Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsikūnijimas. Vandens kelias" / "Avatar: The Way of Water"

 

Sveiki,

Daugiau nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron, legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu, padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime, liko šiek tiek nusivylę.

Istoriją Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas – maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.

Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas, jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms akis?

Šioje dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu. Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.

Nepaisant įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame) balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį, išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

INDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

 Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

 

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

 

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.   

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Mer iš Rytų centro" / "Mare of Easttown" ("Merė iš Rytų")

 

Sveiki,

Apie detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“ apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.

Serialą buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant, kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi, kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.

Grįžtant prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer (vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas, o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos) rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena mergina, o kita rasta nužudyta upėje...

Serialas neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“ (1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji, bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.

Mer šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai, tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi tyliame liūdesyje.

Iš esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių, siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto veikėjo lemties šiame seriale.

Kadrai iš serialo.

Visgi Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas, sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą, išlaikant šių žanrų balansą.

Kalbant apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus, bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas, kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi apie Mer asmeninį gyvenimą.

Visgi viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės, mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį, nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amonitas" / "Ammonite"

Sveiki,

Britų režisierius Francis Lee man pažįstamas kaip filmo „Dievo kraštas“ (2017) – nebanali ir įdomiai atmosferiška LGBTQ tema sukurta kino juosta, įtraukta į įvairius kino prestižinius festivalius. Regis, režisieriui toliau įdomios seksualinės tapatybės ir socialiniai kontekstai, todėl jis ėmė statyti romantinė biografinę dramą apie realiai egzistavusią Mary Anning, mokslininkę ir fosilijų rinkėją. Būdama vos 11 metų Mary atrado naują suakmenėjusių liekanų rūšį, kuri iki šių dienų yra saugoma Britų nacionaliniame muziejuje...

Pačios Mary Anning gyvenimas iš tikrųjų nebuvo lengvas. Mirus galybei brolių ir seserų, galiausiai ir tėvui, jai tenka rūpintis motina ir maža eksponatų krautuvėle. Pastarasis vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Mery labai uždara, reikli, netgi šiurkštoka moteris, kuri mieliau už pobūvius renkasi būti perpūsta atšiaurių jūros vėjų. Vieną dieną ji susipažįsta su depresija sergančia jaunute Šarlote, su kuria pamažu užmezga aistringą romaną...

Filmas mus nukelia maždaug į 1840-uosius, kai moters statusas visuomenėje vis dar labai suvaržytas, o moteris-mokslininkė itin retas reiškinys. Mes ir vėl turime socialinį moterų narvą, kuriame moterys ne tik turi būti besąlygiškai paklusnios vyrams, bet ir, neduok Dieve, negalima išsiduoti apie homoseksualius potraukius. Iš tikrųjų filmas jautrus, dėmesys atšiaurioms fosilijų rinkėjos rankoms, šiaurietiškoms spalvoms ir tai trapiai seksualinei traukai iš tikrųjų primena prieš metus matytą prancūzų dramą „Liepsnojančios damos portretas“: panašūs socialiniai pančiai, marinistinė atmosfera, kostiumai ir netgi tam tikri mizanscenų sprendimai būdai.

Pagrindinius vaidmenis sukuria mano mėgstamos aktorės Kate Winslet ir Saoirse Ronan. Nors šis filmas laikosi iš dalies ant itin ekspresyviai perteiktų vaidmenų dueto, manding, Kate Winslet sudėtingesnis veikėjos pasaulis leido kur kas dažniau griežti pirmuoju smuiku ir prikaustyti dėmesį, o ko ir čia slėpti – vaidmuo jai tarsi specialiai parašytas. Filmas sodrus, kostiumuotas, atšiaurus lygiai tiek pat, kiek ir romantizuotas. Sakyčiau aukštu pilotažu „išvairuota“ pasakojimo tapatybių ir laikmečio suvaržymų dermė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Užburtas ratas" / "Wonder Wheel"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesiogine to žodžio prasme buvau pasiilgęs Woody Allen filmų ir kaip tik ant kelio išpuolė jo naujausias darbas „Užburtas ratas“ (angl. Wonder Wheel) (2017), kuriame, kaip jau ir įprastą pas šį režisierių, sutinkame ne vieną pirmo ryškumo suburtą aktorių komandą. Bandžiau prisiminti, ar Kate Winslet dar nėra dirbusi su šiuo režisieriumi ir niekaip negalėjau prisiminti, regis, kad ne, ir net pats nustebau, kaipgi čia taip.

Istorija mus nukelia į stilizuotą šeštą dešimtmetį, kur prie Velnio rato ir atrakcionų vyksta darbininkų klasės gyvenimas ir dramos. Dėmesio centre – sunkiai dirbanti motina Džina, kuri užmezga santykius su jaunesniu vaikinu, nors pati yra ištekėjusi ir turi piromaną sūnų. Viskas kaip tikroje muilo operoje, tik čia magijos dvelksmo suteikia režisieriaus ryški nostalgija senajam Holivudui. Šiaip jau daug intelektualių pokalbių būna Alleno filmuose, šįkart liko tik rudimentai kaip antai gelbėtojo poste dirbantis Justin Timberlako kuriamas personažas, kuris skaito... hummm.. senąją graikų literatūrą. Visa kita – likę tik atmosferiniai niuansai, dėl ko tikrai verta atsipalaiduoti ir mėgautis kostiumais, spalvomis, aplinkos detalėmis, to dešimtmečio itin ryškiais vyro ir moterų darbų stereotipais.

Žinoma, tai nėra geriausias režisieriaus filmas, tačiau išsiilgusiems nekaprizingos, tačiau elegantiškos istorijos su kibirkštėle, manau, labai tiks kaip ir prieš tai Alleno filmas „Aukštuomenės klubas“. Žiūrint šį filmą, neapleidžia jausmas, jog viskas kaip ir senajame Holivude yra šiek tiek netikra, šiek tiek teatralizuota ir šiek tiek pernelyg naivu, bet nuo to prasčiau nėra, priešingai – sukuria įspūdį, kad esu pilnas nostalgijos šiai senai kino mokyklai. Tiesą sakant, „Užburtas ratas“ atsirado pačiu laiku, tada, kada man reikėjo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalnas tarp mūsų" / "The Mountain Between Us"

Sveiki,

Lietuviškai mes jau kuris laikas turėjome išverstą Charles Martin romaną „Kalnas tarp mūsų“, tad pagaliau sulaukėme ir ekranizacijos tuo pačiu pavadinimu „Kalnas tarp mūsų“ (angl. The Mountain Between Us) (2017). Praktiškai beveik visame filme veikia tik aktorių duetas nuostabioji Kate Winslet ir Idris Elba, kurio pasirodymas filme „Beasts of no nacion“ (2015), mano akimis, buvo itin pritrenkiantis.

Pastebėjau, kad jau daug kas aikčiojo ir alpo nuo šio filmo, koks jis geras ir panašiai, tačiau tuos komentarus palieka beraščiai, kurie net sakinio didžiąja raide nepradeda. Supratau: šis filmas labiau holivudinių vidutinių dramų mėgėjams. Visgi aktorių dueto negalėjau praleisti ir nusprendžiau pasižiūrėti.

Filmas iš esmės gana vidutiniškas, jeigu neslėpsime, kad siužetas nuvalkiotas ir jau matytas visokiausiais pavidalais: kaip ekspedicija įkliūva sniegynuose „Everestas“, kaip šunys išgyvena Antarktidoje „Palikti sniegynuose“ ir dar bent dešimtys daugiau ar mažiau „ak, koks geras!“ serijos filmų. Kodėl tokie filmai geri? Sukelia efektą, kad nenori pats ten būti, bet kartu su veikėjais ten esi ir jauti jų beviltišką situaciją. Tai visada emociškai paveiku, „Kalnas tarp mūsų“ jokia išimtis: jaudiniesi dėl porelės, stebi jų atkaklią kovą, stebiesi ir didžiuojiesi jais, kaip jie trokšta išgyventi, vienas kitu rūpinasi... Ak, kaip gražu, idiliška, o jau dialogai kokie! Dailūs, „simetriški“ tarsi išlupti iš teatro pjesės ir ta vaidyba tokia sutelkta, pilna prasmingų pauzių... Ir staiga tai suvokus supranti, kad filmas negyvas, jis imituoja nenatūralias pastangas ir viską estetina, romantizuoja, kaip kad knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, kurių prisiskaitęs jaunimėlis iš heroizmo trokšta patirti adrenalino.

Tačiau tai režisūriniai niuansai. Iš tikrųjų veikia aplinka, veikia žiemos vaizdavimas, veikia psichofiziniai veiksniai, bet viskas sukomponuota kaip judantys literatūriniai paveikslėliai. Jaudina, bet realiai galvojant, viskas turėtų būti kur kas purviniau. Siužetiškai filmas „viskas tvarkoje“, bet... Kad ir apgailėtina ta dirbtinai lemtingai sukonstruota scena, kai moteris panyra po ledu, o vyrukas pamato trobelę – kurgi ne! Kol abu buvo ant ežero – nieko, tik jau veikėjams tuoj išsigelbėjimas, tuoj dirbtinai konstruojamas paviršutiniškas vilties žlugdymo gestas – skendimas. Tai jau  matyti nervų tampymo efektai, kurie bent manęs nebeveikia, o leidžia pasijusti kaip kokiam devintokui, kurį staiga pradeda mokyti trečioko matematikos. Filmas pernelyg teisingas, pasigedau scenarijuje provokacijos, o pabaiga absoliučiai atperkanti romantikų širdis, o man atrodo tarsi pernelyg banali muilo opera.

Manau, filmas kuo puikiausiai patenkins neišrankiuosius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Žymių aktorių išmintigi pasisakymai įvairiais klausimais

 Cate Blanchett

Sveiki,

Kadaise buvau nusprendęs rinkti garsių aktorių pasisakymus vienais ar kitais klausimus, kurie būtų įdomūs kinu ar asmenybėmis besidomintiems žmonėms. Tiesą sakant, greit ši idėja prigeso, bet visgi senuose kompiuterio failuose radau tai, ką buvau lyg ir pradėjęs rinkti, tad dalijuosi su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela

 Juliette Binoche

Natalie Portman

 Monica Belluci

 Kate Winslet

 

 Jessica Lange

 Bette Davis

Tilda Swinton