Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Išgerčiau kavos su Monica Bellucci

 

Sveiki,

 

Šiais metais pavasaris tai šiltas, tai šaltas. Jaunimas po langais praeina tai vilkėdami trumpas kelnes, tai apsimuturiavę striukes. Nežinai, kaip bus po valandos. Vilniuje +22C, Klaipėdoje vos +9C ir nežinai, kaip bus rytoj. Mieliau išgerčiau kavos su Monica Bellucci, pažiaumotume kietojo sūrio, vieną kitą vynuogę. Ne, ne su dabartine, o iš kokių 2000 metų, besiruošiant vaidinti „Malenoje“. Manau, su Monica viskas aišku ir saugu, žinai ko tikėtis – daug tylos, nejaukumo, juk flirtuoti nemoku, o užvesti internacionalinius pokalbius toli gražu ne man. Manau, daug tylėtume. Gal net apsimestume šiek tiek vienas kito nematantys, žvelgtume pro šalį, gal į kokius langų stiklus, kuriuose ir vėl – tas pats gąsdinantis ir nenuspėjantis pavasaris, kuris, regis, dar prieš akimirką buvo kitoks, o dabar jau metasi į kitą savo formą, spalvą, temperatūrą. Ne, su Monica viskas paprasčiau...

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražiausi gyvenimo metai" / "Les plus belles années d'une vie" / "The Best Years of a Life"

 Sveiki,

 

Tęsiu iššūkį iki Kino pavasario pažiūrėti 18 gerų filmų. Antrasis filmas.

 

Kai pernai Kino pavasaryje reklamavo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch naujausią filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. Les plus belles années d'une vie) (2019), kuris buvo pristatytas kaip „Vyro ir moters“ (1966) kultinio prancūzų kino Naujosios bangos filmo tęsinys su tais pačiais aktoriais, pamaniau, kad filmas tai jau tikrai ne man. Ir visai ne dėl to, kad filme vaidina senukai aktoriai, beje, irgi kultiniai bei labai geri, bet dėl to, kad baiminausi, jog nematęs „Vyro ir moters“ nelabai suprasiu filmo prasmės ir esmės. Juk žiūrėti tęsinius nemačius pradžios nelabai logiška, todėl šis filmas man ir praslydo, tačiau LRT neseniai transliavo šį filmą ir labai nudžiugau, kad pamačiau.

 

Puikus filmas! Nuo pat pirmojo kadro, kai senukas senelių namuose klausosi atminties mankštos ir kaip jis savo galvoje bando surikiuoti faktus ir nepavyksta, o kamera vis artėja prie seno ir pasimetusio veido, man, tiesą sakant, drėko akys. Drėko akys ir per daugelį šio filmo scenų. Mūsų jau nebejaudina kine prievartos scenos, kankinimai, žudynės, tačiau netikėtai gali paprastas švelnumas arba išsprūdusios laimės, kuri visą laiką buvo šalia, neišsipildymas sugraudinti iki širdies gelmių. Šiuo metu Lietuvoje masiškai kalbama apie tradicinės šeimos vertybes, puolamos seksualinės mažumos, ginama šeimos sąvoka, bet „Vyras ir moteris“ nuo pat pradžių iki galo yra netradicinės meilės istorija. Pirmojoje filmo dalyje anuomet susitinka du jauni tėvai, jie tampa meilužiais, abu turi iš kitos santuokos vaikų – juk tai viskas, ką šiandien prieštarauja baubiantys žmonės prieš Stambulo konvenciją, brukantys savo kvailas peticijas. Žiūrėdamas vis galvojau, kad nėra jokios absoliučiai normalumo ir tradicijų apibrėžties, žmones ištinka trauka ir meilė, ir tai gali tęstis be pabaigos.

 

Visgi šis filmas, jo dialogai ir aktoriai perteikia 50 metų laiko atskirties įspūdį. Nelengva nesusitapatinti su jų emocijomis ir per jas filtruoti savąsias. Vis žiūrėdamas pagalvoji: o kokioje tu pats esi pagal savo patirtis ir amžių stadijoje, ar kartais ir pats nepraleidai progos įprasminti tos laimės dėl įsitikinimų, moralės, visuomenės primestų standartų ir t. t. Silpstančio vyro atmintis vis sužadina senus praeities prisiminimus, o po 50 metų atsiradusi mylimoji tai atpažįstama, tai vėl prarandama atmintyje. Žmogus yra visa, kas yra jo atmintis, ir kai pagrindiniam veikėjui atminties lieka vis mažiau ir mažiau, lieka tik gyvenime tikros meilės prisiminimas. Kitaip sakant, tai klasikinė prancūziška romantinės meilės idėja: atimkit meilę, nebeliks žmogaus, atimkit iš žmogaus viską, paskutinioji žus meilė. Idėjiškai lyg ir sentimentalu, tačiau šiame jautriame filme, ypač paskutiniuose kadruose, kai pasakotojas retrospektyviais kadrais veža mylimąją 1966 Paryžiaus gatvėmis skambant kultinėms dainoms, iš tikrųjų tyrinėjame savo atminties labirintus ir ieškome ten to, kas mums leido būti žmonėmis.

 

Nepaprastas filmas, retai skiriu dešimtukus tokio pobūdžio filmams, bet šis man labai patiko ir patvirtino tai (nepaisant, kad kinas dirbtinis konstruktas), jog gyvenime yra meilė, o jos formos absoliučiai nesvarbios.

 

P. S. Filmą galima žiūrėti ir nemačius pirmosios dalies.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žymių aktorių išmintigi pasisakymai įvairiais klausimais

 Cate Blanchett

Sveiki,

Kadaise buvau nusprendęs rinkti garsių aktorių pasisakymus vienais ar kitais klausimus, kurie būtų įdomūs kinu ar asmenybėmis besidomintiems žmonėms. Tiesą sakant, greit ši idėja prigeso, bet visgi senuose kompiuterio failuose radau tai, ką buvau lyg ir pradėjęs rinkti, tad dalijuosi su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela

 Juliette Binoche

Natalie Portman

 Monica Belluci

 Kate Winslet

 

 Jessica Lange

 Bette Davis

Tilda Swinton

 

Filmas: "Išdavikė" / "The Whistleblower"

Sveiki,

Man kur kas labiau patinka filmai, kurie demaskuoja baltuosius taikos balandžius tų visų organizacijų, kurie atlieka nacionalines „pareigas“, o iš tikrųjų sėja mirtį ir dar didesnes kančias Rytų šalyse, labiau nei tuos amerikiečių didvyrius vaizdavimus kine, kurie „išplėšia“ grynai dėl nacionalistinių paskatų „Oskarus“. Štai filmas „Išdavikė“ (angl. The Whistleblower) (2010) yra būtent tas, kuris yra geras, tačiau niekada nepelnys jokio „Oskaro“, nes amerikietiškoji pusė pavaizduota ne tokia graži, o dar ir režisierė moteris, ryškiai ne amerikietė, tačiau toks filmas, kuris demaskuoja JTO ir prarodo, ką veikia amerikiečių vyrai karo nusiaubtame Sarajeve – prievartauja atvežtines merginas, fotografuojasi, sadistiškai jas kankina ir tyli, atlikdami angelų darbus.

Štai į tokią mėsmalę patenka aktorės Rachel Weisz kuriamos policininkės personažas, kuri pamažu pamato, kas dedasi su žmonėmis ir ką daro beveik visi vedę ir bent po vaiką turintys amerikiečiai vyrai. Filme neapsieita be prievartos, sadistinių scenų, kurios jautresnį žiūrovą gali šokiruoti, tačiau tikriausiai jau pasiilgau tokių filmų, nes anksčiau lyg ir buvau apatiškas ir atbukęs, tačiau dabar vėl „paėmiau giliai į širdį“, nes tie prievartos vaizdai iš tikrųjų veikia. Filmas lyg ir apie sekso vergovę, tačiau didžiausias prieštaros kontrastas tas, kad tą kančią sukelia „geriečiai“ – vilkai ėriuko kailyje. Na, ir žinoma, žiūrovas nebeturi pasirinkimo, kaip tik sirgti už vieną krepšinio komandą t y. moterį, kuri rizikuoja viskuo, kad paviešintų, kas dedasi Bosnijoje. 

Filme aštrių ir žiaurių kadrų netrūksta, kaip netrūksta ir tikėjimo R. Weisz kuriamu personažu, kuris perteiktas irgi ne kaip super didvyrės, bet kaip ne itin vykusios motinos, kuri vis dar turi sąžinę ir ji vis dar šį tą reiškia. Filmas kaip visada parodo, kad nėra didesnio priešo blogiui nei žiniasklaida, nes žinomumas ir paviešinimas sugriauna bet kokį išvešėjusį blogį. Nesunku filmu įtaigumu patikėti, bet dar baisiau, kai filmui pasibaigus, tos žmonių kančios juk niekur nesibaigia, jos yra čia ir dabar, šiuo metu Rytų frontuose, giliai musulmoniškose valstybėse, galgi net jūsų daugiaaukščiame name įkalintos moterys kenčia ir negali grįžti namo. Išties paveikus filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela