Filmas: "Sūnus" / "The Son"

 

Sveiki,

 

Prieš kelerius metus į aukštumas šovęs režisierius Florian Zeller su novatoriškai debiutiniu filmu „Tėvas“ (2020) man asmeniškai buvo didelis atradimas, tad ir naujausias jo filmas „Sūnus“ (angl. The Son) (2022) taip pat kėlė tam tikrus lūkesčius, bet jau buvau girdėjęs, kad „Sūnus“ visgi „Tėvui“ neprilygsta. Tikriausiai neišvengsiu šių dviejų filmų palyginimo, nes jie turi ne tik giminystės pavadinime sąsajų, bet istorijos iš tikrųjų čionai yra šiek tiek susietos. Filme vėl pasirodo Anthony Hoppkinso sukurtas veikėjas, kuris stačiokiškai auklėja savo penkiasdešimtmetį sūnų Piterį, stokodamas meilės ir gerumo, kas iš tikrųjų turi įtakos tiesioginio jaunėlio anūko auklėjimui.

 

Pradėsiu nuo to, kad sukaltas geras siužetas ir dialogai! Situacija labai paprasta ir mums dažnai tenka girdėti panašių istorijų spaudoje. Peteris jau kuris laikas gyvena su nauja ir kur kas jaunesne žmona Bete ir augina ką tik gimusį kūdikį, tačiau netrukus į jo namus pasibeldžia buvusi žmona su prašymu ko nors griebtis, nes jųdviejų užgyventas paauglys Nikolas nebelanko mokyklos. Nikolas renkasi vienatvę, sėdi parkelyje ir tiesiog nieko neveikia. Sugėręs didelį tėvų skyrybų skausmą, Nikolas kaltina naująją tėčio žmoną sugriovusią tėvų santykius, tad apsigyvenęs pas juos ima elgtis labai keistai, o tai kraupina naująją žmoną. Atrodo, kad sūnus gali nuskriausti ne tik ją, bet ir kūdikį, tačiau paaiškėja, jog tai ūminės depresijos pasireiškimas, ir tėvui, kuris tikėjosi, jog viskas susitvarkys, tenka spręsti, ar uždaryti sūnų gydimo reabilitacijai...

 

Filmas pilnas niūrumo, troškimo tėvui suprasti sūnaus pasaulį ir, atrodo, jog jis kaip tėvas viską daro teisingai, nes jam iš tikrųjų rūpi Nikolas, tačiau viena lemtinga klaida viską sugadina. Žiūrovui paliekama spręsti, kaip iš tikrųjų galėjo būti, ir ar tėvas pasielgė teisingai, vadovaudamasis širdimi, nors pats buvo auklėjamas racionaliai ir „kietai“? Kas gali pasakyti, kaip iš tikrųjų auklėti savo vaikus? Šeiminiai santykių sąryšiai šame filme išties sudėtingi ir komplikuoti, manau, filmui pavyko dialogais išlaviruoti keletą labai gyvenimiškai (ir man asmeniškai atpažįstamų) dalykų, susijusių su depresija ir atvirumu, troškimu padėti, bet nerandant tikrojo dialogo, nes iš esmės tėvo ir sūnaus ryšys yra jau sutrūkinėjęs. Kaip sakiau, puikiai sukurti gyvi dialogai, nuotaika ir palikti iškelti neatsakomi klausimai. Visgi lyginant su „Tėvu“, „Sūnaus“ filmas nusileidžia, sakyčiau, pačia pasakojimo forma, kuri labiau klasikinė. „Tėvas“ buvo sudėtingo trūkinėjančios atminties ir sąmonės kompozicijos koliažas, kuris dar įsimins ilgai, deja, „Sūnui“ liko tik taiklūs gyvenimiški niuansai. Filmo pabaiga niekur nenuveda, ji iš esmės labai čekoviškai nuspėjama ir užbaigta pagal novelės kanonus, tačiau visumoje filmas pateisino lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išdavikė" / "The Whistleblower"

Sveiki,

Man kur kas labiau patinka filmai, kurie demaskuoja baltuosius taikos balandžius tų visų organizacijų, kurie atlieka nacionalines „pareigas“, o iš tikrųjų sėja mirtį ir dar didesnes kančias Rytų šalyse, labiau nei tuos amerikiečių didvyrius vaizdavimus kine, kurie „išplėšia“ grynai dėl nacionalistinių paskatų „Oskarus“. Štai filmas „Išdavikė“ (angl. The Whistleblower) (2010) yra būtent tas, kuris yra geras, tačiau niekada nepelnys jokio „Oskaro“, nes amerikietiškoji pusė pavaizduota ne tokia graži, o dar ir režisierė moteris, ryškiai ne amerikietė, tačiau toks filmas, kuris demaskuoja JTO ir prarodo, ką veikia amerikiečių vyrai karo nusiaubtame Sarajeve – prievartauja atvežtines merginas, fotografuojasi, sadistiškai jas kankina ir tyli, atlikdami angelų darbus.

Štai į tokią mėsmalę patenka aktorės Rachel Weisz kuriamos policininkės personažas, kuri pamažu pamato, kas dedasi su žmonėmis ir ką daro beveik visi vedę ir bent po vaiką turintys amerikiečiai vyrai. Filme neapsieita be prievartos, sadistinių scenų, kurios jautresnį žiūrovą gali šokiruoti, tačiau tikriausiai jau pasiilgau tokių filmų, nes anksčiau lyg ir buvau apatiškas ir atbukęs, tačiau dabar vėl „paėmiau giliai į širdį“, nes tie prievartos vaizdai iš tikrųjų veikia. Filmas lyg ir apie sekso vergovę, tačiau didžiausias prieštaros kontrastas tas, kad tą kančią sukelia „geriečiai“ – vilkai ėriuko kailyje. Na, ir žinoma, žiūrovas nebeturi pasirinkimo, kaip tik sirgti už vieną krepšinio komandą t y. moterį, kuri rizikuoja viskuo, kad paviešintų, kas dedasi Bosnijoje. 

Filme aštrių ir žiaurių kadrų netrūksta, kaip netrūksta ir tikėjimo R. Weisz kuriamu personažu, kuris perteiktas irgi ne kaip super didvyrės, bet kaip ne itin vykusios motinos, kuri vis dar turi sąžinę ir ji vis dar šį tą reiškia. Filmas kaip visada parodo, kad nėra didesnio priešo blogiui nei žiniasklaida, nes žinomumas ir paviešinimas sugriauna bet kokį išvešėjusį blogį. Nesunku filmu įtaigumu patikėti, bet dar baisiau, kai filmui pasibaigus, tos žmonių kančios juk niekur nesibaigia, jos yra čia ir dabar, šiuo metu Rytų frontuose, giliai musulmoniškose valstybėse, galgi net jūsų daugiaaukščiame name įkalintos moterys kenčia ir negali grįžti namo. Išties paveikus filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimi" / "Aliens"

Sveiki, kinomanai,

Manau, kad apsižioplinau per visą pilvą pažiūrėdamas juostą „Svetimi“ (Aliens) (1986), nes tik seanso metu suvokiau, jog žiūriu ne šią dalį. Pasirodo, James Cameron „Svetimi“ yra antroji keturių dalių epopėjos dalis, pirmoji „Svetimas“ visgi pasirodė gerokai anksčiau - 1979 metais ir ją režisavo visai kitas režisierius. Nepaisant pražiopsojimo, manau, šią dalį, kaip ir visas kitas, drąsiai galima žiūrėti kaip atskirus filmus, nemačius pirmtakų.

O „Svetimi“ tapo mano ilgu naktiniu seansu, kai išjungiau kompiuterį, jau brėško iš rytų, bet pamaniau, kad buvo verta nemiegoti dėl Sigourney Weaver kietai ir šaltakraujiškai atlikto vaidmens. Žinote, James Cameronas ne kartą yra perrašęs kino istoriją savo juostomis, o jo „Svetimi“ yra neabejotinai dar vienas puikaus talento pavyzdys. „Svetimi“ , manding, tapo dideliu pavyzdžiu daugelyje mokslinės fantastikos ir siaubo trilerių darbų, kadangi ateinantis dešimtmetis visgi daugelis remsis būtent „Svetimų“ braižu ir kurs trilerinę įtampą panašiu principu, kokį padiktavo Cameronas. Tiesa, galėjome tuo įsitikinti žiūrėdami pernykštį „Prometėją“.

„Svetimi“ iš pradžių pasirodo ganėtinai blankokai, tačiau netikėtai pagriebia žiūrovą už kojų ir įtempia į savo paslaptis menkai pažįstamoje planetoje. Puikiai išlaikyta įtampa, siužetas, kuris nesibaigia vien tik branduoliniu sprogimu, verčia gerokai paprakaituoti tiek aktorius, tiek filmo herojus. Žinoma, filmas tuo nesibaigia ir Cameronas palieką terpę dar dviem ateinančiom šio filmo dalim, kurios, deja, nebesulauks tokių svaiginamų aukštumų kaip pirmosios dvi dalys, tačiau nebus pernelyg nuvertintos. Galbūt ateityje ryšiuosi pažiūrėti ir kitas dalis, labai jau sudomino. O šiaip „Svetimi“ yra neabejotai vienas iš tokio žanro perliukų, kurį verta pamatyti ir pajausti filmą, pulsuojantį 9 dešimtmečio fantastikos dvasia, pakeitusia kino raidą visiems laikams. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela