Filmas: "Atstumtieji" / "The Holdovers"

 

Sveiki,

 

Pradėsiu nuo to, kad mėgstu režisierių Alexander Payne, jo filmai „Paveldėtojai“, „Klystkeliai“ ir „Nebraska“ įvairiuose kino festivaliuose tapo hitų hitais, tad ir naujausias jo darbas „Atstumtieji“ (angl. The Holdovers) (2023) jau pamažu įtraukiamas į įvairius geriausių šių metų kino filmų sąrašus.

 

Naujausiame savo filme A. Payne mus nukelia į septinto dešimtmečio pačią pabaigą, kuriame vaizduoja internatinę ir griežtą turčių sūnums skirtą mokyklą. Kalėdos sūneliai grįžta namo, išskyrus Angusą, kurio motina paliko jį Kalėdos internate su baisiu prižiūrėtoju, mokytoju Paulu. Per ateinančias žiemos atostogų dienas Paului ir Angusui tenka susibičiuliauti, tiesa, nelengvai. Internete taip pat savo istoriją turi juodaodė valgyklos virėja Merė, kuri visai neseniai kare neteko savo sūnaus, todėl šios Kalėdos labiau ne šventė, o gedulas, tačiau visi veikėjai, nors ir apgaubti keistai pilkos ir rudos disciplininės laikmečio atmosferos, autoritetingų mokytojų ir paklusnių mokinių hierarchijos, visgi istorija tuo pat metu išlieka viltinga.

 

Filmas nufilmuotas ir sumontuotas pagal klasikinius 7-9 dešimtmečio kanonus. Pats pasakojimo ritmas lėtas ir sutelktas į veikėjų emocijas, tačiau nepersistengia su psichologizavimu. Angusas labai rizikuoja, nes po šio išmetimo iš mokyklos jam gresia karo mokykla, į kurią niekas nenori. Visgi veikėjams tenka „nusikarūnuoti“, pamiršti mokytojo aroganciją ir mokinio maištą, atsiverti kaip žmonės ir priimti naujas gyvenimo pamokas. Visgi filmas pavyko atmosferiškai, jį žiūri kaip iš kokios klasikos serijos ir nelabai suprasi, kad jis nufilmuotas visai neseniai. Daugel dalykų man priminė „Atstumtųjų“ pasakojimas. Visų pirma, kaip niekad dvelkia filmo nuvalkiotas didaktinis tonas, žiūrovams stačiai pamokslaujama ir lyg paveikslėliais scenomis rodomas teisingas elgesys, tad įtariu, kad nemėgstantiems atviro moralizavimo, filmu gali ir nusivilti. Kitą vertus, esame atpratę nuo tokio kino, naujesnioji karta išlepinta „Marvel“ serijos klišėmis staiga šiame filme gali pamatyti jau į kapus nuvarytus senus filmo triukus, kurie, bent jau mano galvoje, susimiksavo iš įvairių klasika tapusių filmų. Pavyzdžiui, iš dalies filmas primena siaubo filmą „Švytėjimas“ – didžiulėje internatinėje mokykloje švenčių laikotarpiu lieka įstrigę veikėjai, tačiau visa filmo minties sugestija primena labai tvarkingą ir puritoniškai atidirbtą „Pusryčių klubo“ (1985) ar „Mirusių poetų draugijos“ (1989) toną. Visgi filmo istorija nieko naujo mums idėjiškai neperteikia, ko nebūtų perteikę senieji filmai, tačiau „Atstumtaisiais“ galima mėgautis kaip desertiniu gurmanišku filmu dėl vaidybos, dėl sentimentų senajam kinui. Šiuo atžvilgiu, režisieriaus „Klystkeliai“ lieka nepranokti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtojai" / "The Descendants"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Paveldėtojai“ (angl. The Descendants) (2011) buvo dar vienas nematytas puikaus amerikiečio režisieriaus Alexander Payne darbas. Su šio režisieriaus darbais „Klystkeliai“, „Nebraska“, „Ponas Šmitas“ ir galiu pasakyti, kad šis režisierius savotiškas genijus. Sukurti tokį stulbinantį melancholišką ir liūdną humorą gali ne kiekvienas. Šiame filme, kaip ir kituose, taip pat apstu absurdiškų kasdieninių situacijų, kurios išgaubtos ekrane įgyja savotišką prieskonį.

Šįkart mus pasakojimas nukelia į tolimuosius Havajus, kur ir buvo nufilmuotas šis filmas, bet, kaip pasakotojas mus įspėja, šiame Rojuje, kaip ir kitur, taip pat žmonės būna niūrūs, juos ištinka nelaimės, ligos ir netektys. Vidutinio amžiaus vyras lanko žmoną komoje, kuri nebeturi jokių šansų, stengiasi auklėti dukras, bet nelabai jam tai sekasi, o dar įsivelia į savotišką žmonos meilužio avantiūrą ir pradeda trokšti keršto... Režisierius valdo istoriją lėtai it skalpelį ir iš kasdieniškų „judesių“ išspaudžia melancholišką aliejų. Paanalizavus ir kitus A. Payne darbas, tampa akivaizdu, jog jo filmai yra apie vyrų pasaulį, jų kasdienybės absurdiškumą ir juos užgriuvusias negandas, per kurias įvyksta ypatingas persitvarkymo lūžis. Aplinkui chaosas, o filme atrodo, kad veikėjai tampa lėti tarsi vėžliai, jie nesimeta kaip muilo operose ugningai demonstruodami aistras į kraštutinumus, čia jie lyg sustabarėję, nepatikėję permainų galimybėmis.

Toks vidutinio amžiaus vyrukas yra ir „Paveldėtojuose“, kur pagrindinį vaidmenį atliko „Oskaro“ laureatas George Clooney. Aktorius, gavęs šį vaidmenį, dar kartą įrodė, kad jis nevengia vieno tipažo vaidmenų, jam įdomios visokios rolės ir geba juos atlikti gerai. Filme švysteli ir Shailene Woodley, kurią jau pamėgo visas pasaulis ir nebūtinai dėl „Insurgentės“ vaidmens – ji išties kažkuo ypatinga ir traukia akį. Filme šmėsteli ir kiti žymūs aktoriai ir, ką aš galiu pasakyti, kai istorija gera ir režisierius savo stiliaus ir amato meistras, tada ir aktoriai „neplūduriuoja“, o atrodo įdomūs ir užtikrinti tuo, ką daro kadre.

Apskritai filmas man patiko. Tiesiog net nežinau, kodėl taip ilgai delsiau jį pažiūrėti? Tikriausiai dėl laiko stokos. O šiaip rekomenduoju visiems kino gurmanams. Yra ką pamatyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie Šmitą" / "About Schmidt"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Apie Šmitą“ (angl. About Schmidt) (2002) tapo neatsitiktiniu mano žiūrimų filmų repertuare. Yra net kelios priežastys. Viena iš jų pagrindinis aktorius Jack Nicholson, o kita – režisierius Alexander Payne, kurio kiekvienas darbas susilaukia kuo puikiausių įvertinimų. Man patinka šis režisierius. Filmą „Nebraska“ pažiūrėjau su malonumu, o štai „Klystkeliai“ apskritai laikau šedevru!

„Apie Šmitą“ vėl galiu laisvai atpažinti režisieriaus braižą – filmo herojus visai neherojiškas, bet išstumtas būti liūdno vaizdo riteriu. Epicentre – žmonos netekęs vyras leidžiasi į dukters vestuves, nemėgsta žento ir apskritai beveik nesišypso, bet keisčiausia yra tai, kad jis rašo dienoraščio tipo laiškus šešiamečiui į Tanzaniją, kuris nemoka nei rašyti, nei skaityti. Čia vėl veriasi begalinė žmogaus vienatvė, kasdienybės ironiškos situacijos, šeimyniniai santykiai – žodžiu, beveik viskas, kas ir kiekviename šio režisieriaus filme, bet vis kitaip, vis skirtingai. 

Nepasakyčiau, kad ši juosta man patiko labiausiai iš režisieriaus repertuaro. Taip, J. Nicholson‘as buvo puikus ir kitoks nei įprastas kine – nusikratęs šėtoniškos šypsenėlės, palikęs spinduliuojančią charizmą už kadro, jis tapo, sakyčiau, visiškai kitoks – melancholiškas, prislėgtas personažas. Labai žaviuosi kiekvienąkart jo būvimu kadre. Todėl visai nenuostabu, kad jis už šį vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie „Amerikietiškų siaubo istorijų“ aktorę Kathy Bates, kuri buvo už žento motinos vaidmenį nominuota kaip geriausia antro plano aktorė. Ji šiame filme 54 metų ir drąsiai švystelėjo be kompleksų nuoga.

Puikūs aktoriai, scenarijus geras – adaptuotas pagal 1996 metais pasirodžiusį romaną. Ar galiu pasakyti, kad tai tiesiog geras filmas? Man asmeniškai, atmetus objektyvumą, buvo sunkiau nei paprastai įsijausti į filmo vyksmą, nesu itin patenkintas pačiu seansu, bet iš objektyviosios pusės – tai tikrai neabejotinai geras filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nebraska" / "Nebraska"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai teko pagaliau išvysti seniai lauktą amerikiečių kino juostą „Nebraska“ (angl. Nebraska) (2013), kuris sulaukė daugybę pačių prestižiškiausių apdovanojimų ir nominacijų. Na, režisierius Alexander Payne lietuviams taip pat nėra šviežias reikalas, jis žinomas iš tokių kritikų ir žiūrovų įvertintų darbų kaip „Klystkeliai (2004), „Apie Šmitą“ (2002), „Paveldėtojai (2011), „Išsišokėlė“ (1999) ir kt. Buvau tikrai maloniai sužavėtas filmu „Klystkeliai“ ir jį galėčiau rekomenduoti visiems be išimties, o štai juosta „Nebraska“ labai skiriasi nuo kitų režisieriaus darbų.

„Nebraska“ – reto „liūdnojo, melancholiškojo humoro“ pavyzdys, kuris man be galo patinka. Tai retro spalvų filmas, kuris kelia visų pirma energetinę nostalgiją – gamtovaizdžiai, neforsuojantis garso takelis ir amerikietiškos, šiek tiek provincialios šeimos modelis, kuriame ryškų karo padarinių reiškiniai, šiurkštumas, švelnumas, įvairiausios santykių spalvos, kurios labai subtiliai suskamba juostoje. Šis filmas gana lėtas, juo tenka mėgautis neskubant, įsijaučiant į tą šventą naivumą, kartoninį tikėjimą pasauliu ir žmonėmis – senukas tikisi iš reklaminės skrajutės laimėjęs milijoną ir tuo atkakliai tiki, bet netiki tuo, kas randasi aplink jį – priešai, vaikai, šeima... Tai gilių metaforų filmas, kuriame galima įžvelgti egzistencinio absurdo, sutrūkinėjusių santykių grandinių, susvetimėjimo...

Iš esmės – tai filmas apie nykimą ir nykimo susitaikymą. Nekinta tik amžinosios vertybės, kinta tik aplinkybės, keičiasi kartos, gyvenimai, žmonės sensta ir miršta. Apskritai tai gana gyvenimiškas filmas su liūdnojo humoro prieskoniais, režisierius moka užfiksuoti subtilius gyvenimiškus absurdus ir padaryti iš jų ironiją. Filmas, aišku, nepatiks kiekvienam, tai veikiau gurmanams skirta juosta, bet tokios juostos, sakyčiau, gelbsti visą kino industriją. Gera, kai tokie filmai kuriami ir dar geriau, kai jie mus pasiekia. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klystkeliai" / "Sideways"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Klystkeliai“ (Sideways) (2004) yra tikriausiai vienas geriausių filmų apie vynų degustavimą! Prisimenu ir kitus filmus apie viskio degustavimą – britų rimtą komediją „Ne angelai“, tačiau „Klystkeliai“ nustebino „per visą pilvą“. Tai tikrai puiki juosta, kuri nebanaliai, tačiau tokiu lengvu patosu pasakoja apie keturių žmonių likimus, bet labiausiai per dviejų vaikinų personažus, kurie leidžiasi viengungiškos, sakyčiau, kaip kompensacijos vidutinio amžiaus krizėms atostoginių kelionių, kurios apžertos žemiškų atradimų ir nuotykių, kurie vienaip ar kitaip žymi atkarpą vyrų gyvenimuose. Tas slenkstis, kai reikia pradėti naują gyvenimą, užbaigti jau seniai nebeegzistuojamus santykius, atsiplėšti nuo praeities...

Filmas įtrauktas į lietuvių kalbą išleistą prabangų talmudą „1001 filmas, kuriuos privalai pamatyti per savo gyvenimą“. „Klystkeliai“? Kodėl gi ne? Yra ką pamatyti! Puiki dviejų vyrukų vaidyba stebina savo organiškumu ir gyvumu. Filmas gan melancholiškas, bet iki depresijos toli gražu nepritempia. Tai ne filmas, per kurį liesite ašaras, sakyčiau, neretai šyptelsit, bet vienaip ar kitaip atpažinsite save, jeigu esate kalbėję girti per telefoną ir kitą dieną dėl to gailėjęsi, jeigu nedrįsote užkalbinti jums patikusio žmogaus arba, dievaži, domitės vynais – šį filmą būtina pažiūrėti. Taip, filme gan daug alkoholio, vyno ragavimo, kitas pasakytų, girtuokliavimo, bet tai pateikta taip sulankstytai, kad patikėti neįmanoma, kad šalia klaidingų kelių ir pasirinkimų, visai čia pat, yra teisingas kelias, ir tik klausimas, kada herojai įsuks į teisingą kelią ir ar visai įsuks į jį.

Apie vynuoges ir vyną nemažai galėjome pasižiūrėti filme „Geri metai“ (2006) su Russell Crow ir Marion Cotilliard. Jeigu matėte, tai šis variantas yra žymiai geresnis, labiau priartėjęs prie kasdienybės humoro, aplenkiant lėkštus viliojimo fokusus. „Klystkelių“ herojai nemoka vilioti, jie nusivylę ir kartu nusivylimas juos veda į pergalę, nes ir didžiausiam nevykėliui kažkur žemėje yra skirtas šansas. Šiltas, jaukus, skoningas, neįmantrus filmas su lengvu, bet giliu subtilumu pavergė tiek kino kritikus, tiek žiūrovus. Man labai patiko. Siūlau ir Jums.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDB: 7.6

Jūsų Maištinga Siela