Filmas: "Duok ženklą" / "Blink Twice"

 Sveiki,

 

Aktorė Zoë Kravitz debiutuoja kaip režisierė, pristatydama savo darbą „Duok ženklą“ (angl. Blink Twice) (2024), kuris internetiniuose forumuose sukėlė nemažai diskusijų ir aptarimų, nes vieniems filmas labai patiko, kiti jo negalėjo pažiūrėti iki galo. „Duok ženklą“ pasakoja apie aptarnavimo srityje dirbančią Fridą, kuri trokšta susipažinti su elitu, o ypač akis jis žibina į Slaterį. Lemtingą akimirką jie susipažįsta ir Frida su drauge pakviečiamos skristi lėktuvu į privačią egzotišką vilą ir ji, žinoma, naiviai sutinka. Būdama viloje ji linksminasi, bando suvilioti Slaterį, tačiau slenka dienos, panašios viena į kitą, nesibaigiantys vakarėliai, narkotikai ir vis tas pats nestabilumo jausmas, jog iš tikrųjų kažkas čia ne taip, pernelyg viskas gerai...

 

Išties nereikia apie šį filmą skaityti ar žinoti daug informacijos, o anonso dėl efekto geriau nė nežiūrėti. Filmas taip mane įtraukė, kad vienu metu išpylė net prakaitas – matyt, grįžta tokių geresnių ir originalesnių trilerių su mistiniais efektais (tokiais vadinamaisiais mindfuck‘ais), kurie mane asmeniškai labai greitai įtraukia poreikis ir susidomėjimas. Nors nutuokiau, kad Fridai tas svečiavimasis nieko gero nežada, o apsvaigusios merginos ir vyrukai tikriausiai (čia buvo mano spėliojimas) atlieka kokias nors sektantiškas apeigas Bachui, tačiau netrukus viskas paaiškėja, kad dar ne taip...

 

Manau, filmas pavyko gan feministinis, vėl sukritikuojamas patriarchalinis vyrų pasaulis, gal net iš dalies ir naivios moterys, kurios pačios gundė, pačios negalėjo atsispirti ir tapo aukomis (šiuo atveju, sakyčiau, tinka iš dalies. Psichodeliniai kriminaliniai motyvai puikiai mistifikuoti, o intensyvi ir artimą kadrą mėgstanti Zoë Kravitz sukuria bauginimo efektą. Tie moterų mėginimai susitvardyti, pergudrauti situaciją, man regis, tampa stipriąja filmo puse. Labai norisi pagirdi man iki šiol nematytą aktorę Naomi Ackie, kuri atliko įsimintiną ir ekspresyvų Fridos vaidmenį. Pasirodo, aktorė ne per seniausiai vaidino pagrindinį vaidmenį vaidybiniame filme apie dainininkę Whitney Houston. „Duok ženklą“ filme pasirodo daugybė kino žvaigždžių iš skirtingų kartų. Geena Davis ir „Tvin Pykso“ žvaigždė Kyle MacLachlan. Iš naujųjų tikrai atpažinsite Channing Tatum, Simon Rex ar „Dirbtinio intelekto“ jau suaugusį aktorių Haley Joel Osment.

 

Maniau, kad „Svetimas: Romulas“ (2024) buvo paskutinis geras mano matytas siaubo trileris, bet „Duok ženklą“ man patiko ir įtraukė dar labiau! Tas keistas mistiškumas ir psichologinis siaubas, kad nežinai, ar tai, ką matai, yra tikrovė ar veikėjo psichodelinė haliucinacija verčia nerimauti dėl veikėjų. Tiesa, šiemet tokio originalesnio trilerio tipažo filmų mačiau ir jei turi panašumų su „Duok ženklą“, pavyzdžiui, „Ko jūs norėtumėte“ (2024), „Saltburnas“ (2023). Originalesnės įtampos ir idėjinio kino mėgėjams rekomenduočiau pažiūrėti ir „Duok ženklą“.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažieji milžinai" / "Giant Little Ones"

Sveiki,

Apie paauglių seksualinius eksperimentavimus, taip tikriausiai reiktų apibūdinti filmą „Mažieji milžinai“ (angl. Giant Little Ones) (2018). Filmas pasakoja apie du geriausius draugus vaikinus Frenkį ir Balą, kurie po vieno gimtadienio šventės patiria seksualinį nuotykį, kas iš esmės visiems lakams sugriauna jų draugystę.

Šią romantinę dramą galima įvardyti kaip dar vieną skaidrų mėginimą panagrinėti jaunuolių seksualines ribas. Iš esmės filmas kiek LGBT turinio, bet manau, jeigu jums patiko filmas „Su meile, Saimonas“, tai tikriausiai patiks ir šis, nes abu filmus vienija ne vien LGBT, seksualinės tapatybės paieškos, bet ir panašus pasakojimo ritmas, romantinio filmo elementai, brutali ir kartu atjaučianti jaunuolių draugysčių atmosfera, kuri kaip iš kokio „Beverli Hilso 90210“ bendruomenės, kur tėvai ir vaikai gyvena skirdamiesi ir vėlei susieidami, būtent toje atmosferoje, kur amžinai vasara ir žmonės važinėja dviračiais vieni kitus pažindami iš kilometro.

Visgi pagrindinis veikėjas nėra joks gėjus, tik vienas seksualinis potyris dar neleidžia apibrėžti žmogaus tapatybės, tačiau mes gi žinome, kaip mums patinka viską skirstyti. Ir apskritai LGBT šiame filme nėra pagrindinis dalykas, veikiau tai istorija apie sudraskytą draugystę, kurią suniokoja visuomenėje nusistovėję seksualiniai standartai. Tiesa, gal ne viskas man filme techniškai patiko, pavyzdžiui, gamtoje filmuotose scenose tikrai matosi kelių skirtingų laikų „pertepimai“, kada viename kadre merginai plaukus plaiksto vėjas, o iš kito rakurso jau kadrai be vėjo. Manau, tokių dalykų buvo galima ir išvengti.

Visgi istorija išties įkvepianti ir filmas nebanalus, nors kiek vietomis gali pasirodyti saldokas kaip ir tokiuose filmuose „Mano pasaulio centras“, „Su meile, Saimonas“, visgi tie pasaldinimai, kad ir kokie beatrodytų klišiniai sprendimai, jie šiame filme vietoje ir saikingi. Galų gale filmas kiek ir edukacinio pobūdžio, kuris, manau, kuo puikiausiai būtų žiūrimas nuo 13 ar 14 metų, nes ir Lietuvoje, manau, nemaža dalis jaunuolių ir paauglių susiduria su seksualinės tapatybės paieškos problemomis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo su laikrodžiais paslaptis" / "The House With a Clock in Its Walls"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas filmas, mano supratimu, tinkantis žiūrėti visai šeimai – „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (angl. The House With a Clock in Its Walls) (2018), kuriame maginės tikrovės projektuojamoje tikrovėje vaizduojama gana tipiška gėrio ir blogio kovomis paremta istorija, kurioje pasireiškia berniuko gerosios savybės – ryžtas, drąsa ir viskas, kas šiaip jau iš pirmo žvilgsnio tinka Hariui Poteriui.

Nepasakyčiau, kad šio filmo stiprioji pusė būtų siužetas. Kaip dažniausiai tokio pobūdžio filmuose ir būna, idėją užgožia stipriosios vizualizacijos ir techninės detalės, kurios leidžia žavėtis įtaigiai perteikta magiško pasaulio atmosfera. Jau ko vertas vien tas retro senovinis San Francisko stiliaus medinis namas! Deja, istorija nepateisina lūkesčių, kadangi pernelyg šabloniškai išartikuliuota. Berniukas po tėvų mirties susiduria su magiškuoju pasauliu, kuriame veikia gerieji ir blogieji personažai. Nieko naujo nuo Hario Poterio laikų, tik Poteris, žinoma, daug rimtesnis filmas, nes į viską ten žiūrima daugiau ar mažiau labai rimtai, o šiam filmui netrūksta šmaikštumo, spalvingumo ir karnavališkumo. Iš esmės man priminė keletą klasikinių filmų, tokių kaip „Fokus pokus“, „Pašėlusios dvasios“, „Ypatingų vaikų namai“, „Matilda“ ir dar keletą jau kultiniais tapusių juostų, be kurių retai per Velykas ar Kalėdas apsieina televizijos kanalai.

Žinoma, filmas turi savito žavesio, dinamikos, jau vien Cate Blanchett filme ką reiškia – vis dažniau tokio tipažo juostose ji pasirodo kaip šarminga burtininkė ar piktoji pamotė, kaip antai filme „Pelenė“. Visgi visumoje filmas labiau pramoginis, su pernelyg aiškiomis ir nuolat iš filmo į filmą atsikartojančiomis pagrindinėmis idėjomis. Gal vaikams ir „šeimų filmams“ jau nebereikia nieko originalesnio? Pramoga plius aiškiai išreikštos per pagrindinį personažą didvyriškos vertybės plius vizualumas ir lygu – puikus komerciškai patrauklus filmas šeimai? Nuobodu nebuvo. Įtariu, mažiesiems žiūrovams irgi nuobodu nebus, tačiau ypatingos istorijos visgi bendrame tokių filmų sraute galima ir pasigesti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tvin Pykso miestelis" / "Twin Peaks" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Apie serialą „Tvin Pykso miestelis“ (angl. Twin Peaks) tikriausiai galima kalbėti gerai arba tik labai gerai. Pamenu tuos laikus, kai lietuviški TV kanalai bene kasmet rodydavo „Tvin Pykso miestelį“ ir aš jo niekaip nesuprasdavau, tiesą sakant, ne jo, bet kodėl jį tiek kartų, kaip kokį visiems mirtinai atsibodusį „Komisarą Reksą“ vis bruka žiūrovams. Mama vis žiūrėdavau, o aš, išgirdęs „Tvin Pykso miestelio“ muziką, skuosdavau į lauką, bet... Tik paaugęs sužinojau, kas tas „Tin Pyksas“ ir David Lynch, todėl šią vasarą, paskatintas Telemano blogo įrašų, sėdausi žiūrėti vaikystėje neįveikiamo serialo, tad kokie įspūdžiai, pažiūrėjus pirmąjį sezoną, kurį sudaro viso labo 8 serijos?

Įspūdis toks, kad visą sezoną bandžiau visame detektyviniame seriale įžvelgti labai jau kažko sukto ir sunkiai suvokiamo, tačiau tik vėliau toptelėjo, kad nieko čia sudėtingo ar pernelyg įdomaus ir „kabinančio“ visgi nėra. Netgi jeigu ir ryžčiausi žiūrėti antrąjį sezoną, kuris turi kur kas daugiau serijų, vis tiek nesužinosiu, kas nužudė Lorą. Kažin, ar šį atsakymą pateikia ir trečiasis sezonas, sukurtas po daugiau nei 20 metų su tais pačiais aktoriais. Tai kuo šis serialas vis dar gali pasirodyti įdomus?

Visų pirma dėl trafaretinių keistų veikėjų, režisieriaus dėmesio jų ydoms, aistroms ir pomėgiams. Detektyvas, pamišęs dėl spurgų ir medžių, imasi tirti Loros bylą, tačiau visa jo galvosena ir perteikimas „komikso“ stiliaus, kas jame prifarširuota Rytų filosofijos ir mistinių sapnų interpretacijų, kurios iš esmės yra vienas paveikiausių serialo variklių, dėl ko įdomu žiūrėti. Vienas kvailiausių dalykų – bukas policijos pareigūnas ir jo kvaili santykiai su policijos nuovados sekretore. Veikėjai arba mistikai, arba akivaizdžiai „blogiečiai“, arba vieno braižo, įprasminantys populiarių ir dažnai nevykusių trilerių tipažinius charakterius. 

Nors „Tvin Pykso miestelis“ nenuobodus ir pakankamai įtraukiantis, visgi neišeina iš galvos: o kur čia slypi D. Lincho genialumas? Kodėl šis serialas padarė nemažos įtakos atsirandant kitiems kur kas sėkmingesniems serialams? Sunku pasakyti, gal dėl to, kad jis visą laiką vedžioja žiūrovą už nosies, prisodrindamas bylą mistinių simbolių iš esmės kuria steriliai išgalvotą miestelio pasaulį, kuris nieko bendro neturi su natūralumu, kas iš esmės kiek keista, nes baugumui išreikšti dažniausiai pasitelkiami tikrovę atliepiančios vaizdavimo priemonės. Nieko nuostabaus, kad serialą pamėgo intelektualai, stalkeriečiai ir visokio plauko mistikai, nes jis yra „nučiuožęs“ ir toks neįtikinantis, kad iš to neįtikinamumo, kuris netgi primena „Santa Barbaros“ efektą, yra išgaunama savotiška atmosfera, dėl ko serialas ir tampa labai lynchiškas. 

Kodėl nusprendžiau nebetęsti žiūrėti šio daugelio laikomo šedevro? Priežastis buvo viena: labai trumpalaikiai įspūdžiai, nusibodo paprasčiausiai galvoti, kur paprastoje, kiek falšyvinėje detektyvinėje istorijoje, blyksteli D. Lyncho humoras, iš kurio reikia išspausti netikras genialumo sultis. Nė iš tolo neįtikino, tačiau serialas topo tiesiog pramoginiu žiūrovo lesalu, kurio įspūdžiai, deja, bent mano galvelėje, ilgai neužsiliko. Kita priežastis – tiesiog gaila laiko, kurį galėčiau skirti, kas iš tikrųjų „veža“ ir mane intelektualiai jaudina nei trafaretinis „Tvin Pykso miestelio“ rinkinys.

P. S. Serialo gerbėjai, nepykite ir nesistenkite menkinti mano nuomonės ir įrodinėti tiesiog skonio reikalo „tiesas“.

P. S. S. Serialo daina išties patiko!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis Mao šokėjas" / "Mao's Last Dancer"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Ar Jums Kinija patraukli šalis? Tikriausiai kur kas labiau nei Šiaurės Korėja, tačiau jos politinė santvarka labai jau nepriimtina vakariečiams. Filme „Paskutinis Mao šokėjas“ (angl. Mao‘s Last Dancer) (2009) galima puikiai susipažinti su komunistine manipuliuojančia valdžia nuostabiojoje Kinijoje. Žinoma, dabar politika yra kiek pasikeitusi, tačiau kalbėdami apie aštunto ir devinto dešimtmečio sandūrą, kai Kinijos politinė santvarka ypatingai rūpinosi savo piliečių plaunamomis smegenimis, panašiai taip, kas dedasi Šiaurės Korėjoje, galima šiek tiek ir nustebti.

„Paskutinis Mao šokėjas“ toli gražu ne apie politiką filmas, nors šis kontekstas gana ryškus. Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį talentingą Kinijos primarijų, baleto meistrą Li As An Adult, kuris dėl savo puikių fizinių duomenų ir talento šokti buvo išsiųstas trumpam į JAV sudėtingais Kinijos politikos laikais. Iš esmės filmas centruojasi į dvi problemas: žmogaus vidinės valios pastangas tobulėti ir būti geriausiu, perlipant menkinimo barjerą bei politinių ideologijų įsikišimą į meno pasaulį. Iš esmės filmas gana lengvais potėpiais papasakoja biografinę istoriją ir baleto scenos meisterio kelią į šlovę nuo purvino kaimelio iki didžiulių aplodismentų Hiustone.

Filmas išties neblogas, tačiau visgi pasirinktas lengvas holivudinis stilius viską romantizuoti, poetizuoti, todėl nesitikėkite itin griežtų istorijos vingių ir dramų. Net šiek tiek nustebau, kad visi pavojai, vaizduojami filme, tarsi su oro pagalvėmis – filmo veikėjas niekur nesudūžta tarsi būtų tikras herojus. Netgi tėvai išliko Kinijos pareigūnų nepaliesti, nors konsulatas ir bandė daryti manipuliacinį spaudimą. Dėl ko šis filmas gali būti įdomus? Dėl paties baleto, požiūrio į meną sudėtingais Kinijos politikos metais ir, žinoma, dėl meninių šokių „virtuvės“. Nors daug kas pritempta iki saldumo, tačiau dėl karštų politinių sprendimų ir nepatogumo filmas išsibalansuoja ir tampa gana nebloga istorija tiek vidutiniam, tiek gurmaniškam žiūrovui, o finalas – gali netgi sujaudinti. Gražus, meniškas, lengvas filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela