Filmas: "Drambliažmogis" / "The Elephant Man"

 Sveiki,

Tikra istorija paremta David Lyncho sukurta kino juosta „Drambliažmogis“ (angl. The Elephant Man) (1980) jau yra tapusi kino klasika. Tiesa, apie deformuotus žmones, išstumtus iš visuomenės akiračio į cirko ar visiškų valkatų soc. periferiją, yra ne vienas. Pirmiausia į galvą šauna filmą su dainininke Cher „Kaukė“ (1985), kai kurie serialai, kurie vaizduoja cirko artistus arba visiškus freak žmones. Vienas švelniausių pastarojo adaptacijų yra panašią diagnozę turintis berniukas, apie kurį susuktas filmas „Stebuklas“ (2017) su Julia Roberts, pastarasis jau kalba apie šių žmonių sudėtingą integravimąsi į normalią visuomenę.

Visgi D. Lynch remiasi senesne biografine istorija (XIX a. pab. – XX a. pradž.), tad filmas kartu ir šiek tiek kostiuminis, tačiau kalba apie cirke pristatomą neapsakomo baisumo monstrą Džoną Meriką, kuris paprastai net neparodomas, nes pernelyg šlykštus ir drąsiausiems iš drąsiausių yra pristatomas kaip dramblio ir žmonių hibridas. Galiausiai tariamu monstru susidomi vienos klinikos medikas Frederikas, kuris ima rūpintis Meriku, kol galiausiai klinikos savininkams įrodo, kad monstras ne tik ne silpnaprotis, bet ir turi jaurų emocinį intelektą ir geba ištisai cituoti Šekspyro tekstus. Kol visuomenėje Džekas pristatomas kaip sensacija ir su juo nori susitikti garsiausios ir gražiausios miesto moterys, naktimis jį lanko piktavalis sargas ir atveda lėbautojus girtuoklius, kurie tyčiojasi iš dramblį primenančių deformacijų.

Filme iš esmės brėžiama provokatyvūs dvigubi standartai. Iš vienos pusės drambliažmogiui cirke suteikiamos itin prastos sąlygos, veikėjo patologija tampa pramoga už grašius, tačiau patekęs į aristokratų pasaulį drambliažogis tampa tik dar viena parodomąja beždžionėle, su kuria stengiasi susipažinti aplinkiniai. Kur yra toji riba tarp tariamo žmogiškumo ir slepiamo pasibaisėjimo? Drambliažmogis jautriai atskleidžia anglų kultūros dvilypumą ir normatyviojo pasaulio agresiją, kuris ir šiandien, ypač Lietuvoje, kur vyrauja seno sovietizmo įdiegti įsitikinimai, kad normalumas yra geriausias bilietas į laimę, paaukojant savo unikalumą ir išskirtinumą. Nors mūsų visuomenė sparčiai progresuoja ir jame jau gali funkcionuoti individas su savo „keistenybėmis“, tačiau dar daug tokių žmonių lieka socialinėse periferijose. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir kaip biografinę istoriją ir kaip metaforą.

Filme pasirodo tokios žvaigždės kaip Anthony Hopkins ir monstrą suvaidinęs John Hurt, kurie šiame filme žiūrisi įtikinamai, ypač Hopkinsas. Visgi žiūrėdamas filmą atgaminau, jog gilioje vaikystėje būsiu matęs šią juostą, ir neįtikėtina, kad kai kurie kadrai taip ryškiai iškilo, jog nustėrau, jog beveik negirdėtas filmas rezonavo su tuo siaubu, kurį patyriau žiūrėdamas „Drambliažmogį“, kai buvau vaikas. Visgi didžiausias siaubas ne drambliažmogio išvaizda, bet tai, ką normatyvi visuomenė padaro su tais, kurie neatitinka standartų (reikėjo ištiso Šekspyro, kad tave imtų laikyti žmogumi!). Geras, išlaikytas filmas, kuriam iki šiol netrūksta dvasios. Įdomu, kad cirko berniuko-pasiuntinuko vaidmenį atliko Dalios Ibelhauptaitės vyras Dexter Fletcher – mirk, bet niekaip nebūčiau atpažinęs.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Tvin Pykso miestelis" / "Twin Peaks" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Apie serialą „Tvin Pykso miestelis“ (angl. Twin Peaks) tikriausiai galima kalbėti gerai arba tik labai gerai. Pamenu tuos laikus, kai lietuviški TV kanalai bene kasmet rodydavo „Tvin Pykso miestelį“ ir aš jo niekaip nesuprasdavau, tiesą sakant, ne jo, bet kodėl jį tiek kartų, kaip kokį visiems mirtinai atsibodusį „Komisarą Reksą“ vis bruka žiūrovams. Mama vis žiūrėdavau, o aš, išgirdęs „Tvin Pykso miestelio“ muziką, skuosdavau į lauką, bet... Tik paaugęs sužinojau, kas tas „Tin Pyksas“ ir David Lynch, todėl šią vasarą, paskatintas Telemano blogo įrašų, sėdausi žiūrėti vaikystėje neįveikiamo serialo, tad kokie įspūdžiai, pažiūrėjus pirmąjį sezoną, kurį sudaro viso labo 8 serijos?

Įspūdis toks, kad visą sezoną bandžiau visame detektyviniame seriale įžvelgti labai jau kažko sukto ir sunkiai suvokiamo, tačiau tik vėliau toptelėjo, kad nieko čia sudėtingo ar pernelyg įdomaus ir „kabinančio“ visgi nėra. Netgi jeigu ir ryžčiausi žiūrėti antrąjį sezoną, kuris turi kur kas daugiau serijų, vis tiek nesužinosiu, kas nužudė Lorą. Kažin, ar šį atsakymą pateikia ir trečiasis sezonas, sukurtas po daugiau nei 20 metų su tais pačiais aktoriais. Tai kuo šis serialas vis dar gali pasirodyti įdomus?

Visų pirma dėl trafaretinių keistų veikėjų, režisieriaus dėmesio jų ydoms, aistroms ir pomėgiams. Detektyvas, pamišęs dėl spurgų ir medžių, imasi tirti Loros bylą, tačiau visa jo galvosena ir perteikimas „komikso“ stiliaus, kas jame prifarširuota Rytų filosofijos ir mistinių sapnų interpretacijų, kurios iš esmės yra vienas paveikiausių serialo variklių, dėl ko įdomu žiūrėti. Vienas kvailiausių dalykų – bukas policijos pareigūnas ir jo kvaili santykiai su policijos nuovados sekretore. Veikėjai arba mistikai, arba akivaizdžiai „blogiečiai“, arba vieno braižo, įprasminantys populiarių ir dažnai nevykusių trilerių tipažinius charakterius. 

Nors „Tvin Pykso miestelis“ nenuobodus ir pakankamai įtraukiantis, visgi neišeina iš galvos: o kur čia slypi D. Lincho genialumas? Kodėl šis serialas padarė nemažos įtakos atsirandant kitiems kur kas sėkmingesniems serialams? Sunku pasakyti, gal dėl to, kad jis visą laiką vedžioja žiūrovą už nosies, prisodrindamas bylą mistinių simbolių iš esmės kuria steriliai išgalvotą miestelio pasaulį, kuris nieko bendro neturi su natūralumu, kas iš esmės kiek keista, nes baugumui išreikšti dažniausiai pasitelkiami tikrovę atliepiančios vaizdavimo priemonės. Nieko nuostabaus, kad serialą pamėgo intelektualai, stalkeriečiai ir visokio plauko mistikai, nes jis yra „nučiuožęs“ ir toks neįtikinantis, kad iš to neįtikinamumo, kuris netgi primena „Santa Barbaros“ efektą, yra išgaunama savotiška atmosfera, dėl ko serialas ir tampa labai lynchiškas. 

Kodėl nusprendžiau nebetęsti žiūrėti šio daugelio laikomo šedevro? Priežastis buvo viena: labai trumpalaikiai įspūdžiai, nusibodo paprasčiausiai galvoti, kur paprastoje, kiek falšyvinėje detektyvinėje istorijoje, blyksteli D. Lyncho humoras, iš kurio reikia išspausti netikras genialumo sultis. Nė iš tolo neįtikino, tačiau serialas topo tiesiog pramoginiu žiūrovo lesalu, kurio įspūdžiai, deja, bent mano galvelėje, ilgai neužsiliko. Kita priežastis – tiesiog gaila laiko, kurį galėčiau skirti, kas iš tikrųjų „veža“ ir mane intelektualiai jaudina nei trafaretinis „Tvin Pykso miestelio“ rinkinys.

P. S. Serialo gerbėjai, nepykite ir nesistenkite menkinti mano nuomonės ir įrodinėti tiesiog skonio reikalo „tiesas“.

P. S. S. Serialo daina išties patiko!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas aksomas" / "Blue Velvet"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vėl grįžtu prie David Lynch kūrybos ir šįkart pamačiau jo kitą juostą pavadinimu „Mėlynas aksomas“ (angl. Blue Velvet) (1986). Nors filmas ganėtinai senas, tačiau jis priklauso, mano manymu, prie tos prabos, kurie nesensta ir išlaiko ilgalaikę meninę vertę, tokį filmą galėsime žiūrėti ir po 50 metų, tačiau jis vis tiek bus geras, įtraukiantis, įdomus.

Po „Malholando kelio“ D. Lynčas man pasirodė įdomus, ekspresyvus režisierius, turintis savitą skonį, braižą. „Mėlynas aksomas“ laikosi panašių principų – kriminalinė linija, seksas, smurtas, veikėjai su pakrikusiais nervais, įvestas tam tikras iracionalumas, kuris ir baugina, ir įtraukia į istoriją. „Mėlynas aksomas“ iš pradžių, bent jau pirmąsias 25 minutes žiūrėjosi gana sudėtingai, lyg ir mezgėsi kažkokia nupjautos ausies istorija, tačiau kai pasirodė aktorė Isabella Rossellini ir jos personažas Doroti – viskas stojo į savas vėžias. Ta stena, kai Džefris stebi prievartaujamą Doroti iš spintos, buvo tokia užvaldanti, kad net praradau amą.

„Mėlynas aksomas“ – tai intelektualinis filmas, kuris gal ne visiems tiks ir patiks, tačiau man paliko kuo geriausius įspūdžius. Puiki vaidyba. Buvo keista matyti „Nusivylusių namų šeimininkių“ žvaigždę Kyle MacLachlan tokį jauną ir judrų, mąslų. Jo personažas gana keistas. Beveik visi personažai buvo ryškūs, nešantys savo žinią, energetiką, pasaulį, todėl labai įtikinami ir kai kurie labai keisti, iki galo neįminami, todėl filmas tapo tik dar įdomesnis.  Rekomenduoju kriminalinių dramų gerbėjams ir, žinoma, kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malholando kelias" / "Malholendo kelias" / "Mulholland Drive" / "Mulholland Dr."

Sveiki, kino mėgėjai,

Sunku išreikšti nevienareikšmiškus jausmus po filmo „Maloalando kelias“ (Mulholland Drive) (2001), kuris, kaip ir daugelis pastebėjo, apsuka galvą ir truputį susuka smegenis. O aš sakau: tai yra labai gerai. Man tai patinka. Žinoma, iš taip išgirtos juostos tikėjausi ypatingai daug, manau, kad ir gavau. Pasakysiu, kad man tas David Lynch („Tvin Pykso miestelio“ režisierius) buvęs nebuvęs, jo pavardė man nedominuoja kino industrijoje, tačiau po šios juostos viskas kiek keičiasi. Kriminalinių dramų kūrėjas sukuria išties mistifikuotą ir įtemptą juostą, kuria mėgausis tikri kino gurmanai, kur kas sunkiau turėtų būti su hamburgerių rijikais.

Filmas iš pradžių prasideda lyg ir „normaliai“, kažkas nuo kažko bėga, kažkas kažkur slapstosi, tačiau niekas nė įtarti negali, kad dalis įvykių išgalvota, susapnuota, suvaiduoklinta, sumisterinta. Nesu tikras, ar aš taip pat perkandau visos juostos esmę iškart, nes po seanso tikrai dar liko apie ką pamąstyti, sudėlioti viską į savas lentynėles, tačiau nusprendžiau, kad antrą kartą visgi žiūrėti nebenorėčiau, gal būtų pernelyg nuobodu – juk beveik 3 valandos trukmės! Realiai pagalvojus, visos šios talentingai suregztos istorijos variklis yra nežinomybė, kurią žiūrovas žūtbūt trokšta išsiaiškinti ir gale filmo pateikiama teatriniai ir mistiniai variantai, kad galiausiai trenkia ezoterika kaip su šlapiu skudurų per veidą. Džiaugiuosi, kad juosta taip ir neišsisprendė lengvai iki galo, tai garantuoja, kad filmas nevienadienis.

Filme pasirodo jaunoji Naomi Watts, kuri pagaliau savo karjeroje sukuria gan ryškų vaidmenį ir užsitikrina, kad visą ateinantį dešimtmetį kurs tikrai įstabius ir įsimenamus vaidmenis. Jokių priekaištų neturiu ir kitiems aktoriams.

Hipnotizuojantis kinas, kuris tinka pradėti pavakariais ir pabaigti vidurnaktį, aišku, jeigu paskui ryte nereikia į darbą ar į svarbius susitikimus. Filmas, manding, savo neišspręstomis paslaptimis man priminė S. Kubriko juostą „Plačiai atmerktos akys“ (1999), tik čia kur kas daugiau akivaizdaus mistifikavimo, prisilietimo prie Anapusybės pradas. Du galai: pirmoji racionalioji filmo pusė ir antroji – ezoterinė, galima sakyti yra gera formulė sėkmingam ir netikėtam kinui, būdinga D. Lynchui. Tai tikrai vienas iš tų perliukų, kurį norisi turėti savo videotekoje.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela