Filmas: "Kalnas tarp mūsų" / "The Mountain Between Us"

Sveiki,

Lietuviškai mes jau kuris laikas turėjome išverstą Charles Martin romaną „Kalnas tarp mūsų“, tad pagaliau sulaukėme ir ekranizacijos tuo pačiu pavadinimu „Kalnas tarp mūsų“ (angl. The Mountain Between Us) (2017). Praktiškai beveik visame filme veikia tik aktorių duetas nuostabioji Kate Winslet ir Idris Elba, kurio pasirodymas filme „Beasts of no nacion“ (2015), mano akimis, buvo itin pritrenkiantis.

Pastebėjau, kad jau daug kas aikčiojo ir alpo nuo šio filmo, koks jis geras ir panašiai, tačiau tuos komentarus palieka beraščiai, kurie net sakinio didžiąja raide nepradeda. Supratau: šis filmas labiau holivudinių vidutinių dramų mėgėjams. Visgi aktorių dueto negalėjau praleisti ir nusprendžiau pasižiūrėti.

Filmas iš esmės gana vidutiniškas, jeigu neslėpsime, kad siužetas nuvalkiotas ir jau matytas visokiausiais pavidalais: kaip ekspedicija įkliūva sniegynuose „Everestas“, kaip šunys išgyvena Antarktidoje „Palikti sniegynuose“ ir dar bent dešimtys daugiau ar mažiau „ak, koks geras!“ serijos filmų. Kodėl tokie filmai geri? Sukelia efektą, kad nenori pats ten būti, bet kartu su veikėjais ten esi ir jauti jų beviltišką situaciją. Tai visada emociškai paveiku, „Kalnas tarp mūsų“ jokia išimtis: jaudiniesi dėl porelės, stebi jų atkaklią kovą, stebiesi ir didžiuojiesi jais, kaip jie trokšta išgyventi, vienas kitu rūpinasi... Ak, kaip gražu, idiliška, o jau dialogai kokie! Dailūs, „simetriški“ tarsi išlupti iš teatro pjesės ir ta vaidyba tokia sutelkta, pilna prasmingų pauzių... Ir staiga tai suvokus supranti, kad filmas negyvas, jis imituoja nenatūralias pastangas ir viską estetina, romantizuoja, kaip kad knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, kurių prisiskaitęs jaunimėlis iš heroizmo trokšta patirti adrenalino.

Tačiau tai režisūriniai niuansai. Iš tikrųjų veikia aplinka, veikia žiemos vaizdavimas, veikia psichofiziniai veiksniai, bet viskas sukomponuota kaip judantys literatūriniai paveikslėliai. Jaudina, bet realiai galvojant, viskas turėtų būti kur kas purviniau. Siužetiškai filmas „viskas tvarkoje“, bet... Kad ir apgailėtina ta dirbtinai lemtingai sukonstruota scena, kai moteris panyra po ledu, o vyrukas pamato trobelę – kurgi ne! Kol abu buvo ant ežero – nieko, tik jau veikėjams tuoj išsigelbėjimas, tuoj dirbtinai konstruojamas paviršutiniškas vilties žlugdymo gestas – skendimas. Tai jau  matyti nervų tampymo efektai, kurie bent manęs nebeveikia, o leidžia pasijusti kaip kokiam devintokui, kurį staiga pradeda mokyti trečioko matematikos. Filmas pernelyg teisingas, pasigedau scenarijuje provokacijos, o pabaiga absoliučiai atperkanti romantikų širdis, o man atrodo tarsi pernelyg banali muilo opera.

Manau, filmas kuo puikiausiai patenkins neišrankiuosius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtojai" / "The Descendants"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Paveldėtojai“ (angl. The Descendants) (2011) buvo dar vienas nematytas puikaus amerikiečio režisieriaus Alexander Payne darbas. Su šio režisieriaus darbais „Klystkeliai“, „Nebraska“, „Ponas Šmitas“ ir galiu pasakyti, kad šis režisierius savotiškas genijus. Sukurti tokį stulbinantį melancholišką ir liūdną humorą gali ne kiekvienas. Šiame filme, kaip ir kituose, taip pat apstu absurdiškų kasdieninių situacijų, kurios išgaubtos ekrane įgyja savotišką prieskonį.

Šįkart mus pasakojimas nukelia į tolimuosius Havajus, kur ir buvo nufilmuotas šis filmas, bet, kaip pasakotojas mus įspėja, šiame Rojuje, kaip ir kitur, taip pat žmonės būna niūrūs, juos ištinka nelaimės, ligos ir netektys. Vidutinio amžiaus vyras lanko žmoną komoje, kuri nebeturi jokių šansų, stengiasi auklėti dukras, bet nelabai jam tai sekasi, o dar įsivelia į savotišką žmonos meilužio avantiūrą ir pradeda trokšti keršto... Režisierius valdo istoriją lėtai it skalpelį ir iš kasdieniškų „judesių“ išspaudžia melancholišką aliejų. Paanalizavus ir kitus A. Payne darbas, tampa akivaizdu, jog jo filmai yra apie vyrų pasaulį, jų kasdienybės absurdiškumą ir juos užgriuvusias negandas, per kurias įvyksta ypatingas persitvarkymo lūžis. Aplinkui chaosas, o filme atrodo, kad veikėjai tampa lėti tarsi vėžliai, jie nesimeta kaip muilo operose ugningai demonstruodami aistras į kraštutinumus, čia jie lyg sustabarėję, nepatikėję permainų galimybėmis.

Toks vidutinio amžiaus vyrukas yra ir „Paveldėtojuose“, kur pagrindinį vaidmenį atliko „Oskaro“ laureatas George Clooney. Aktorius, gavęs šį vaidmenį, dar kartą įrodė, kad jis nevengia vieno tipažo vaidmenų, jam įdomios visokios rolės ir geba juos atlikti gerai. Filme švysteli ir Shailene Woodley, kurią jau pamėgo visas pasaulis ir nebūtinai dėl „Insurgentės“ vaidmens – ji išties kažkuo ypatinga ir traukia akį. Filme šmėsteli ir kiti žymūs aktoriai ir, ką aš galiu pasakyti, kai istorija gera ir režisierius savo stiliaus ir amato meistras, tada ir aktoriai „neplūduriuoja“, o atrodo įdomūs ir užtikrinti tuo, ką daro kadre.

Apskritai filmas man patiko. Tiesiog net nežinau, kodėl taip ilgai delsiau jį pažiūrėti? Tikriausiai dėl laiko stokos. O šiaip rekomenduoju visiems kino gurmanams. Yra ką pamatyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela