Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių
vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos
žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino
teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats
drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona
raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie
to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne
apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų
nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon)
(1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.
Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona
raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka
specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko
vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje
esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę
pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių
vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka
būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami
nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.
Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną
gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o
tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai
yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas,
antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos
dalių.
Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai
vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė
anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai,
manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus
yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome,
kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir
neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso
konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra
siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje
kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug
kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai,
nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti
į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai
veidai.
Paskutinis dar
nematytas Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmas „Aukojimas“
(kai kur verčiama „Auka“) (šved. Offret) (1986) tapo ir
man paskutiniu nematytu septintuoju iš jo repertuaro. Šie metai man ypatingi,
nes peržiūrinėju antrąsyk visus A. Tarkovskio filmus, tačiau taip niekada ir neteko
pamatyti jo paskutiniojo „Aukojimo“, kurį iš dalies tausojau ypatingai savo
gyvenimo progai, iš dalies dėl to, kad filmas švedų kalba su angliškais
titrais, o A. Tarkovskio dialogai-monologai, persmelkti filosofijos ir
religijos apmąstymų, nėra tokie lengvi analizei, tačiau toji diena išaušo per
pačias Vėlines ir pagaliau pamačiau paskutinį jo kūrinį.
Tais pačiais
metais nufilmuotas filmas A. Tarkovskiui tapo lemtingas dar ir dėl to, kad
režisierius gruodžio pabaigoje mirė. Pasak režisieriaus sūnaus, tėvas tikėjo
pranašystėmis ir ritualais, o „Aukojimo“ scenarijus būtas dvigubas, kaip ir
gaisras filmavimo aikštelėje, kai beprotis Aleksandras sudegina namus. Pirminiame
scenarijaus variante režisierius buvo sukonstravęs savotišką pasveikimo nuo
vėžio, kuriuo sirgo pagrindinis veikėjas Aleksandras, stebuklą, kai jis
permiega su namų tarnaite, pabėgėle iš Islandijos, vardu Marija. Vyriško ir
moteriško pradų susijungimas irgi ritualas, tačiau scenarijų režisierius netikėtai
ima ir pakeičia, kai šis sužino, jog jam pačiam diagnozuotas plaučių vėžys. Kiek
tokių menininkų, kurie kurdami aplinkybes iš esmės sukuria savo lemtį? Apie tai
reiktų parašyti atskirą traktatą, tačiau kokio įtikėjimo galią turėjo pats A.
Tarkovskis, kad galėjo „prisišaukti“ ligą ir bandė nuo jos „pabėgti“
pakeisdamas scenarijaus likimą ir kartu savo paties likimą? Man iki šiol
paslaptis.
Deja,
režisierius Kanų festivalyje, kuriame filmas pelnė net tris svarbius
apdovanojimus, jau nebegalėjo pasirodyti dėl jo sunkios būklės. Taip pat
režisierius jau nebegalėjo grįžti ir į Sovietų Sąjungą, nes 1983 metais po
Italijoje nufilmuotos „Nostalgijos“, pasiliko už Geležinės uždangos, palikęs
vienuolikmetį sūnų ir žmoną, ir artimuosius... Jis pasirinko kūrėjo kelią, bet
gal ir iš esmės tikėdamasis, kad vakarietiškoji kur kas pažangesnė medicina
padės jam išsikapstyti iš ligos. „Aukojimas“, skirtas sūnui, kurį režisierius
pamato jau penkiolikos, visai merdėdamas ir užbaiginėdamas savo knygos
rankraščius, dirbdamas ir kurdamas, apmąstydamas mirties patale.
Tik filmui
pasibaigus tapo aišku, kad jame vaizduojamas nekalbantis berniukas, kuris
išgyveno gerklės operaciją Japonijoje, o dabar reikės gydyti Australijoje, todėl
varo artimuosius į neviltį, yra paties A. Tarkovskio sūnaus prototipas. Režisierius
negali susikalbėti su juo dėl Geležinės uždangos, todėl reikalinga tam tikra
raiša, nebylystė, kaip išreikšti to ryšio trūkumui, juk šiaip ar taip visi
filmai šiek tiek autobiografiniai.
Visas filmas
nufilmuotas Švedijoje, Gotlando saloje, Baltijos jūroje. Tai vasaros vila,
kurioje apsistoja aristokratiška švedų šeima, išgyvenanti prasidėsiančio Trečiojo
pasaulinio karo siaubą. Žinoma, filme tai tik misterija, kaip velnio
bauginantis apreiškimas, kuris namų ponią įvaro į isteriją, tačiau „Aukojime“
tai sąlygota, iš tikrųjų žemai praskrendantys lėktuvai simbolizuoja pagrindinio
veikėjo Aleksandro tamsiausią išbandymų naktį. Jis kaip pilyje besislepiantis
gyvasis tarp mirusiųjų, išgėręs slepiasi nuo iliuzijų, bet kartu dėl to puola į
jų glėbį. Pamasintas girto paštininko Oto, jis keliauja pas tarnaitę raganą Mariją,
kuri atlieka tam tikrus religinius ir pagoniškuosius ritualus, ši veikėja
dviprasmiška: ji ir ragana, ji ir švenčiausioji Mergelė Marija iš ikonos; ji
kerėtoja, ji išganytoja. Ir čia švenčiausią lytinio akto akimirką A. Tarkovskis
panaudoja jau „Veidrodyje“ (1975) matytą magišką pakylimą virš lovos sceną. Apie
kūniško ir dvasinio susiingimo momento svarbą galima spręsti ir apie
režisieriaus galimybes žmogaus dvasios suirutėje ieškoti harmonijos, in
ir jan susijungimo kaip išsigelbėjimo, vienas kitą sustiprinančių energijų
aktą.
Visgi lyginant
su filmais, filmuotais dar Sovietų Sąjungoje, šis filmas, kad ir koks atrodytų
misterinis, man jame mažiausia metaforų. Taip, metafizinių elementų ir simbolių
esama, naudojami sapno-vizijų-regėjimų-haliucinacijų motyvai, kad išgautų
metafizinę Aleksandro sumišimo vaizdinį. Tačiau žvelgiant į teksto prasmę, apie
ką kalba veikėjai ir kaip jie kalba, vaikščiodami po vėjuotus namus, tyrinėdami
seną žemėlapį, visgi atrodo, jog žiūrėtum nebe įmagnetintą Tarkovskio kiną, o
labiau teatralizuotą ankstesniųjų metafizinių filmų versiją.
Gal iš tikrųjų
režisierius bėgdamas nuo magiškesniosios „Aukojimo“ versijos, bandė surealistinti
filmą ir jį išgryninti? Sakoma, kad režisierius po šio filmo turėjo užmačių
pastatyti vieną garsiausių Šekspyro pjesių, o tai vedė prie naujų, jau jo
galvoje besišaknijančių pjesės perteikimų variantų. Kitą vertus, A. Tarkovskis
niekada nebuvo itin plastiškai dinamiškas, poetiškas – žinoma, tačiau jo
scenos, jeigu pažiūrėsime į „Stalkerį“ ar „Nostalgiją“, atrodo kaip
vaikščiojantis lėlių namelis, tam tikra kompozicija: mąslūs aktorių
žingsniavimai, ilgi filosofiniai monologai, žvelgiant pro langus arba vienas
kitam pro šalį, tyrinėjant apsemtus namus... Tačiau „Aukojime“ tai itin atrodo
kaip teatro scenoje ir tik tos metafizinės scenos, panašios į sapniškas
vizijas, leidžia sujungti teatrą su metafizinio kino raiška.
Pagrindinis veikėjas
Aleksandras prisiekia Dievui, jeigu šis išgelbės žmoniją nuo Trečiojo
pasaulinio karo, jis paaukos viską, net savo mažąjį nekalbantį sūnelį. Primena daugybę
Biblijos motyvų, kada brangiausia auka už viso pasaulio gėrį, yra paklojama per
vieną silpnumo akimirką, prisiminkime Kainą ir Abelį, Kristaus pasiaukojimą
vardan žmonijos ir pan. Visgi A. Tarkovskis jungia, kaip sakiau, religinius
motyvus su liaudies šamanizmu, tikėjimu raganomis, paranormaliais reiškiniais,
jungia žmogaus fizinį kūną su dvasia. Čia vėl jis ritualams pasitelkia ugnies
apvalantį ir griaunantį archetipą, kuris galiausiai pasitarnauja Aleksandro
beprotybės siautuliui; jis sudegina namus.
Sakoma, sceną
reikėjo perfilmuoti net du kartus, nes pirmasis realiai nufilmuotas gaisras
paprasčiausiai neįsirašė, todėl teko atstatyti namą ir vėl viską perfilmuoti, o
aktoriams, kurie įtikinamai klampoja po pelkę ir isteriškai rėkia dėl gaisro
tai jau antras dublis, vadinasi, jiems vėlei reikėjo grįžti į salą, patirti A. Tarkovskio
susierzinimą ir kitus nesklandumus... Tačiau toji scena, degimo, jungčių su
praeitimi, su pažadu, galiausiai yra A. Tarkovskio dar vienas ritualas, kurį
regime ir „Veidrodyje“, ir „Nostalgijoje, kur miesto aikštėje prieš visus
bepročius susidegina Domenikas, beje, tas pats aktorius suvaidinęs Aleksandrą „Aukojime“
– Erland Josephson (1923-2012).
Filmų interpretacijų
būta pačių įvairiausių, kaip visada ir būna su A. Tarkovskio filmas. Ką reiškia
tas Aleksandro beprotiškas finalinis sprendimas? Ar tai sunaikinimas, išpirka,
apsivalymas, jo proto užtemimas? Beprotis gelbstintis civilizaciją nuo dar
vieno karo, įtikėjęs, jei išlaikys Dievui pažadą, jis išgelbės save ir visus
likusius? Filmo pabaigoje po negyvu medžiu berniukas atsigula ir pirmąkart
prabyla tarsi ne savo, o angelo žodžiais: „Iš pradžių buvo žodis. Kodėl taip
yra, Tėve?“ Žinoma, taip simboliška. Nauja karta, nauja civilizacija po
nusiaubto gaisro vėl užduoda esminius klausimus ir gan logiškus, juk pirmiausia
turi būti kūnas ir kūne gyventi sąmonė, kad atsirastų žodis, todėl berniukas
žiūri į medžio viršūnę, vildamasis, kad tas suvokimas ateis ir jis supras šio
pasaulio dėsnius.
Kiek iš tikrųjų
pačiam režisieriui kainavo šis filmas? Galimas daiktas, kad gyvybę. Tam tikra
prasme tai yra jo paties pasiaukojimas menui, savo įsitikinimams ir galų gale
sūnui. Ar buvo galima viso to išvengti, atidėlioti filmavimus ir pabandyti
gydytis? Kai kada auka kaip principas, priesaika, pažadas yra svarbiau netgi
už patį gyvenimą.
Vėl grįžtu prie David Lynch kūrybos ir šįkart pamačiau jo kitą juostą
pavadinimu „Mėlynas aksomas“ (angl. Blue Velvet) (1986). Nors filmas
ganėtinai senas, tačiau jis priklauso, mano manymu, prie tos prabos, kurie
nesensta ir išlaiko ilgalaikę meninę vertę, tokį filmą galėsime žiūrėti ir po
50 metų, tačiau jis vis tiek bus geras, įtraukiantis, įdomus.
Po „Malholando kelio“ D. Lynčas man pasirodė įdomus, ekspresyvus
režisierius, turintis savitą skonį, braižą. „Mėlynas aksomas“ laikosi panašių
principų – kriminalinė linija, seksas, smurtas, veikėjai su pakrikusiais
nervais, įvestas tam tikras iracionalumas, kuris ir baugina, ir įtraukia į
istoriją. „Mėlynas aksomas“ iš pradžių, bent jau pirmąsias 25 minutes žiūrėjosi
gana sudėtingai, lyg ir mezgėsi kažkokia nupjautos ausies istorija, tačiau kai
pasirodė aktorė Isabella Rossellini ir jos personažas Doroti – viskas stojo į
savas vėžias. Ta stena, kai Džefris stebi prievartaujamą Doroti iš spintos,
buvo tokia užvaldanti, kad net praradau amą.
„Mėlynas aksomas“ – tai intelektualinis filmas, kuris gal ne visiems tiks
ir patiks, tačiau man paliko kuo geriausius įspūdžius. Puiki vaidyba. Buvo
keista matyti „Nusivylusių namų šeimininkių“ žvaigždę Kyle MacLachlan tokį
jauną ir judrų, mąslų. Jo personažas gana keistas. Beveik visi personažai buvo
ryškūs, nešantys savo žinią, energetiką, pasaulį, todėl labai įtikinami ir kai
kurie labai keisti, iki galo neįminami, todėl filmas tapo tik dar įdomesnis. Rekomenduoju kriminalinių dramų gerbėjams ir,
žinoma, kino gurmanams.
Manau, kad apsižioplinau per visą pilvą pažiūrėdamas juostą „Svetimi“
(Aliens) (1986), nes tik seanso metu suvokiau, jog žiūriu ne šią dalį.
Pasirodo, James Cameron „Svetimi“ yra antroji keturių dalių epopėjos dalis,
pirmoji „Svetimas“ visgi pasirodė gerokai anksčiau - 1979 metais ir ją režisavo
visai kitas režisierius. Nepaisant pražiopsojimo, manau, šią dalį, kaip ir
visas kitas, drąsiai galima žiūrėti kaip atskirus filmus, nemačius pirmtakų.
O „Svetimi“ tapo mano ilgu naktiniu seansu, kai išjungiau kompiuterį, jau
brėško iš rytų, bet pamaniau, kad buvo verta nemiegoti dėl Sigourney Weaver
kietai ir šaltakraujiškai atlikto vaidmens. Žinote, James Cameronas ne kartą
yra perrašęs kino istoriją savo juostomis, o jo „Svetimi“ yra neabejotinai dar
vienas puikaus talento pavyzdys. „Svetimi“ , manding, tapo dideliu pavyzdžiu
daugelyje mokslinės fantastikos ir siaubo trilerių darbų, kadangi ateinantis
dešimtmetis visgi daugelis remsis būtent „Svetimų“ braižu ir kurs trilerinę
įtampą panašiu principu, kokį padiktavo Cameronas. Tiesa, galėjome tuo
įsitikinti žiūrėdami pernykštį „Prometėją“.
„Svetimi“ iš pradžių pasirodo ganėtinai blankokai, tačiau netikėtai
pagriebia žiūrovą už kojų ir įtempia į savo paslaptis menkai pažįstamoje
planetoje. Puikiai išlaikyta įtampa, siužetas, kuris nesibaigia vien tik
branduoliniu sprogimu, verčia gerokai paprakaituoti tiek aktorius, tiek filmo
herojus. Žinoma, filmas tuo nesibaigia ir Cameronas palieką terpę dar dviem
ateinančiom šio filmo dalim, kurios, deja, nebesulauks tokių svaiginamų
aukštumų kaip pirmosios dvi dalys, tačiau nebus pernelyg nuvertintos. Galbūt
ateityje ryšiuosi pažiūrėti ir kitas dalis, labai jau sudomino. O šiaip „Svetimi“
yra neabejotai vienas iš tokio žanro perliukų, kurį verta pamatyti ir pajausti
filmą, pulsuojantį 9 dešimtmečio fantastikos dvasia, pakeitusia kino raidą visiems
laikams.
