Filmas: "Velnio šviesa" / "Prey for the Devil"

 

Sveiki,

 

Žiauriai juokingu pavadinimu siaubo filmas „Velnio šviesa“ (angl. Prey for the Devil) (2022) tikriausiai pritraukė ištisą tuntą žiūrovų. Turiu galvoje tuos, kurie išties mėgsta siaubo filmus ir vedini „Egzorcisto“ bei kitų kultinių filmų, kurie anuomet padarė įspūdį, nė nemirktelėję pasirinko žiūrėti ir „Velnio šviesą“. Režisierius Daniel Stamm, galima sakyti, yra šio žanro profesionalas (žinoma, ne kokybės, o kiekybės prasme), nes pastaruoju metu dirbo prie panašaus turinio serialų, o mes jį labiau žinome kaip siaubo filmo „13 nuodėmių“ (2014) kūrėją. Pastarąjį filmą teko matyti irgi, tačiau net kankinamas elektra negalėčiau atpasakoti, kas tame filme dėjosi, nes paprasčiausiai nebeatsimenu, kadangi nepadarė jokio įspūdžio.

 

„Velnio šviesa“ pasakoja apie jauną peroksidinę (auč!) vienuolę, kuri vaikystėje patyrusi mamos apsėdimą, bando vyriškoje kunigų seminarijoje pralaužti lyčių standartus ir tapti... egzorciste vien tam, kad kažkaip išgydytų savo traumas, suprastų, kaip veikia demoniškosios jėgos, kurių šiame filme pilna ant kiekvieno kampo. Visgi moteris iškart pajaučia, jog turi įtaigos galią ir blogis jos klausosi, tą suuodžia ir įvardija bažnyčios tarnai. Visgi filmas prikaišiotas ir aplipintas šiam žanrui būdingų klišių, kurios stelbia filmo turinį. Vos tik bandai įsijausti į istoriją, bet suvoki, kad ta personalizuota sesers Anos istorija neveža net iki Rietavo, o ką jau kalbėti apie Mažeikius, tad pamažu darosi juokinga. Jeigu filmo pradžioje dar galima jausti pastangų kurti intrigą, tai pabaigoje tampa kakofoniška Užgavėnių pasiutpolkės parodija, kai Ana, įkritusi į požemių švęsto vandens baseinėlį, pati išsivaro velnią.

 

Manau, su šiuo filmu beveik viskas arba blogai, arba labai labai „ties riba“, nes scenos komponuojamos kaip iš vadovėlio „Sukurk prastą siaubeką, kurį vis tiek visi žiūrės“. Galiu tik pasidžiaugti, jog šalia viso šio siaubo filmo pompastikos neseniai užgimė aukštesnio siaubo filmo bumas („Vyrai“, „Paveldėtas“, „Motina!“, „Ne“ ir kt.), o tai, kas yra „Velnio šviesa“, jau galima laikyti nurašytu broku. Dieve mano, tik nesugalvokite mokėti už šį „šedevrą“ pinigų, geriau atiduokite juos man.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džoja" / "Joy"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą iš šiųmečių „Oskaro“ repertuaro – David O. Russell režisuotą dramą „Džoja“ (angl. Joy) (2015), kuri daug kam sukėlė šypsnį dėl pastangų ir bendro kolektyvo ambicijų pakartoti „Optimisto istorijos“ sėkmę. Žinoma, šio filmo visu komerciniu svoriu gula ant jau patikrintos aktorės Jennifer Lawrence. Tiesą sakant, „Džoja“ nenuobodus filmas, o netgi nuo pat pradžių intriguoja, ypač tą žiūrovą, kuris nesidomėjo nei apie ką šis filmas, tik buvo pastūmėtas pažiūrėti, pvz., aš. Tai įspūdis iš pradžių buvo gana keistokas – ar tikrai žiūriu gerą filmą, ar scenarijus pateiks ką nors įdomesnio, nei už makabrišką motinos gulėjimą lovoje prie TV, kai jos dukrelė sunkiai vargsta? Nerimauti ilgai netenka, nes siužetas greitai nukreipia suprantama linkme – visgi tai gana feministinė juosta, apie „glušintą“ mergaitę, kuri pati save už pakarpos iš klampios pelkės išsikėlė ir tapo stipria, nepriklausoma moterimi.

Apie moterų stiprybę prikurta tiek filmų, kad tikriausiai sėdėdamas visą gyvenimą visų nesužiūrėčiau, o, bet, tačiau, kadangi... Visgi filmas turi ir gerų kitų prieskonių, nei siužetas – patiko man operatoriaus darbas, kameros judėjimas, vietomis netgi savotiškas šokis. Asmenybės tapsmo evoliucija, kai maža naivi mergaitė suauga ir imasi absoliučios atsakomybės už savo veiksmus. Paskutiniu metu nesižaviu aktore J. Lawrence, kuri su žurnalistais gana atžagariai ima elgtis, netgi moralizuoti, atsiduria kažkokiose brutalaus elgesio scenose, bet kritikai kažkodėl miršta dėl jos vaidybos – nežinau nei kodėl, nei už ką. Jos Džojos vaidmuo buvo geras, tačiau ne toks, už kurį nominuočiau ją į „Oskarus“, kaip geriausią aktorę. Kažkoks sukurtas beprasmis mitas apie J. Lawrence vaidybą, nors mano akimis, aktorė nuo „Žiemos kaulų“ vaidmens nėra sukūrusi kine nieko įdomesnio ar geresnio, ir nors jos vaidmenys ir nėra lengviausi, tačiau „Džojoje“ ji žiūrėjosi vietomis melodramatiškai, vietomis kaip Tarantino filmų aktorė. Gal energetiškai tai nėra mano aktorė ir charizma pas ją kažkokia „keista“.

Grįžtant prie filmo, švysteli ir Robertas De Niro – irgi lyg nieko įspūdingo, tiesiog buvo ir ką? Čia gi Robert De Niro, ir neslėpsiu, jau senukas ir jo dabartiniai vaidmenys man labai patinka. B. Cooperis – ką gi, šįkart jam mažai eterio, bet jau vien dėl jo akių galima pažiūrėti. Apskritai filmas apie šluotų gamintoją pasirodė įdomus dėl pačių šluotų – atrodytų ir žeminantis darbas, reklamuoti ir parduoti savo valymo įrankį, tačiau finalas apdovanoją heroją kur kas labiau, nei nusipelniusius didvyrius, išgelbėjusius žmogų iš gaisro. Komedijos pliūpsniai, makabriškumas šalia dramos atrodo tik smagiai ir stilingai papildantis neperspaudžiantis derinys. Apskritai filmu esu gana patenkintas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras Konektikute" / "The Hauting in Connecticut"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu siaubo filmų peržiūras ir šįkart dar nematyta kino juosta „Pragaras Konektikute“ (angl. The Haunting in Connecticut) (2009), paremta tikrais įvykiais. Nors nemaža dalis filmų paremta tikrais įvykiais, šio filmo faktus lengviau nei kitus patikrinti. Iš tikrųjų šie įvykiai daugiau ar mažiau nutiko 1987 metais, yra išlikę žiniasklaidos įrašai, šeimos liudijimai ir netgi to ypatingo namo fotografijos su keistais neatpažįstamais vaiduokliais. Baugina? Šiek tiek.

Kalbant apie patį filmą, tikėjausi tikros mėšlo krūvos. Tikrai, nes iš tikrųjų esu nusivylęs šiuo žanru, bet vis tiek nepraleidžiu progos pažiūrėti, kad ir paties prasčiausio. Visgi filmas gerokai mane nustebino, nes jis toli gražu nebuvo toks prastas, kokio tikėjausi, nors kino kritikai negailėjo pačių šykščiausių atsiliepimų, bet, mano galva, yra tikrai daug prastesnių kino siaubo filmų. Žinoma, režisūra gal ir nėra kažkuo išskirtinė, ji nepasižymi jokiu novatoriškumu ir nesistengia kažkaip interpretuoti vaizdiniais ir idėjomis, pasiduoda vidutiniškam ir įprastam siaubo žanro režisūrai. Nepaisant to, yra sukaltas neblogas scenarijus, kuris tikrai įdomesnis už vidutinišką siaubo filmą ar nutrūktgalvišką lakstymą paskui įjungtą kamerą. Vaiduoklių namas su paslaptimis, o dar ir vėžiu sergantis sūnus, sunki socialinė šeimos padėtis kažkaip įtikino su kita dramine šeimos tragedijos puse. 

Visumoje filmas tikrai nėra prastas, o ir nežinau, kodėl kritikams taip neįtiko. Galbūt dėl tos režisūros, bet man iš esmės atradimas buvo aktorė Virginia Madsen, kuri sukūrė nuvargusios motinos vaidmenį, nors vėlgi... Veiksmas vyksta 1987 metais ir kažkaip nepatikėjau. Žinoma, būta to laikmečio detalių – patefonas, automobilis, kai kurie buities rykai ir t. t., bet netgi aktorės šukuosena arčiau mūsų laikų, nei atliepianti devintą dešimtmetį. Visgi pristigo vizualinės laikmečio dvasios, tačiau baugių scenarijaus niuansų tikrai netrūko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klystkeliai" / "Sideways"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Klystkeliai“ (Sideways) (2004) yra tikriausiai vienas geriausių filmų apie vynų degustavimą! Prisimenu ir kitus filmus apie viskio degustavimą – britų rimtą komediją „Ne angelai“, tačiau „Klystkeliai“ nustebino „per visą pilvą“. Tai tikrai puiki juosta, kuri nebanaliai, tačiau tokiu lengvu patosu pasakoja apie keturių žmonių likimus, bet labiausiai per dviejų vaikinų personažus, kurie leidžiasi viengungiškos, sakyčiau, kaip kompensacijos vidutinio amžiaus krizėms atostoginių kelionių, kurios apžertos žemiškų atradimų ir nuotykių, kurie vienaip ar kitaip žymi atkarpą vyrų gyvenimuose. Tas slenkstis, kai reikia pradėti naują gyvenimą, užbaigti jau seniai nebeegzistuojamus santykius, atsiplėšti nuo praeities...

Filmas įtrauktas į lietuvių kalbą išleistą prabangų talmudą „1001 filmas, kuriuos privalai pamatyti per savo gyvenimą“. „Klystkeliai“? Kodėl gi ne? Yra ką pamatyti! Puiki dviejų vyrukų vaidyba stebina savo organiškumu ir gyvumu. Filmas gan melancholiškas, bet iki depresijos toli gražu nepritempia. Tai ne filmas, per kurį liesite ašaras, sakyčiau, neretai šyptelsit, bet vienaip ar kitaip atpažinsite save, jeigu esate kalbėję girti per telefoną ir kitą dieną dėl to gailėjęsi, jeigu nedrįsote užkalbinti jums patikusio žmogaus arba, dievaži, domitės vynais – šį filmą būtina pažiūrėti. Taip, filme gan daug alkoholio, vyno ragavimo, kitas pasakytų, girtuokliavimo, bet tai pateikta taip sulankstytai, kad patikėti neįmanoma, kad šalia klaidingų kelių ir pasirinkimų, visai čia pat, yra teisingas kelias, ir tik klausimas, kada herojai įsuks į teisingą kelią ir ar visai įsuks į jį.

Apie vynuoges ir vyną nemažai galėjome pasižiūrėti filme „Geri metai“ (2006) su Russell Crow ir Marion Cotilliard. Jeigu matėte, tai šis variantas yra žymiai geresnis, labiau priartėjęs prie kasdienybės humoro, aplenkiant lėkštus viliojimo fokusus. „Klystkelių“ herojai nemoka vilioti, jie nusivylę ir kartu nusivylimas juos veda į pergalę, nes ir didžiausiam nevykėliui kažkur žemėje yra skirtas šansas. Šiltas, jaukus, skoningas, neįmantrus filmas su lengvu, bet giliu subtilumu pavergė tiek kino kritikus, tiek žiūrovus. Man labai patiko. Siūlau ir Jums.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDB: 7.6

Jūsų Maištinga Siela