ir žeminantis darbas, reklamuoti ir parduoti savo valymo įrankį, tačiau finalas apdovanoją heroją kur kas labiau, nei nusipelniusius didvyrius, išgelbėjusius žmogų iš gaisro. Komedijos pliūpsniai, makabriškumas šalia dramos atrodo tik smagiai ir stilingai papildantis neperspaudžiantis derinys. Apskritai filmu esu gana patenkintas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškoji afera" / "American Hustle"

Sveiki,

Filmas „Amerikietiškoji afera“ (angl. American Hustle) (2013) tikriausiai yra vienas labiausiai išliaupsintų kino kritikų filmų iš komercinių kino juostų per pastaruosius metus. Tikriausiai kinomanui nepamatyti jos būtų tikra nuodėmė, todėl paskubėjau ir aš ją pažiūrėti.

„Amerikietiška afera“ – tai išties skoninga kino juosta. Mėgavausi jos ryškiomis spalvomis, nuostabiai ir net nostalgiškai atgamintu aštunto dešimtmečio dvasia, jos detalėmis – rūbais, šukuosenomis, interjeru... Viskas buvo nepakartojama iš techninės pusės, tačiau pats filmas visgi yra kriminalinio pobūdžio ir siužetas nėra toks nuostabus, kokia buvo nuostabi filmo atmosfera. Iš esmės filmas netgi tuštokas, nieko nenustebinantis, savo siužetu jis tik vidutinis kriminalinis filmas, kuris pasakoja gana nuspėjančią, nors ir painią istoriją. 

Žinoma, aktoriai čia parinkti patys puikiausi ir abejonių jokių nekyla dėl daugybės prestižinių nominacijų. Nuostabiausia filme, žinoma, buvo Amy Adams, kuri per paskutinius kelerius metus padarė stulbinamą perversmą savo karjeroje. Tiesa, kiek nustebau, kad J. Lawrence gavo šitiek nominacijų, nors jos personažas ir įtikinamas, tačiau, nemanau, kad vertas šių įvertinimų net antraplanėje plotmėje. Daug kalbų sukėlė ir jos pernykštis triumfas dėl „Optimisto istorijos“... Nepaisant visko, visas kolektyvas atrodė žavingai ir profesionaliai įtikinamas. 

Sakau, filmas vertas dėmesio, tačiau manęs nesujaudino tik pati istorija. Yra gražių scenų, gražių erotinių, apgaulės scenų, tačiau visumoje viskas kažkur matyta, todėl nuspėjama. Nepavadinčiau filmo taip pat netikėtu atradimu, bet man patiko, jog galėjau tas pustrečios valandos pasimėgauti tiesiog gera vaidyba ir aštunto dešimtmečio atkurta energetika.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Optimisto istorija" / "Silver Linings Playbook"

Sveiki visi,

„Kovotojo“ režisierius David O. Russell šiais metais vėl prisikasė prie „Oskaro“ su filmu „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook) (2012 m.), kur pirmąkart šią prestižiškiausią statulėlę gavo Jennifer Lawrence, kaip geriausia metų aktorė. Žinote, kad ši jaunos kartos aktorė yra puiki, tikriausiai niekas neabejoja, tačiau už šį vaidmenį – sutrikusi šokių mokytoja Tifani – gauti Oskarą? Toks jausmas, kad daugiau niekam nebuvo galima įteikti šio apdovanojimo ir niekas geresnių vaidmenų per metus iš moterų nesukūrė. Nes pažiūrėjus šį filmą, tikrai imi gūžčioti pečiais – už ką Lawrence gavo šį apdovanojimą? Nežinau, nors ji ir vaidino puikiai, tačiau tiek personažas, tiek jos vaidyba nebuvo „Oskaro“ lygio.

Filme kur kas įdomesnis atrodė Bradley Cooper – toks paprastas, naivus, atlapaširdis ir kartu sutrikusios psichikos žmogelis. Man jis labiausiai šįkart įtiko! Kas be ko, pro akis negalėjai praleisti ir Roberto De Niro vaidybos – senas geras veteranas! O šiaip filmas išties įtraukė ir sužavėjo – viskas išlaikyta taip, kaip aš ir norėjau, nors, tenka pripažinti, kad vienoje vietoje filmas užsibuksavo ir tapo pernelyg ištęstas, tačiau finalas vis dėlto buvo, gal kiek banalokas ir priminė „Bridžitos Džons dienoraščius“, tačiau vis tiek gražus. Šiaip nustebau siužeto prasme, nes lietuviškai filmas pavadintas „Optimisto istorija“, tačiau toli gražu filmas nėra apie optimizmą, netgi, sakyčiau, apie žmogaus galimybę vėl susigrąžinti prarastą gyvenimą po reabilitacijos klinikų, o tai toli gražu nėra lengva, kai žmonės nuo tavęs nusigręžia ir tampi vienišas – paradoksas, bet tai puiki terpė užgimti naujai meilei.

Aš pats asmeniškai pažįstu panašių tipų asmenų, todėl man filmas pasirodė pakankamai artimas nei daugeliui jį mačiusiųjų, kuriems filmas gali pasirodyti ypatingai lengvas saldėsis – anaiptol, filmas pakankamai realistiškas, apgaubtas sutrikusių personažų elgsenomis, kurios tipiškai atkartoja žmonių po reabilitacijos pasikeitimą. Iš esmės filmas vykęs, netgi labai vykęs, kurį daugiau ar mažiau verta pamatyti – jis nėra pernelyg lengvas, bet ir jo pasakojimas nėra apsunkintas, toks, sakytum, pusiau sausas vynas, kurį nėra sudėtinga gurkšnoti ir nesutraukia liežuvio. Filmo taip pat nelyginčiau su to paties režisieriaus ankstesniu darbu „Kovotojas“ (2010), kadangi tai pakankamai skirtingos ne tik istorijos, bet ir jausenos. Kuris filmas man geresnis? Pasiliksiu tai sau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kovotojas" / "The Fighter"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kovotojas“ (The Fighter) (2010 m.). Taigi dviejų auksinių gaublių filmas, kurį taip pat norėjau pamatyti ir įvertinti savo matu. Stengiausi vienu metu nežiūrėti su „Imtynininku“ (2008 m.), kad nebūtų tapatūs, tačiau nori nenori kažkuo šiuos filmus vis tiek sugretini. Bet dabar apie „Kovotoją“, kuris pasakoją realiai vykusius įvykius apie boksą. Tikrai, nesižaviu filmais apie sportą, nes man amžinai primena prastus filmus apie beisbolo žaidėjus su kepuraitėmis ant galvos, kada pabaigoje įvyksta visgi didysis finalas ir pagrindinis smogiuotojas vis tiek laimi. Čia išlieka panašus principas.

Iš esmės filme nieko naujo mes nesužinome ir nepamatome to, ko nebūtume matę. Filmas nieko nenustebina, nesudirgto ir nešokiruoja. Eilinė sportinė drama apie realiame gyvenime egzistuojančius sportininkus, kurie pasiekė savo gyvenimo šlovę. Šiaip filmas visai gražiai nufilmuotas, aktoriai – puikūs! Kažkuo panašūs į realiuosius prototipus. Matosi, kad aktoriai rimtai ruošėsi vaidmeniui, daug sportavo, o aktorius, suvaidinęs Dikį, net badavo per visą filmavimą. Daug atsidavimo šiems vaidmenims. Filmas deklaruoja aiškią vertybių sistemą – pasiaukojimą, atsakomybę, šeimyninius santykius, bet kartu parodo jų konfliktiškumą.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis iš tikro puikus ir geras. Susižiūrėjo su malonumu, bet kai reikia padaryti filmo refleksiją, pamatai, kad filmas na... vidutinybė. Geras režisierius minko gerus manipuliavimo pedalus su žiūrovais, verčia sekti Mikio karjeros traukinuką ir filmo gale – finalinė kova. Kaip ir visuose sportiniuose filmuose – viskas daugmaž baigiasi laimingai ir pergalingai, neminint „Imtynininko“, pastarasis filmas man paliko geresnį įspūdį siužetine prasme.

Gražiai nufilmuotas, jaučiama, kaip kamera lengvai plaukia tarsi gulbė. Vietomis pasinaudota tomis kameromis, kurios iš tikrųjų filmuoja ir transliuoja bokso rungtynes. Išvardinau tiek daug gerų dalykų apie filmą ir vis tiek jis man pinasi į vidutinybę savo neišskirtinumu. Žinoma, filmas labai tinka pažiūrėti vakarui, tik bijau, kad bent jau mano makaulėje jis po daug laiko visgi pasilaidos užmaršties kapinyne.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.9 

Jūsų Maištinga Siela