Filmas: "Vaiduoklių žemė" / "Incident in a Ghostland"

 Sveiki,

 

Besitęsiančio Helovino filmų virtinė kasmet žiūrovus prikviečia į kino sales arba prie televizijos ekranų. Kai kurie iš eilės žiūri dešimtą sykį „Blogas posūkis“, arba „Fokus Pokus“, o aš vis stengiuosi atrasti kažką nematyto. Nebežinau kas, bet man parekomendavo kaip visai neblogą siaubo trilerį „Vaiduoklių žemė“ (angl. Incident in a Ghostland) (2018).

 

Istorija pasakoja apie dvi skirtingas seseris, kurios keliauja su motina į senelės namus. Prie jų pakelėje prisišlieja senas saldainių ir linksmintojų furgonas, kuris vėliau įsuka į tuos pačius atokius senus buvusios senelės namus ir prasideda tos skerdynės... Galiausiai viena iš seserų rodoma po daugel metų, kaip ji tapo populiari siaubo knygų rašytoja, tačiau nuolatos išgyvena praeityje patirtą siaubą. Žodžiu, klišė, kokių „reta“.

 

Filme veikiančios idėjos labai paprastos kaip du kart du – keturi, vidutiniškai finansuojama drama su amerikietiška abejotinų filmų verte. Daugeliui galbūt patiks pati filmo idėja kryžminti įsivaizduojamą moters rašytojos pasaulį su paverstos lėle psichuojačių serijinių žudikų žaidimų kambariu. Šalia sėdintis draugas net pabėgo iš kambario, sakydamas, kad filmas jį baisiai suerzino dėl nelogiškų veikėjų reakcijų ir sprendimų. Kodėl sesuo dėl savo būklės neišvežama pas daktarus? Kodėl, kai pjaustoma motina stiklo šuke, dukrelė tik cypia, o nebėga? Galima daug ten iškelti tokių logiškai pagrįstų dalykų, tačiau neatimsi to, kad tikriausiai šio filmo stipriausioji pusė yra aktoriai, kurie emocijomis šiek tiek praskaidrino ir pagyvino filmą. Seserų barniai, jų emocijos įneša tam tikro gyvumo, kurio labai stinga panašaus tipažo filmuose, tačiau netrukus viskas subliūkšta, kai kamera pasisuka į dirbtinio siaubo tipiškai sukonstruotus psichuojančius monstrus. Vienas iš jų, kaip copy paste iš Alfredo Hičkoko „Psychas“ – moterimi persirengusi leisgyvė pajuodėlė ir storulis dičkis iš kažkokio alternatyvaus filmo, kurie nei balso, nei emocijos neneša į kamerą, o veikiau veikia kaip baisios dekoracijos.

 

Žodžiu, iš filmo tikėjausi kur kas daugiau paslapties, įtaigos, asmeninių veikėjų istorijų, o dabar išėjo tokie į pusėtiną idėją įvilkti pigūs viščiukų kauleliai ir prisukti pagal tą pačią formulę. Viščiukas eina sau podiumu su gražiausiais kaliais, visi pyškina fotoaparatais, o viduje nei viščiuko, nei dvasios, tiesiog kažkoks karkasas ant plikų kaulų. Taip ir šis filmas – karkasas, kiek bandyta įmantriau paspalvinti, tačiau idėjos nelabai mane paveikė.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažieji milžinai" / "Giant Little Ones"

Sveiki,

Apie paauglių seksualinius eksperimentavimus, taip tikriausiai reiktų apibūdinti filmą „Mažieji milžinai“ (angl. Giant Little Ones) (2018). Filmas pasakoja apie du geriausius draugus vaikinus Frenkį ir Balą, kurie po vieno gimtadienio šventės patiria seksualinį nuotykį, kas iš esmės visiems lakams sugriauna jų draugystę.

Šią romantinę dramą galima įvardyti kaip dar vieną skaidrų mėginimą panagrinėti jaunuolių seksualines ribas. Iš esmės filmas kiek LGBT turinio, bet manau, jeigu jums patiko filmas „Su meile, Saimonas“, tai tikriausiai patiks ir šis, nes abu filmus vienija ne vien LGBT, seksualinės tapatybės paieškos, bet ir panašus pasakojimo ritmas, romantinio filmo elementai, brutali ir kartu atjaučianti jaunuolių draugysčių atmosfera, kuri kaip iš kokio „Beverli Hilso 90210“ bendruomenės, kur tėvai ir vaikai gyvena skirdamiesi ir vėlei susieidami, būtent toje atmosferoje, kur amžinai vasara ir žmonės važinėja dviračiais vieni kitus pažindami iš kilometro.

Visgi pagrindinis veikėjas nėra joks gėjus, tik vienas seksualinis potyris dar neleidžia apibrėžti žmogaus tapatybės, tačiau mes gi žinome, kaip mums patinka viską skirstyti. Ir apskritai LGBT šiame filme nėra pagrindinis dalykas, veikiau tai istorija apie sudraskytą draugystę, kurią suniokoja visuomenėje nusistovėję seksualiniai standartai. Tiesa, gal ne viskas man filme techniškai patiko, pavyzdžiui, gamtoje filmuotose scenose tikrai matosi kelių skirtingų laikų „pertepimai“, kada viename kadre merginai plaukus plaiksto vėjas, o iš kito rakurso jau kadrai be vėjo. Manau, tokių dalykų buvo galima ir išvengti.

Visgi istorija išties įkvepianti ir filmas nebanalus, nors kiek vietomis gali pasirodyti saldokas kaip ir tokiuose filmuose „Mano pasaulio centras“, „Su meile, Saimonas“, visgi tie pasaldinimai, kad ir kokie beatrodytų klišiniai sprendimai, jie šiame filme vietoje ir saikingi. Galų gale filmas kiek ir edukacinio pobūdžio, kuris, manau, kuo puikiausiai būtų žiūrimas nuo 13 ar 14 metų, nes ir Lietuvoje, manau, nemaža dalis jaunuolių ir paauglių susiduria su seksualinės tapatybės paieškos problemomis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela